Anot architektūrologės Jūratė Markevičienės, neseniai Lietuvos nacionaliniame muziejuje supažindinusios su unikalaus ansamblio (Misionierių vienuolyno ant Išganytojo kalvos Vilniuje) istorija ir dabartinėmis problemomis, šio pastatų ansamblio kompozicija iki šiol priminė skrendantį paukštį:
centrinėje ašyje išlaki dominantė bažnyčia bei už jos simetriškai išsidėstęs vienuolynas, o iš šonų skleidžiasi du ilgi žemi sparnai (vienaukščiai fligeliai prie Subačiaus gatvės ir sodai), palaikantys tarsi skrydžiui kylančią bažnyčią su bene liekniausiais Europoje baroko bokštais. Tačiau šiandien šis unikalusis ansamblis darosi panašus į paukštį nukirstu sparnu – vienoje pusėje, sodų vietoje, statomi penki daugiabučiai keliaaukščiai gyvenamieji namai.
Misionierių ansamblis neatsiejamas nuo jį kūrusios vienuolijos, ypač nusipelniusios Vilniaus menui, dvasiškumui ir kultūrai. Misionieriai garsėjo švietimu, vienuolyne veikė kunigų seminarija ir viena didžiausių bibliotekų. Tačiau svarbiausia misionierių veiklos sritis buvo steigti ir valdyti ligonines, kuriomis rūpinosi moteriškoji Šv. Vincento kongregacija – šaritės, garsėjusios savo slauga. Vilniuje jos turėjo keturis namus-ligonines, tarp jų: Savičiaus, Vaikelio Jėzaus prie misionierių vienuolyno, Šv. Jokūbo ir Pilypo buvusiame dominikonų vienuolyne. Bendra misionierių ir šaričių vieningos tarnystės paskirtis – rūpintis vargstančiais, priglobti ir šviesti. Vienuolijos kūrė didelius kompleksus, ištisus miestelius, teikiančius prieglobstį visiems skurstantiems, neįgaliems, pamestiems. Tačiau šių dienų visuomenė nežino, kaip susiklostė šaričių likimas po 1831–1832 ir 1863–1864 m. sukilimų, kas nutiko su misionieriais, kokios negandos užklupo sovietmečiu. Saugant paveldą, labai svarbu nemanipuliuoti istorija ir remtis išsamiais moksliniais tyrimais, kurie vieninteliai gali atskleisti mums tikrąsias Vilniaus gyvenimo istorijas.
Arminas Šileikis