Nelengva rašyti, pasitinkant svarbiausias valstybės istorijos datas. Žiniasklaidoje pilna šioms datoms skirtų reportažų, renginių aprašymų, pokalbių su garsiais žmonėmis. Bet daugelio mūsų amžininkų veiduose – pilkos kasdienybės atspindžiai. Ar šventės, ar šiokiadieniai, o žmones labiausiai domina prekių ir paslaugų kainos, vietinės intrigos, viena kita tarptautinė sensacija ir, kaip visada, populiariausia laikomos naujienų agentūros VBS („viena bobutė sakė“) pranešimai: „ar girdėjai, tą įmonę šį rytą krėtė STT, bet televizija to nerodė“ (o gal ir rodė?), „tą pagavo, šį rytą paėmus kyšį“, „tas tokį dorą vaizdavo, o va, pasirodo, kelias slaptas simpatijas turėjo“ ir pan.
Žmonės sutartinai pritaria, kad Seimo narių skaičių būtinai reikia mažinti, nes „mūsų jau mažiau visu milijonu, o jų vis tiek pat. Ir kam jų ten tiek reikia?“. Dalyvauti tarptautiniuose renginiuose juk visai nebūtina: „Ach, jau tie turistai už valdiškus pinigus, ir kas jų ten klausosi, kam ten ta mažėjanti Lietuva dar įdomi?“ Būtinai (ir visai ne be reikalo) paklaus: „Tai kieno įstatymai dabar viršesni – Lietuvos ar Briuselio? Aišku, Briuselio, kaip anksčiau – Maskvos…“ Tačiau rimtos dalykiškos diskusijos, ko siekia britai, pasitraukdami iš Europos Sąjungos, deja, nėra nė kvapo. Televizorių ekranuose šmėžuojantys vadinamieji „politologai“, tarp kurių daugumą sudaro vakarykščiai studentai, aptarinėja ne „Brexit“ priežastis, o šiandienį jėgų santykį Jungtinės Karalystės parlamente, eilinio balsavimo rezultatus, vieno ar kito, susireikšminusio ES veikėjo replikas. Ir beveik nė žodžio apie tai, kas negerai pačioje ES, jos institucijose, jos ideologijoje ir vertybinėse nuostatose. Pliurpiama apie tai, kaip blogai dabar bus britams, o ne apie pamoką, kurią būtinai turi išmokti Briuselio vadukai. Vadais jų tikrai nepavadinsi, tačiau kokie pavojai slypi tokiame jų valdyme…
ES viršūnėse postringaujama, kad gal reikėtų įkurti kokias nors vietines sukarintas formuotes, nes esą nebegalima pasitikėti transatlantiniu bendradarbiavimu. Ar tai neprimena anų laikų „kunigaikštukų“ siekio turėti savo asmenines kariaunas? Ir tuo pat metu vaizduojamas „susirūpinimas“ (toks dar vienas madingas žodis), kad vadinamojoje Kaliningrado srityje kuriamos vis naujos karinės bazės, statomos naujos konstrukcijos raketos su branduolinėmis galvutėmis, kad Azovo jūra, tyčiojantis iš visų tarptautinių sutarčių, paverčiama vis labiau įžūlėjančios avantiūristų grupuotės privačiu ežeru, kad visai netoliese kasdien žūsta ne tik kariai, bet ir civiliai, kurie niekam iki šiol neužkliuvo ir nesikėsino į kieno nors nuosavybę ar teritoriją. Briuselio vadukai seniai pamiršo, kad visų dokumentų, kuriais apibrėžtas tos srities statusas, galiojimo laikas seniai pasibaigė, o daugiau kaip 600 tūkst. išžudytų vietinių gyventojų krauju permirkusi žemė paversta naujoms avantiūroms vis sparčiau besiruošiančių, su niekuo nebesiskaitančių grupuočių baze. Kokiomis jėgomis būtų priešinamasi, jei šios grupuotės užsigeistų pasinaudoti sukauptu kariniu potencialu? Kas pamiršo, kad jei „spektaklio pradžioje scenoje kabo šautuvas, tai pabaigoje jis turi iššauti“?
Universitetų auditorijose dažniausiai tvyro ramybė. Studentai diskutuoja apie galimybes įsidarbinti ir tikėtinus atlyginimus. Daugumos jų visai nedomina galimybė dirbti atokesniuose regionuose, nors ten dar ir gyvena jų artimieji. Klausimas: „Kas pasirūpins jų sveikatos priežiūra?“ atsimuša į šaltos tylos sieną. Susidūrus su klausimą gavusio akimis, konkreti reakcija apsiriboja bejausmiu: „Kodėl aš?“ arba ironiška replika: „Nei runkelių, nei karvių auginimu nesidomiu…“ Nevilioja nei atlyginimų priedai, nei didesnė tikimybė gauti nuolatinį būstą. Užklausus, kas pakeistų jų nuostatas, dažniausiai pasigirsta tik vienas atsakymas: „Niekas ten nepasikeis…“
Nediskutuojama auditorijose ir apie didžiąsias valstybės raidos datas. Knyginės žinios apie 1918-uosius ir net 1990-uosius sudėtos kažkur – atminties užkaboriuose ir šiandienio elgesio motyvacijai neturi įtakos. Bet gal kitaip ir negali būti, nes viskas, kas vyko iki jiems gimstant, atrodo tik kažkokia žila, prabėgusių dešimtmečių ūkanose seniai nuskendusi praeitis. Šiandienių studentų ne tik tėvai, bet ir seneliai, o kai kurių net ir proseneliai užaugo taikos eroje ir atrodo, kad kitaip ir nebuvo. Daugelio sąmonėje nėra ir bent kiek ryškesnio sovietmečio vaizdinio, nes tai buvo… kažkada. Todėl ir nereikia stebėtis, jei auditorijoje pasigirsta, kad: „tada visi turėjo darbus“, „už benziną mokėjo kapeikas“, „močiutė pasakojo, kaip būdama kiaulių šėrėja gavo kelialapį į Krymo (Kaukazo ar pan.) kurortą“, „kombainininku dirbęs senelis nupirko savo sūnui – mano tėtei kooperatinį butą ir automobilį“… Maža kas iš jų perskaitė „Tarp pilkų debesų“, tačiau kikena aptarinėdami tūlo autoriaus sukurptus neva „miškinių“ gyvenimo epizodus. Kaip susigaudyti, kur tiesa, o kur įžūlus, apibendrintas melas ir primityvus šmeižtas?
Tačiau susigaudyti reikėtų, nes tai, kas labai skirtingai aprašyta neįdomiuose vadovėliuose ir įvairaus pobūdžio, kartais net gana patrauklioje iš pirmo žvilgsnio atrodančioje beletristikoje, visiškai nelauktai gali įsivežti į mūsų kasdienybę. Neduok Dieve, kad taip atsitiktų, tačiau reikia žinoti, koks laikmetis tik jauniausiai studentų kartai atrodo apklotas storu praeities dulkių sluoksniu, kuriame iš tikrųjų dar labai ryškūs neišdžiūvusio kraujo srautų pėdsakai.
Praskleiskime uždangą nuo įvykių Maskvoje, datuojamų 1937–1938 m., apie kuriuos tik visai neseniai sužinojo gal bent kiek platesnis skaitytojų ratas. Šeštuoju numeriu pažymėtas namas Strastnovo bulvaro ir Didžiosios Dmitrovkos gatvių sankryžoje stovi iki šių dienų. Čia 1919 m. lapkričio mėnesį buvo įkurtas Latvių teatras „Skatuve“ (latviškai – „Scena“). Per 18 šio populiaraus teatro egzistavimo metų čia buvo suvaidintos 88 pjesės, tarp kurių buvo ir palikusių labai ryškų pėdsaką XX a. pirmosios pusės teatro kultūros istorijoje. Apie 1938 m. vasario 3 d. ir per kelias kitas dienas sušaudytą šio teatro aktorių, režisierių, dailininkų ir scenografų būrį nėra rašoma nei Rusijos, nei ES šalių, tarp jų ir Lietuvos, vadovėliuose.
Vien per pirmąją žudynių dieną – vasario 3-iąją Pamaskvėje, NKVD Butovo poligone buvo sušaudyti 258 žmonės, iš kurių 229 buvo latviai. 74 latvių tautybės asmenys sušaudyti tų pačių metų vasario 28-ąją. Tarp nužudytų vasario 3-iąją buvo ir Europos kino žvaigždė Marija Leiko (ši pavardė latviškai tikriausiai rašoma kitaip). Sušaudytųjų sąraše lavių teatro direktorius R. Bancans, režisierius Karlis Krūminis, dailininkas Karlis Veidemans, teatro sekretorė Elfrida Lessin, pastatymų dalies vedėjas Fricas Ulmanis, dizaineris ir scenografas Artūras Rudzitis. Ties Matildos Princ ir Roberto Bredermano pavardėmis pažymėta, kad sušaudyti „už ryšius su aktoriais“. Kai kurių nužudytųjų pavardės sušaudytųjų sąrašuose tikriausiai buvo iškraipytos. Pavyzdžiui, Gulage nužudytas šio teatro įkūrėjas O. Glaznieks ten buvo vadinamas Glazunovu.
Aktoriams pateiktos dvi standartinės kaltinimų formuluotės: „priklausymas kontrrevoliucinei nacionalistinei fašistinei latvių organizacijai“ arba „šnipinėjimas Latvijos naudai“. Už abu kaltinimus numatyta vienoda bausmė – sušaudymas. Latviškų organizacijų likvidavimo viršūne tapo 1937 m. gruodžio 3 d. paties Stalino vizuota slapta direktyva, sankcionavusi masinį tuo metu Sovietų Sąjungoje gyvenusių latvių tautybės asmenų sunaikinimą. Tų pačių metų gruodžio 27 d. Latvių teatre nebeliko nė vieno darbuotojo – visi buvo areštuoti. Tuometinė Maskvos valdžia nutarė uždaryti Latvių teatrą, motyvuodama tuo, kad nebetikslinga tęsti jo veiklą. Oficialiuose to meto dokumentuose nurodyta, kad visi teatro darbuotojai atleidžiami, „…išmokant jiems išeitinę išmoką už dvi savaites“. Iš tikrųjų niekas tos žadėtos išmokos negavo, nes visi buvo sušaudyti.
Praėjo daugiau kaip 50 metų nuo šių tragiškų įvykių. Buvo tikėtasi, kad niekas neprisimins nei minėtame name veikusio teatro, nei jo aktorių likimo. 2002 m. kovą Maskvos valdžia oficialiai atmetė dabartinės latvių bendruomenės prašymą ant šio namo sienos pritvirtinti atminimo lentą apie kraupų nusikaltimą. Ciniškai pasiūlyta ieškoti „kitos formos“, kaip tai priminti, nors nužudytieji buvo reabilituoti dar 1958 m., tiriant Stalino laikų nusikaltimus.
Ar panašūs įvykiai dėjosi tik prieškarinėje Maskvoje? O jei dabartinių studentų paklaustume, apie ką liudija Rainių (Telšių r.) kankinių koplyčios įrašai, ar daug jų gebėtų bent kiek išsamiau atsakyti? Tai kaip jie orientuotųsi, jei tektų susidurti su tais, kurie panašius nusikaltimus būtų linkę pakartoti, vos įžengę į mūsų valstybę?
Prof. dr. Jonas Jasaitis