Pabaiga. Pradžia – Nr. 21 (620)
1919 m. birželio 28 d. Antantės bloko šalys su Vokietija pasirašė Paryžiaus (Versalio) taikos sutartį, įsigaliojusią 1920 m. sausio 10 d. 1919 m. gruodžio 13 d. Paryžiuje įsteigtas Antantės Aukščiausiosios Tarybos vadovaujamasis organas – Ambasadorių konferencija, kurią sudarė Didžiosios Britanijos, Italijos, Japonijos ambasadoriai, akredituoti Prancūzijoje, veikusi iki 1931 m. Jai pirmininkavo Prancūzijos užsienio reikalų ministras.
Ambasadorių konferencija daugiausia sprendė Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos valstybines politines problemas.
Pagal taikos sutartį nuo Vokietijos ir jos Rytų Prūsijos provincijos buvo atskirta tik lietuviškiausia Mažosios Lietuvos šiaurinė dalis, esanti Nemuno žemupio dešiniajame krante, pavadinta Klaipėdos kraštu. Tai buvo vienintelis Lietuvos valstybės išėjimas į Baltijos jūrą. Tačiau Antantės bloko Ambasadorių konferencija šį kraštą pavedė administruoti Prancūzijai, kuri įvedė į Klaipėdą savo karinius dalinius ir sudarė krašto administraciją. Prancūzija buvo Lenkijos tradicinė sąjungininkė ir gynėja. Pati Lenkija pretendavo į Klaipėdos kraštą, ypač į Klaipėdos uostą ir Nemuno žemupio ruožą.
Tuo buvo nepatenkinti ne tik krašto lietuvininkai ir vokiečiai, bet ir pati apkarpytomis sienomis likusi Vokietija. Vyko smarki diplomatinė kova. Mažlietuviai matė, kad diplomatinėmis priemonėmis mažai ką pasieks. Kovingiausias jų, Jonas Vanagaitis, Tilžėje veikusios „Birutės“ draugijos Tilžėje pirmininkas (jai vadovavęs 1909–1914 m.), laikraščio ,,Birutė“ redaktorius ir leidėjas, dar 1909 m. rašė: „Aš noriu, kad Lietuvoj būtų audra! Lietuvių sielos nyksta. Ne tik lietaus, bet ir perkūnijos reikia! <…> Audrai užėjus bus, žinoma, baisu, o jai praėjus bus ramu, gražu ir linksma.“
1920 m. kovo 20 d. Mažosios Lietuvos tautinės tarybos (MLTT) deleguoti keturi atstovai – Vilius Gaigalaitis, Martynas Jankus, Kristupas Lekšas ir Jurgis Strėkys – buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą Kaune. MLTT įgaliotinius pasveikino Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona ir Ministras Pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Tautinės tarybos atstovai atvežė MLTT Rezoliuciją, pasirašytą vasario 20 d. Klaipėdoje, – lietuvininkų valios dokumentą, kuriame išreikštas apsisprendimas prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. Jų prašymą Valstybės Taryba de jure patenkino. Tai buvo Mažosios Lietuvos susijungimo su Didžiąja Lietuva, su lietuvių tautos kamienu – atkurta Lietuvos valstybe, aktas. Šio svarbaus įvykio proga Lietuvos Valstybės Tarybos lėšomis 1921 m. Kaune buvo išspausdintas leidinys „Kovo 20 diena: Mažosios Lietuvos prisiglaudimui paminėti“.
1922 m. gruodžio 18 d. iš MLTT narių buvo sudarytas Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (VMLGK, pirmininkas – Martynas Jankus). Jis tapo vienu iš sukilimo Klaipėdos krašte organizatorių ir koordinatorių. Sukilimo išvakarėse, 1923 m. sausio 4 d., žurnale „Trimitas“ Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona rašė:
„Sujungti Klaipėdos kraštą su Didžiąja Lietuva ar palikti jį, paskelbus freištatu, Prancūzijos ir Lenkijos žinioje? <…> Didžiosios ir Mažosios Lietuvos (Klaipėdos) lietuviai tuojau privalo veiksmu įrodyti, kad lenkiškas Antantės nusistatymas nebus jokiu būdu priimtas <…>. Reikia sudaryti faktas, ypač, kad jo pamate yra šventa lietuvio teisė <…>. Alijantai dar padėkos, kad pagaliau lietuviai susiprato, sukruto ir savo sąjūdžiu padėjo teisingai išspręsti Klaipėdos krašto klausimą. Tad, Dievui padedant, ginkime tai, kas mums ir mūsų vaikams gerą ateitį lemia.“ Tai buvo išmintingi patarimai ir paskatinimai.
1923 m. sausio 7 d. VMLGK Atsišaukime į pagalbą buvo pakviesti Lietuvos šauliai. Tai buvo oficialus pretekstas į Klaipėdos kraštą pasiųsti šaulius ir civilių drabužiais perrengtus Lietuvos kariuomenės kariškius-savanorius. Be abejo, sukilo ir veikliausi, drąsiausi lietuvininkai. Manoma, kad jų buvo 300 ar dar daugiau žmonių. Tarp jų kovėsi ir lakūnas kapitonas, būsimasis Atlanto nugalėtojas Steponas Darius. Organizuojant sukilimą Klaipėdoje ir visame krašte, daug nuveikė Erdmonas Simonaitis, Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius, Ministras Pirmininkas Ernestas Galvanauskas.
Sausio 9 d. Šilutėje VMLGK paskelbė Manifestą, kad vokiškoji Klaipėdos Direktorija (vykdomoji valdžia) paleidžiama, o krašto valdymą perima VMLGK. Po laimėto 1923 m. sausio 10–15 d. vykusio sukilimo prieš Prancūzijos okupaciją ir po VMLGK sušaukto Šilutės Seimo (dalyvavo net per 120 delegatų) sausio 19 d. buvo priimta Deklaracija, kuria išreikštas Klaipėdos krašto gyventojų siekis susijungti su lietuvių tautos kamienu. Vėliau Klaipėdos kraštas autonomijos teisėmis buvo prijungtas prie Lietuvos valstybės. Teisiškai tai padaryta pagal Klaipėdos krašto Konvenciją (1924 m. gegužės 8 d. Antantės valstybių Ambasadorių konferencijos sutartis su Lietuvos Respublika dėl Klaipėdos krašto). 1923 m. vasario 16 d. konferencija suvereno teises į šį kraštą nutarė perduoti Lietuvos valstybei. Remiantis Konvencijos priedu – Klaipėdos krašto Statutu, Lietuvos Respublikai Klaipėdos krašte nustatyta autonomijos jurisdikcija. Taip mažlietuvių ir didlietuvių pastangomis šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis susijungė su atkurta Lietuvos valstybe.
Mažosios Lietuvos pagrindinė dalis – Karaliaučiaus kraštas, deja, liko Vokietijos sudėtyje, tačiau Lietuva įgijo nors šį Baltijos pajūrio ruožą, išėjimą į jūrą ir Nemuno žemupio dešinįjį krantą. Štai ką 1920 m. kovo 20 d. Lietuvos Valstybės Tarybos posėdyje, priėmus minėtus keturis Mažosios Lietuvos atstovus į Tarybos sudėtį, pasakė lietuvininkų patriarchas Martynas Jankus: „Valdė mus kryžeiviai, lenkai. Valdė mus visokie stonai. Šiandien viršus mūsų rankose, Šiandien mes – lietuviai ponai.“ Baigdamas pacituosiu prelato Adomo Jakšto (tikrieji vardas ir pavardė – Aleksandras Dambrauskas) eilėraštį „Mažajai Lietuvai“, parašytą 1923 m. sausio 14 d.:
Lietuvą tverdamas Dievas
Josios pusiau nedalino,
Bendros mūs girios ir pievos,
Bendrą sudarom šeimyną <…>.
Broliai, ko žiūrite?!
Vieną teturite Lietuvą, brangią Tėvynę <…>.
Lygiai – Mažojoje, Lygiai – Didžiojoje
Mūs Ją tegina krūtinė <…>.
Dr. Algirdas Matulevičius
Autorius yra istorikas, enciklopedistas, K. Donelaičio draugijos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos narys