(130-osioms mirties metinėms)
Vietoje įžangos
Žymieji XIX a. Pietų Ameriką tyrinėję gamtininkai Ignotas Domeika, Aleksandras fon Humboltas ir Klaudijus Gajus įnešė svarų indėlį į šio žemyno geografijos, gyvosios gamtos, geologijos ir žemės gelmių turtų pažinimą. Kai vienas jų – Ignotas Domeika (1802–1889), būdamas jau 36 metų, diplomuotas dviejų universitetų absolventas, matematikas (Vilniaus) ir kalnų inžinierius (Paryžiaus), gavo pasiūlymą vykti dirbti į Čilę, į pasaulio pakraštį, jis nedvejodamas sutiko, o dienoraštyje parašė: „Manyje vėl pabudo troškimas keliauti.“ Tos jo „kelionės“ per ilgą gyvenimą, trukusį beveik visą XIX a., vedė jį per šalis, kurių kiekviena laiko jį „savo žmogumi“ – Lietuva, Lenkija, Baltarusija, Prancūzija, Čilė… Jo pavardė įvairiose valstybėse buvo rašoma skirtingai: ispaniškai – Ignacio Domeyko, baltarusiškai – Ігнат Дамейка (Ignat Dameika), lenkiškai – Ignacy Domejko.
Ignotas Domeika, senosios Lietuvos bajorų Kontrimų giminės palikuonis, gimė 1802 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, Naugarduko apskrityje, Didžiosios Nedzviadkos dvare (dabar – Kareličų r., Baltarusija; dvaras sudegintas 1939 m.). Dažnai ten lankiausi. Teko išgirsti, kad galbūt I. Domeika buvo baltarusis? Tačiau tai netiesa, čia dvarus valdė lenkiškai kalbantys bajorai „šlėktos“, o kaimuose gyveno gudiškai kalbantys žemdirbiai baudžiauninkai. Taigi, Ignotas Domeika buvo lenkas, gimęs Lietuvoje, vadinęs save „litvinu“. Jo biografė, proanūkė Paz Domeyko 2002 m. išleistoje savo knygoje (2002) prosenelį Ignotą vadina „polako-lituano“, todėl iš tų, kurie jį laiko tik lenku, susilaukė nemalonės. Iš tiesų, tais laikais, kai bankrutavusios valstybės Žečpospolitos žemės 1795 m. po trečiojo padalijimo atiteko Rusijos imperijai, teritorijos į rytus nuo Bugo žmonių buvo vadinamos „Litva“, o į vakarus – „Korona“.
Ignotas Domeika, filomatas, sukilėlis, geologas ir mineralogas, etnologas, emigrantas buvo talentingas mokslininkas ir pedagogas, ilgametis Čilės universiteto rektorius. Jis minimas didžiųjų XIX a. švietėjų ir humanistų gretose, o Čilėje – savo antrojoje Tėvynėje – vadinamas kalnakasybos tėvu ir „didžiuoju švietėju“ (isp. Grand Educador). Tarp Vilniaus universiteto alumnų savo gyvenimu ir darbais jis užima vieną žymiausių vietų.
Mokslininkas savo troškimais ir veiksmais buvo Apšvietos amžiaus atstovas. Būdamas tik 18 metų, Ignotas rašė, kad savo gyvenimą nori skirti „tarnauti žmonėms“. Jis turėjo ištikimų bičiulių ir Vilniuje, ir Paryžiuje, su kuriais artimai bendravo. Net būdamas Čilėje, jis nuolat susirašinėdavo su Adomu Mickevičiumi, Vladislovu Laskovičiumi, Antanu Eduardu Odinecu, Bogdanu Zaleskiu, Anupru Petraškevičiumi ir kt. Tai buvo asmenybės, išaugusios ir subrendusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir jos Vilniaus universiteto intelektinėje bei dvasinėje aplinkoje. Tai vieni didžiųjų mūsų krašto žmonių, kuriuos Lietuva davė XIX amžiui.
Ignoto Domeikos asmenybės ypatumai
Ignotas Domeika apibūdinamas buvęs apie 169 cm ūgio, estetiško malonaus veido, tamsių plaukų, gražiai nuaugęs vyriškis. Buvo kresnas, stiprus ir ištvermingas: ar jodamas, ar pėsčiomis dalyvaudamas kalnų ekspedicijose, galėjo pakęsti ir alkį, ir šaltį, o dykumoje – ir troškulį, ir kaitrą. Jis iki senatvės išlaikė puikią fizinę būklę. 1884 m. atvykęs į Krokuvą, buvo apibūdintas kaip smalsus ir entuziastingas jaunos dvasios žmogus. Gyvendamas pas dukterį Aną Žybartauščinoje, kasdien nueidavo kelis kilometrus, grožėdamasis gimtaisiais laukais.
Lygindami Ignoto Domeikos įvairių laikotarpių – nuo 1820 iki 1888 m. – atvaizdus, matome, kad jo veido bruožai, bėgant laikui, mažai keitėsi. Jis buvo energingas ir nuotaikingas žmogus, turėjo lyderio bruožų. Nesileido valdomas emocijų, greitai rasdavo išeitį. Savo gyvenimą buvo susitvarkęs taip, kad galėtų užsiimti tik mėgstama veikla. Buvo linkęs išklausyti aplinkinius, bet sprendimus priimdavo, vadovaudamasis savo nuomone.
Visada mėgo viską žinoti. Buvo nepaprastai sąžiningas, dosnus, nesavanaudis, giliai tikintis. Žinojo, ko reikia, kad jaustųsi patogiai ir gerai. Siekė turėti tobulą šeimą. Patyręs šeimos netektis, nepuolė į depresiją, bet išjojo į kalnus atsigauti gamtoje. Viešėdamas pas dukterį Lietuvoje ir pajutęs, kad artėja „akistata su tuo Vienatiniu“, grįžo į Čilę mirti. Jo vaikai ir vaikų vaikai buvo čiliečiai. Ši šalis, tapusi Domeikų šalimi, jiems dosniai atsidėkojo.
Nuo Zapolės dvarelio iki Uspallatos aukštumų
Ši I. Domeikos kelionė truko 16 metų. Kai 1822 m. baigė Vilniaus universitetą, įgydamas filosofijos magistro laipsnį matematikos srityje, jis buvo tik dvidešimties metų. Neapsisprendęs, ką toliau veikti, kuriam laikui liko Vilniuje, universitete klausėsi istoriko J. Lelevelio ir filosofo J. Goluchovskio paskaitų, dalyvavo slaptos filomatų draugijos veikloje.
1823 m. rudenį caro „ochrankai“ susekus filomatus, su kitais studentais buvo suimtas ir uždarytas į kalėjimą. Nors 1824 m. sausį buvo išleistas į laisvę, jo tardymas ir byla truko metus. I. Domeika įtakingo dėdės dėka gavo švelnų nuosprendį: ištremti į kaimą, prižiūrint policijai, be teisės gyventi Vilniuje.
1824 m. spalio ar lapkričio mėnesį jis atsidūrė dėdės dvare Žybartauščinoje, o po poros metų gavo valdyti Zapolės palivarką. Taip čia ūkininkavo dar penkerius metus, mokydamasis, skiepydamas obelis, gydydamas valstiečių, vadinamų „cholopais“, karves. 1829 m. buvo išrinktas į Gardino seimelį, tikėjosi tapti teismų asesoriumi. Bet 1830 m. lapkritį prasidėjęs sukilimas pakeitė visus planus. Visa širdimi trokšdamas tarnauti pavergtai Tėvynei, nedvejodamas prisidėjo prie sukilimo, ruošėsi įsitraukti į sukilėlių gretas. Tokia diena atėjo 1831 m. gegužės 31 d., kai I. Domeika Lydoje prisijungė prie generolo Dezidero Chlapovskio vadovaujamos sukilėlių armijos ir paliko savo Zapolės dvarelį.
Papusryčiavus tą dieną Lydoje su generolu, šis jį paskyrė vieno pulko vado adjutantu ir pasakė: „Esi labai mokytas, bet kariauti dar teks išmokti.“ Kariauti jam teko tik vieną mėnesį ir septynias dienas – iki skaudaus sukilėlių pralaimėjimo rusų armijai liepos 8 d. prie Rozalimo. Argi jis galėjo bent numanyti, kad po pralaimėto mūšio teks palikti Tėvynę, bėgti į Prūsiją, o iš jos – į Prancūziją? 1832 m. naktį į rugpjūčio 1 d. I. Domeika kartu su bičiuliu Adomu Mickevičiumi beveik nelegaliai pateko į Paryžių. Čia iš pradžių Ignotas nerado savo vietos. Į lenkų emigrantų politinius ginčus nesivėlė, bet lankė garsių profesorių Tenardo, Paskalio, Gay-Liusako, Bronjaro (tėvo) ir kitų chemijos, fizikos, gamtos istorijos paskaitas Sorbonoje, lavinosi Botanikos sode ir Amatų mokykloje.
Apsispręsti, kuo užsiimti, jam padėjo susitikimas su žymiu geologu ir senatoriumi Leonsu Elie de Bomonu (Beaumont, 1798–1874), Paryžiaus aukštosios kalnakasybos mokyklos profesoriumi, pasikvietusiu jį į geologinę ekspediciją. 1834 m. I. Domeika įstojo į šią prestižinę kalnakasybos mokyklą (pranc. École Supérieure des Mines). Jam buvo įskaityta nemažai Vilniaus universitete išklausytų kursų, todėl jau po trejų metų jis įgijo kalnų inžinieriaus diplomą. Dar besimokydamas I. Domeika 1837 m. sudarė senosios Lietuvos ir Lenkijos karalystės keturių žemėlapių atlasą, kuriame buvo ir geologinis žemėlapis. Šis atlasas išleistas Paryžiuje tik 1850 m.
1837 m. baigęs kalnakasybos mokyklą, tų pačių metų rudenį pradėjo dirbti Elzase, geležies rūdų paieškos grupėje. Po poros mėnesių gavęs viliojantį pasiūlymą, bemat apsisprendė vykti dirbti į Čilę, tuomet Europoje dar menkai žinomą Pietų Amerikos šalį. Pasirengimas ilgai netruko, ir po keturių mėnesių kelionės laivu per Atlantą, arkliais per Argentinos pampas ir pėsčiomis per kalnus, 1838 m. birželio 2 d., atšiaurios žiemos sąlygomis perėjęs Andų kalnagūbrius, Ignotas nuo Uspallatos aukštumų nusileido į šalį, kuri jam tapo antrąja tėvyne.
Nuo Araukanijos Antuko iki Atakamos Čiukikamatos
I. Domeika išvyko į Kokimbo regiono La Serenos licėjų, tikėdamasis ten tik trumpai padirbėti. Tačiau jo gyvenimas susiklostė taip, kad Čilėje jis praleido net 46 metus. Atvykęs į La Sereną, I. Domeika greitai išmoko ispanų kalbą, netruko parašyti chemijos bei mineralogijos vadovėlius ir įtikino švietimo ministrą išsiųsti gabiausius studentus mokytis į Paryžių.
Geologiniai tyrimai ir žinių troškimas jam buvo pagrindinis dalykas. Dirbdamas La Serenoje, per kiekvienas atostogas jis rengdavo ilgas ekspedicijas į Andus, Atakamos dykumą. Keliavo į Araukaniją, rinko ir tyrė mineralus, uolienas, fosilijas, sudarė jų kolekcijas, atrado naujus aukso, sidabro, vario rūdų telkinius, o ilgainiui sudarė Čilės Andų geologinės sandaros schemą. Gyvenant Čilėje, I. Domeikos geologiniai maršrutai driekėsi per 7 tūkst. kilometrų. Ekspedicijų radinius jis siųsdavo į Paryžių, rūdas ir mineralus – į Kalnakasybos mokyklą, fosilijas – į Gamtos istorijos muziejų, kad geriausi specialistai juos galėtų tyrinėti ir apibūdinti. Domeika pats atlikdavo mineralų chemines analizes, atrado 27 naujus mineralus. Vienas jų yra labai retas vario arsenidas Cu3As, kurį austrų mineralogas Vilhelmas Haidingeris pavadino domeikitu. Domeikos surinktos geologinės ir paleontologinės kolekcijos dabar saugomos ne tik Čilėje, bet ir Paryžiaus, Krokuvos, Varšuvos universitetuose. Esama jo radinių ir Vilniaus universiteto Geologijos muziejuje.
Taip La Serenoje prabėgo 8 metai. 1846 m., pasibaigus darbo sutarčiai, Ignotas susidėjo daiktus ir išvyko į Valparaiso uostą, ketindamas grįžti į Europą. Garlaivio būtų tekę laukti savaitę, tad jis nuvyko į Santjagą atsisveikinti su draugais. Ignotas Domeika jau buvo pagarsėjęs ekspedicijomis po Andus, kelione į Araukaniją, Čilės švietimo reformos projektu, kalnakasių ginčų sprendimu dėl Čiukikamatos ir Čianarsiljo rūdviečių plotų ribų, tad jo bičiuliai – generolas Aldunate ir švietimo ministras Manuelis Montas pasiūlė jam dar pasilikti ir persikelti dirbti į Santjagą. I. Domeika, iš jų išgirdęs, kad Araukanijos krašte Deskabezado rajone pradėjo veržtis Antuko ugnikalnis, nebesvyruodamas organizavo ekspediciją ir išvyko stebėti vulkano išsiveržimo. Valparaiso uoste likęs bagažas po mėnesio buvo pervežtas į Santjagą.
I. Domeika pradėjo dėstyti chemiją ir mineralogiją Tautiniame institute. Tais pačiais 1846 m. Čilės Respublikos prezidentas suteikė Ignotui Domeikai Respublikos garbės piliečio vardą.
Čilės Respublika buvo dar jauna valstybė, 1818 m. paskelbusi nepriklausomybę nuo Ispanijos. Universitetas Santjage buvo įsteigtas tik 1843 m., tačiau jo ugdymo kokybė nelabai skyrėsi nuo mokyklos. I. Domeika pasiūlė reorganizuoti švietimo sistemą Vilniaus švietimo apygardos pavyzdžiu. Gavęs tam pritarimą, jis buvo paskirtas Vyriausybės delegatu reformoms Santjago universitete vykdyti. Netrukus I. Domeika nusipirko namą Kueto priemiestyje ir 1850 m., būdamas 48 metų, vedė kilmingą čilietę Enriketą Sotomajor Guzman. Tai jau ilgam…
Akad. Algimantas Grigelis
(Pabaiga – kitame numeryje)