Signataro, antrojo Lietuvos Prezidento Aleksandro Stulginskio vienturtės dukters Aldonos Stulginskaitės-Juozevičienės sūnus Jonas Linas Juozevičius beveik kasmet aplanko Lietuvą. Su žmona Daina buvo čia ir praėjusių metų rugsėjį.
Puikiai lietuviškai kalbantis Jungtinėse Amerikos Valstijose gimęs ir gyvenantis gydytojas reumatologas J. L. Juozevičius visus stulbina savo panašumu į garsųjį senelį. 63 m. J. L. Juozevičius jau įprato, kad Lietuvoje sutikti žmonės negali atsistebėti jo panašumu į Prezidentą A. Stulginskį. „Įdomiausia, kad paveldėjau ir senelio judesius, nors niekada nemačiau jo gyvo. Pirmą kartą, kai su žmona Daina pamatėme kino juostą apie Lietuvos prezidentus ir jame rodytus dokumentinius kadrus, kuriuose buvo Prezidentas A. Stulginskis, buvome apstulbę, – pasakoja J. L. Juozevičius. – Mano žingsniai vaikštant tokie patys, kaip ir jo, petys taip pat linguoja, kalbėdami abu rankas taip pat maskatuojame. Tikrai įdomu, kad ne tik veido bruožai, bet ir judesiai yra genetiškai paveldėti. Nors nesu agronomas, kaip senelis, mokslai man, kaip ir jam, labai patinka. Aš taip pat daug skaitau, domiuosi žiniomis iš pasaulio.“
Pasak Prezidento vaikaičio, gyvenančio Madisone (Viskonsino valstijoje), kartą per mėnesį jis aplanko Čikagos priemiestyje gyvenančią savo mamą. Vienintelei Prezidento Stulginskio dukrai Aldonai Stulginskaitei-Juozevičienei – 97 metai, bet ji vis dar gyvena savarankiškai savo bute, vairuoja automobilį. Kasmet baiminasi, kad neišlaikys vairavimo teisės egzamino (pagal Ilinojaus valstijos įstatymą, kasmet laikyti vairavimo egzaminą privaloma žmonėms nuo 80 metų), bet išlaiko.
Pasak J. L. Juozevičiaus, nepaisant sudėtingo mamos gyvenimo, kurį paženklino karas, sovietų ir vokiečių okupacijos, tėvų tremtis, ji visada prisimena, kaip smagu buvo augti Lietuvoje, Jokūbavo dvare. Vienas jos pasakojimas ypač įstrigęs J. L. Juozevičiui. Baigęs prezidento kadenciją, A. Stulginskis su žmona Ona ir dukra apsigyveno Jokūbavo dvare (Kretingos r.) ir ėmė ūkininkauti. Vasarą Jokūbave būdavo didelė šventė – Oninės. Švęsti Onos vardinių į Jokūbavą suvažiuodavo Palangoje tuo metu atostogaujanti Lietuvos šviesuomenė, tarp jų ir Maironis. Aldona Stulginskaitė tuomet buvo 6–7 m. mergytė. Per vieną tokią Oninių šventę ji su dar dviem draugėmis suposi sūpynėse ir dainavo lietuviškas dainas. Kai uždainavo „Lietuva brangi“, pamatė, kad netoliese stovi Maironis ir verkia. Mažoji išsigandusi nulėkė pas mamą šaukdama: „Maironis verkia.“ Onai Stulginskienei tekę dukrą raminti ir paaiškinti, kad Maironis, išgirdęs vaikus dainuojant „Lietuva brangi“, dažnai pravirksta.
Apie Stulginskių tremtį
Aleksandras Stulginskis, vienintelis iš prieškario prezidentų nepalikęs savo Tautos, liko sovietų okupuotoje Lietuvoje ir patyrė visas šalį užgriuvusias negandas. 1941 m. birželio 13 d. jis buvo suimtas ir ištremtas į Krasnojarsko krašto lagerius. Prezidento žmona Ona Stulginskienė ištremta į Komijos regioną. Aldona Stulginskaitė tuo metu mokėsi medicinos kursuose Kaune, tad tremties su tėvais išvengė. Po 2 savaičių mergina gavo laiškelį, kurį atnešė nepažįstamas geraširdis žmogus. Šį laiškelį iš vagono Naujojoje Vilnioje tremties dieną išmetė tėvai, tikėdamiesi, kad laiškas pasieks jų dukrą. Be nurodymų apie buitinius reikalus (ką parduoti, į ką kreiptis, kad paglobotų), laiške Ona Stulginskienė dukrai rašė: „Mes važiuojame nežinoma kryptimi, bet nebijok, žmonės visur gyvena. Sudiev, Aldute, atsimink visur ir visuomet, kad esi katalikė ir lietuvė.“ O Prezidentas parašė: „Brangi Aldute, sėkmingai baik mokslus, būk geras žmogus, aš, nors toli gyvendamas, mintimis visuomet su Tavimi. Laiminu tave.“ Šį laiškelį A. Stulginskaitė-Juozevičienė tebesaugo.
Baigusi 1944 m. medicinos mokslus Kaune, Prezidento dukra ištekėjo už kurso draugo Jono Juozevičiaus. Jų šeima pabėgo į Vakarus. Vokietijoje jiems gimė dukros Ramunė ir Jūratė. Gerokai vėliau, iš Vokietijos emigravus į JAV, šeima susilaukė sūnaus Jono Lino. Po tėvų tremties A. Stulginskaitė daug metų nieko nežinojo apie juos, kol 1947 m. gavo laišką. Jis buvo siųstas per Raudonąjį Kryžių. Aleksandras Stulginskis jį rašė anglų kalba, nes, pasak Prezidento anūko, manė, kad rusai rimčiau žiūrės, kai laiškas bus anglų, o ne lietuvių ar rusų kalba.
Gyvo senelio nematė
„Atsimenu, kai buvau mažas, su mama vis važiuodavome į Čikagos centrą siųsti siuntinius į Lietuvą, – prisiminimais dalijosi Prezidento vaikaitis. – Seneliai, grįžę iš tremties 1956 m., labai sunkiai vertėsi, močiutė buvo labai pasiligojusi. Ji mirė 1960 m., taip ir nepasimačiusi su savo dukra. Siųsdama siuntinius sunkiai galą su galu suduriančiam seneliui, mama padėjo jam išgyventi Lietuvoje.“
Pasak J. L. Juozevičiaus, jo mama ne kartą prašė Sovietų Sąjungos ambasadoje, kad išleistų A. Stulginskį pas ją, dukart važiavo į Vašingtoną, bet buvusio Lietuvos Prezidento sovietai neišleido. „Vyriausioji sesuo Ramunė su mama aplankė Lietuvą ir senelį 1965 m., – pasakojo J. L. Juozevičius. – Jūratę mama į Lietuvą nusivežė 1967 m. Po kelerių metų su mama į Lietuvą būčiau važiavęs aš, bet senelis 1969 m. mirė. Taip jo nė karto ir nemačiau. Mūsų parapijoje buvo gedulo mišios, labai daug žmonių susirinko pagerbti Lietuvos Prezidentą. Tada supratau, koks ypatingas žmogus buvo senelis. Pradėjau daugiau klausinėti mamos apie senelį ir domėtis jo istorija.“ Labiausiai įstrigę senelio žodžiai, pasak J. L. Juozevičiaus, buvo sesei Ramunei rašytas sveikinimas, kai ji baigė universitetą: „Mūsų, lietuvių, mažai, mes galime išlikti tik savo mokslu, gabumais ir darbštumu.“
Irena Babkauskienė
(Tęsinys kitame numeryje)