Didžiausia strateginė problema – visuomenės ir valdžios institucijų dialogo nebuvimas. Nepasitikėjimas valdžios institucijomis jau senokai peraugo į nepasitikėjimą visa valstybe. Iš tikrųjų toks nesusikalbėjimas daro milžinišką žalą ir pačiai visuomenei. Žinoma, kažkam, nesuvokiančiam visuomenės raidos dėsnių, taip gyventi atrodo patogiau: su niekuo nereikia tartis, nereikia atsakinėti į klausimus ir atsiskaityti už veiklos rezultatus. Kol valdžios veikėjai su visuomene nesikalba, piliečiai „balsuoja kojomis“. O valdantieji ir toliau bando orientuotis į labai sparčiai „mažėjančią Lietuvą“, dangstydamiesi magišku ir, anot jų, labai šiuolaikišku, netgi madingu žodžiu „optimizavimas“. Apsimeta, kad nepastebi, jog ši, lyg ir įprasta, vadybinė sąvoka jau seniai virto keiksmažodžiu. Juk kaip patogu: jai kažkurioje institucijoje kyla problemų, geriausias sprendimas – ją uždaryti.
Pati didžiausia kiekvienos valstybės vertybė – jos piliečiai, t. y. žmonių ištekliai. Jų labui turi dirbti valdžios įstaigos. Jų pagrindinė užduotis – gyvenimo kokybės kėlimas, mažinant socialinę nelygybę, stiprinant tiesos ir teisingumo pojūtį. Baisiausia būsena, jei savo namuose negali rasti teisybės, jei valdžios atstovams tavo poreikiai atrodo tik kaip tavo paties rūpestis.
Valstybės strateginės nuostatos negali priklausyti nuo kadencijų ir rinkimų. Tačiau dabar tenka ironiškai apibendrinti, kad vis populiaresnis įsitikinimas, jog valdžia savo veiklą sieja tik su kadencijomis: pirmuosius metus džiaugiasi laimėjimu ir skirstosi postus, po to dvejus metus vaizduoja, kad vykdo per rinkimus duotus pažadus, o ketvirtaisiais rengiasi naujiems rinkimams. Taikant tokią taktiką, valdžios institucijų „naudingumo koeficientas“, fizikos terminais kalbant, turėtų siekti ne daugiau kaip 50 proc., bet galutinis rezultatas faktiškai ir 33 proc. nebepasiekia.
Norint megzti dialogą, reikia turėti tam tinkančias, efektyviai veikiančias priemones. Tai žiniasklaida, NVO veikla, kitos pilietinės iniciatyvos ir valdžios gebėjimas jas analizuoti bei sąžiningai įvertinti. Piliečių gebėjimas objektyviai vertinti valdžios veiklą priklauso ne nuo įtaigaus kalbėjimo televizijos laidose, o nuo faktinių statistinių rezultatų. Pažvelkime į kai kurią socialinę statistiką, remdamiesi oficialiais šaltiniais. Štai kai kurie iš jų:
„2019 m. sausio 1 d. Lietuvoje gyveno 2 mln. 794 tūkst. nuolatinių gyventojų, remdamasis išankstiniais duomenimis, praneša Lietuvos statistikos departamentas. Nuolatinių gyventojų skaičius per 2018 m. sumažėjo 14,9 tūkst., per 2017 m. – 39 tūkst. Dėl neigiamos tarptautinės migracijos (<…> daugiau žmonių emigravo negu imigravo) nuolatinių gyventojų skaičius sumažėjo. <…> 2018 m. iš Lietuvos emigravo 32,2 tūkst. nuolatinių šalies gyventojų.“ O ką tai reiškia? Jei atsižvelgsime į gerai žinomus faktus, kad toli gražu ne visi išvykusieji deklaravo išvykimą, o nemaža dalis dirbančiųjų beveik visą darbo laiką praleidžia ne Lietuvoje (mišraus kapitalo įmonių vadybininkai, statybininkai, vilkikų vairuotojai ir pan.), tai kiek darbingų žmonių dar turime?
Kai valdžia sako, kad padidėjo pensijos ir šiek tiek didėja atlyginimai, tam skirtas lėšas būtent Lietuvos dirbantieji turėjo atnešti į valstybės aruodą. Ir čia nevertėtų džiūgauti, kad emigruojančiųjų skaičius pernai, lyginant su 2017-aisiais, sumažėjo. Emigracija tęsiasi jau du dešimtmečius, todėl natūralu, kad vis sunkiau rasti patrauklią vietą naujiems emigrantams. Daugelyje rajonų juokaujama, kad jau išvyko visi, kurie galėjo išvykti. Todėl dabar svarbiausia susigrąžinti bent dalį išvykusių, nes su pyragų lėkštele jų niekur tikrai nebelaukia.
Milžiniška emigracija labai prisideda prie to, kad silpnėja šeimų patvarumas, daugėja ištuokų. Kai vienas sutuoktinis – Vokietijoje arba Norvegijoje, o kitas – Lietuvoje, kaip galima apibūdinti tokios santuokos kokybę? Emigrantų daugumą sudaro jauni žmonės, tarp kurių ir neseniai sukūrę šeimas. Statistika – negailestinga: „2018 m. buvo įregistruota 19,5 tūkst. santuokų ir 8,4 tūkst. ištuokų. Santuokų skaičius, palyginti su 2017 m., sumažėjo 1,7 tūkst. (8 proc.), atitinkamai ištuokų – 107 (1 proc.). Pernai 100 santuokų teko 43,2 ištuokos (2017 m. – 40,2).“
Neguoskime savęs ir tuo, kad emigrantai, remdami Lietuvoje likusius artimuosius, prisideda prie skurdo mažinimo. Vis daugiau išvykusių įsigyja būstą tose valstybėse, kur jau įsitvirtino darbo vietose. Su savimi jie pasiima ir vaikus. Lietuva dažniausiai juos galutinai praranda. Praranda aktyvią, darbščią savo piliečių dalį, naujosios kartos gimdytojus. Kas lieka čia – protėvių žemėje? Didžiulis Lietuvos teritorijos plotas – Šiaulių ir Panevėžio apskritys, dalis Telšių apskrities, iš vienos pusės, ir Utenos apskrities, iš kitos, skęsta stagnacijoje. Ar pasirūpinta, kad bent dalis iš čia išvykusiųjų grįžtų?
Sprendimus galima rasti tik nuolatinio dialogo keliu. Atskiros savivaldybės, išskyrus labai retas išimtis, efektyvių sprendimų, kaip padidinti šių vietovių patrauklumą, nepateiks. Jų jėgos yra per mažos. Sprendimų galima tikėtis, tik sutelkus kelių regionų (buvusių apskričių) išteklius, pritraukiant investicijas, kuriant stambias šiuolaikiškas, didelę pridėtinę vertę užtikrinančias įmones, kurios pajėgtų dirbantiesiems mokėti bent iš dalies konkurencingus atlyginimus, kuriose gamybinė veikla būtų grindžiama aukšta kvalifikacija ir pagarba dirbančiajam. Kol kas didelė dalis išvykstančiųjų akcentuoja tokios pagalbos stoką, autoritariškus pavaldinių ir vadovų santykius, įžūlias korupcijos apraiškas. Susikompromitavę ar, paprasčiau sakant, apsivogę vadovai išsaugo savo pozicijas. Kuo galima pateisinti tai, kad korupcija klesti net su teisėtvarka tiesiogiai susijusiose institucijose, pavyzdžiui, laisvės atėmimo vietose? Tokiu atveju jos nevykdo ir savo paskirties, nes nuteistieji neįgyja patirties, kuri ateityje apsaugotų juos nuo pakartotinių nusikaltimų ir paruoštų prasmingam gyvenimui. Daugumą nusikaltimų padaro asmenys, nepajėgiantys suvokti tiek savo, tiek aplinkinių gyvenimo prasmės.
Bet grįžkime į švietimo ir mokslo institucijų tikrovę. Iki kraštutinės ribos įkaitusi situacija buvo susidariusi ten, kur iki šiol tikriausiai mažai kas galėjo tikėtis – Švietimo ir mokslo ministerijoje. Aklas užsispyrimas ir arogancija privedė prie nematyto masto protestų. Nepaisydami akivaizdaus tyčiojimosi iš streikuojančių viešojoje erdvėje („esą, kokie čia pedagogai, jei laipioja per langus“), įžūliausiai nutylint, kodėl teko per tą langą lipti, nepaisydami jokioje civilizuotoje visuomenėje neįsivaizduojamų veiksmų, pavyzdžiui, baldų, ant kurių streikuojantieji bent šiek tiek galėtų pailsėti, slapstymo, nepaisydami grasinimų, aidėjusių net iš labai aukštų asmenų lūpų, sukilę mokytojai parodė nepalaužiamą dvasinę stiprybę ir privertė pradėti derybas.
Bet didžiausiu streiko pasiekimu būtina pripažinti pedagogų jėgų konsolidavimą. Nepadėjo net akivaizdus melas, esą streikuoja tik viena profsąjunga ir nedirba tik maža dalis mokyklų. Per streiką išryškėjo, kad turime iki šiol nematytą junginį – beveik 40-ties pedagoginių asociacijų sambūrį, turintį labai dalykišką poziciją ir aiškiai išsakomą požiūrį į bendrojo ugdymo turinio pertvarką. Pedagogų bendruomenė pareikalavo tartis, planuojant skirtingų mokymo dalykų integraciją, išsiaiškinti, pavyzdžiui, realias gamtos mokslų integravimo galimybes, apsispręsti, ar tikrai reikia trumpinti mokymosi gimnazijoje laiką, pašalinti akivaizdžius egzaminų sistemos ir kitų vertinimo metodų naudojimo praktikos trūkumus. Mokytojai pareikalavo kompetencijos ir skaidrumo, pertvarkant bendrojo ugdymo programas, pagarbos ilgametei ugdymo praktikai. Taigi tie laikai, kai buvo galima kiršinti vieną profsąjungą su kita arba supriešinti skirtingų asociacijų pozicijas, jau praeityje. Kalbėti teks su neatpažįstamai besikeičiančia profesionalų bendruomene, kurios neapkaltinsi nei pasyvumu, nei nesupratimu to, kas vyksta pasaulyje. Dialogo turi siekti abi pusės. Ir tam pirmiausia būtina atkurti jau prieš keliolika metų sunaikintą pedagogams ir plačiajai visuomenei skirtą spaudą. Sunaikintą tų, kurie nesuvokė dialogo esmės, tačiau bandė beapeliaciniu tonu komanduoti visai švietimo ir mokslo sistemai.
Prof. dr. Jonas Jasaitis