Pabaiga. Pradžia – Nr. 21 (620)
Žurnalo „Reitingai“ vyr. redaktorius Gintaras Sarafinas neseniai rašė, kad mėgstamiausias šios Vyriausybės žodis yra „reforma“, tarsi pabrėžiant, kad įsipareigota išspręsti ankstesnių vyriausybių valdymo metais susikaupusias problemas, „bet panašu, kad su reformomis buvo persistengta“. Redaktorius įvardino pastaruoju metu vien švietimo sistemoje vykdomas permainas:
keičiama mokytojų darbo apmokėjimo tvarka;
prailginti mokslo metai;
nuvertinti brandos egzaminai;
pertvarkomos bendrojo ugdymo programos, vykdant atskirų mokymo dalykų integraciją;
jungiami universitetai ir keičiamos priėmimo į juos sąlygos;
vykdomi perversmai profesinėse mokyklose ir kolegijose;
keičiama vadovėlių rengimo sistema;
kuriama nauja mokytojų rengimo ir jau dirbančių pedagogų kvalifikacijos tobulinimo sistema;
pertvarkoma vadovėlių rengimo sistema;
vykdomas kai kurių ministerijos institucijų auditas ir kt.
Bendrojo ugdymo mokyklose dirbantys pedagogai jau susipainioja įvardindami, kelinta reforma dabar vykdoma, skaičiuojant nuo Tautinės mokyklos koncepcijos diegimo pradžios. Beje, ir apie pačią tautinę mokyklą oficialiuose dokumentuose jau nebekalbama, šią sąvoką išstumiant „atviros“ ar „globalios“ ugdymo sistemos etiketėmis.
Objektyviai vertinant, Lietuvos visuomenės išprusimas nėra blogesnis, negu kaimyninių valstybių – Latvijos ar Lenkijos. Nėra jokių objektyvių duomenų, kad mes „kelis kartus atsiliekame“ nuo daugelio Europos Sąjungos valstybių ar JAV. Vienose srityse dar tikrai verta pasimokyti iš kaimynų, bet kitose ir jie rastų sau naudingos patirties. Tačiau pastaraisiais metais ypač skatinamas savęs nuvertinimas, net gana nemažų pasiekimų menkinimas, nors net visuotinai peikiami mūsų mokyklų abiturientai be jokių papildomų kursų, ne tik įstoja į geriausius pasaulio universitetus, bet ir sėkmingai juos baigia, o baigę įdarbinami eiti atsakingas pareigas prestižinėse kompanijose.
Labai liūdnai pagarsėjusi, dabar jau buvusi ministrė, vos pradėjusi savo veiklą, viešojoje erdvėje kategorišku tonu postringavo apie neva labai žemą edukologijos mokslo lygį Lietuvoje, nors buvo akivaizdu, kad neišlaikytų eilinio pedagogikos teorijos ar istorijos egzamino. Todėl netenka stebėtis, kad, rengdama kažkieno jai primestą „universitetų optimizavimo planą“, į darbo grupę atsisakė įtraukti tų pačių jungiamų universitetų atstovus. Neabejotina, kad net nepasidomėjo, kaip Lietuva kūrė savo aukštojo universitetinio ugdymo sistemą Pirmojoje Respublikoje (1918–1940 m.). Universiteto, kuriame ji pati baigė bakalauro studijas, sunaikinimo idėja vargu ar buvo jos pačios sumąstyta.
Tačiau beveik šimtmetį kaupta bendrojo ugdymo pedagogų rengimo patirtis buvo nubraukta vienu buldozerio stumtelėjimu. Ar matėte, kad ji pati ar jos komandos nariai bent kartą būtų užsiminę apie Stasį Šalkauskį, Joną Vabalą-Gudaitį, Joną Laužiką, Leoną Jovaišą, Juozą Vaitkevičių, Vladą Rajecką, Vytautą Šerną, Zenoną Bajoriūną, Magdaleną Karčiauskienę ir kitus, kurių darbais remiantis buvo kuriama ne tik bendrojo, bet ir profesinio bei universitetinio ugdymo sistema? Beje, kada viešojoje erdvėje dar matėte šių mokslininkų pavardes?
Vos tik brėkštant Sąjūdžio aušrai (1987–1989 m.) prof. Leonas Jovaiša kartu su minėtais bendraautoriais parengė dvitomį „Pedagogikos pagrindai“, taip kurdamas pamatus nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemos atstatymui. Net keturių leidimų (1993–2001) sulaukė „Edukologijos pradmenys“, trimis leidimais (1993–2001) pažymėtas „Edukologijos įvadas“, 1995 m. pasirodė „Hodegetika: auklėjimo mokslas“, atskleidęs demokratinio ugdymo pagrindus. Beje, sausio mėnuo yra susijęs su prof. Leono Jovaišos pagrindinėmis gyvenimo datomis: jis gimė 1921 m. sausio 11 d., mirė 2017 m. sausio 17 d. Taigi šiemet turėtume paminėti 98-ąsias šio mokslininko gimimo metines. Jau dveji metai, kai jo netekome.
Vis rečiau minima ir prof. Meilė Lukšienė, o jos puoselėtų naujosios humanistinės švietimo sistemos idėjų sklaidai skiriama vis mažiau dėmesio. Todėl neatsitiktinai Lietuvos pedagogų asociacijų atstovų kreipimesi (kurį skelbiame šiame „Mokslo Lietuvos“ numeryje) konstatuojama: „Suprantame, kad būtina atsižvelgti į tarptautinių organizacijų siūlomas rekomendacijas, bet jeigu Lietuvos mokiniams skirtų ugdymo programų turinio atnaujinimas daugiausiai grindžiamas tarptautinių organizacijų išvadomis, tuomet būtų patvirtinta, kad mūsų valstybė neturi nacionalinės švietimo strategijos ir yra neįgali identifikuoti, kokius nacionalinius interesus gina Lietuvos švietimo sistema.“ Vargu ar galima nesutikti su tokia pedagogų išvada: „Esame įsitikinę, kad ugdymo turinio atnaujinimas turėtų būti pagrįstas aiškia vizija, kokį pilietį ir kokią asmenybę Lietuvos mokykla nori paruošti gyvenimui, kaip mokykla prisidės prie nacionalinės kultūros tęstinumo ir plėtotės, Lietuvos Respublikos tvarumo ir pažangos.“
Lietuvos visuomenė tikrai nėra kažkokia inertiška, nusistačiusi prieš inovacijas ir reformas, bet šios srities profesionalai protestuoja prieš diletantų paskubomis, be tikro dialogo su jais, primetamus pakeitimus, kurių pasekmės nėra nei aptartos, nei įvertintos. Šių eilučių autoriui dar teko būti liudininku, su kokiu kruopštumu savo rekomendacijas, kaip siekti geresnio mokinių išsilavinimo, rengė tuometiniame Pedagogikos mokslinio tyrimo institute suburta, prof. Jono Laužiko ir jo bendražygių vadovaujama didžiulė tyrėjų grupė. Jai tada buvo pavesta įvertinti mokinių silpno pažangumo priežastis ir pasiūlyti priemones, kaip išvengti atsilikimo nuo bendraklasių ir vadinamojo antramečiavimo. Ar bent vienas šių dienų reformatoriumi save laikantis asmuo yra atsivertęs leidinius, kuriuose analizuojama tos mokslininkų grupės tyrimų medžiaga? Šia proga tenka priminti tikriausiai ne vienam girdėtą klasikinį edukologijos profesoriaus įvertinimą, išsakytą susipažinus su tokiomis naujovėmis, kaip mokymo dalykų integracija: „Mano laikais tai turėjo žinoti jau pirmojo kurso studentai.“
Dabartinis Seimas ir jo sudaryta Vyriausybė jau peržengė savo kadencijos pusiaukelę. Nedaug kam dar įdomu, kas buvo surašyta tos Vyriausybės programoje, nes dabar svarbiausia, ką pavyko pasiekti. Svarbiausi kriterijai, leidžiantys objektyviai įvertinti dabartinių valdančiųjų veiklos efektyvumą:
1) Kaip pavyko sumažinti darbo išteklių praradimus, stabdant emigraciją? Kaip pavyko sumažinti „protų nutekėjimą“ į kitas valstybes;
2) Kaip pavyko paspartinti valstybės ekonomikos augimą, padidinti tiek bendrąsias biudžeto, tiek ir gyventojų pajamas, steigiant naujas įmones ir kuriant naujas darbo vietas labiausiai kvalifikuotiems specialistams, beje, kuriančias didžiausią pridėtinę vertę?
3) Kaip pavyko sustiprinti visuomenės pasitikėjimą savo valstybe? Ar pavyko sumažinti jau seniai bent kokią kritinę ribą peržengusią korupciją, klerkų savanaudiškumą ir godumą, jų aroganciją ir bandymus įžūliai neigti akivaizdžias jų padarytas klaidas ar net paprasčiausią žioplumą? Ar pavyko sustiprinti piliečių tikėjimą, kad Lietuvoje galima rasti teisybę?
Žinoma, gali būti visokių vertinimų. Kai kam net toks įžūliausias veiksmas, kaip Lietuvos technikos bibliotekos uždarymas arba bandymas uždaryti Lietuvos medicinos biblioteką, gali pasirodyti pateisinamas, nes „kam interneto laikais dar reikia tų bibliotekų“. Bet jokiais „maisto talonais“ (vaučeriais) neįmanoma sumažinti socialinės atskirties, nes ne tik maistui žmogus turi užsidirbti. Jokiais „vaiko pinigais“ neįmanoma padidinti gimstamumo, jei būsimieji tėvai nematys jų lūkesčius atitinkančių darbo vietų ir mokyklų, į kurias nereikėtų važiuoti keliasdešimt kilometrų, o šeimos gydytojas sėdės tik kažkur rajono centre ir bus niekada tos šeimos namų nematęs.
Prof. dr. Jonas Jasaitis