1. Baltosios knygos įvade turi būti pateikta dabartinės kaimo situacijos analizė ir aptartos problemos, susidariusios Lietuvos žemės ūkyje ir kaime per Atgimimo laikotarpį. Būtina išdėstyti, kas darytina iki 2030 m,. įtvirtinant pasiekimus ir nebekartojant padarytų klaidų.
2. Sustabdyti tolesnį nekontroliuojamą žemių supirkimą ir ūkių didėjimą. Išaiškinti, kas yra tie asmenys, kurie, nepaisydami jokių apribojimų, kaip skelbiama, brangiai superka įvairiausios paskirties žemę ir miškus visoje Lietuvoje. Dabartiniai stambūs ūkiai jau sudaro apie 3 proc. bendro ūkininkų skaičiaus, valdo beveik pusę žemės ūkio naudmenų ploto ir pasinaudojo apie 80 proc. ES paramos. Išskyrus nedideles išimtis, jie nesprendžia iškilusių Lietuvos kaimo socialinių, ekonominių ir ekologinių problemų. Daugumos jų tikslas – kuo didesnis derlius bet kuria kaina. Dabartinis 1000 ha ūkis atsirado kokių 50 šeimos ūkių, t. y. didelio kaimo sąskaita, labai padidino nedarbą ir paskatino darbingų kaimo gyventojų emigraciją. Paprastai tokie ūkiai plėtoja intensyvią žemdirbystę, nesilaiko sėjomainų, naudoja didelius kiekius pesticidų ir mineralinių trąšų. Visa tai didina produkcijos savikainą, naikina bioįvairovę, mažina natūralų dirvožemių derlingumą ir prastina produkcijos kokybę. Kasmet vis daugiau vartotojų vengia pirkti intensyviai išaugintą produkciją.
3. Siekiant išsaugoti dirvožemį, vandenis, bioįvairovę, gaminti saugų maistą ir pašarus, būtina apriboti mineralinių trąšų naudojimą iki ne daugiau 100 kg hektarui NPK. Sumažinti registruotų pesticidų asortimentą iki 40–50 (dabar jų yra net apie 400). Uždrausti glifosatų naudojimą prieš pat derliaus nuėmimą.
4. Visi ūkiai privalo turėti bent 3–4 laukų sėjomainas. Skatinti mišrių ūkių plėtrą, plėtoti organinių trąšų ir žalienų naudojimą bei rūgščių dirvožemių kalkinimą. Optimalus sėjomainų laukas neturi būti didesnis nei 100 hektarų. Dirvožemių apsaugai nuo erozijos ir siekiant išsaugoti bioįvairovę pradėti laukų apsauginių juostų bei gojelių sodinimo vajų.
5. Iki 2030 m. išsaugoti bent 20 tūkst. smulkių ir vidutinių šeimos ūkių, kurie ūkininkautų pagal tausojamosios arba ekologinės žemdirbystės sistemų reikalavimus, tenkintų gyventojų saugaus maisto ir gyvulių pašarų poreikius, saugotų gamtinę bioįvairovę. Mums nebereikėtų pirkti neaiškios kilmės produktų pas kaimynus ir pan.
Vienintelė galimybė tai padaryti yra visuotinė kooperacija, ypač agroservisų tinklo sukūrimas, nes smulkių ūkių po privatizacijos turėta technika susidėvėjo, nauja yra labai brangi ir jokie fondai nepajėgs aprūpinti visų ūkių traktoriais ir kombainais, o ir būtų neracionalu. Agroserviso stotys, kaip tai yra, pavyzdžiui, Švedijoje, galėtų būti privačios, kooperatinės ar valstybinės. Jos turėtų būti įkurtos visuose rajonuose ir net didesnėse seniūnijose. Tai būtų dešimteriopai pigiau. Šių agroservisų paslaugomis pasinaudotų ne tik smulkūs ir vidutiniai ūkiai, bet ir visi dar likę kaime pensininkai bei grytelninkai. Dirbdami jie prisidurtų prie gaunamų išmokų ir mažų pensijų, prisidėtų prie Lietuvos kaimo išsaugojimo.
Kuriant agroservisus racionaliausia būtų per artimiausius 2–3 metus pasinaudoti ES parama, skirta stambiųjų (per 200–300 ha) rėmimui, nes beveik visi stambesni ūkiai ta parama jau ne kartą pasinaudojo. Be agroserviso tinklo sukūrimo, tektų smulkius ir vidutinius ūkius įrašyti į Raudonąją, o ne į Baltąją knygą, nes Lietuvoje liktų tik keli šimtai „latifundininkų“ ir keli tūkstančiai baudžiauninkų. Lietuva taptų didele ferma su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis
6. Atgaivinti augalų ir gyvulių veislių, prisitaikiusių prie šalies agroklimato sąlygų, sėklininkystę ir veislininkystę. Ūkininkams pakaktų pasiūlyti po kelias (dabar jų kasmet registruoja po keliasdešimt) geriausias kiekvienos auginamos augalų rūšies veisles. Taip palengvėtų ir suprastėtų jų sėklininkystė. Sėklų prisiaugintume patys ir nebereikėtų jų kasmet pirkti, išmokant milijonus eurų užsienio augalų ir gyvūnų selekcijos firmoms.
7. Žemės ūkio mokslas ir konsultavimo tarnyba, finansuojama iš valstybės biudžeto, pagrindinį dėmesį turi skirti smulkių ir vidutinių, ypač ekologinių, ūkių problemoms spręsti. Kiekviename regione įsteigti bent po kelis parodomuosius eksperimentinius ūkius. Pavyzdžiui, Vokietijoje vien ekologinių ūkių yra daugiau nei 200. Lietuvoje tėra vienintelis Giedrikų ūkis Biržų rajone. Tokios paskirties ūkiai turėtų būti steigiami ir likusiose valstybinėse žemėse bei išnuomojami perspektyvioms šeimoms ar grįžtantiems emigrantams (Olandijos pavyzdys).
8. Įdiegę sukonkretintus „Baltosios knygos“ siekius ir priemones bei naujausius mokslo pasiekimus, racionaliai panaudoję ES paramą, 2030 m. turėtume bent 20 tūkst. smulkių ir vidutinių šeimos ūkių, daug mažažemių trihektarininkų bei kolektyvinių sodų šeimininkų, kurie naudotųsi bent 50 proc. žemės ūkio naudmenų. Likusioje žemėje tesitvarkytų stambieji, produkciją eksportuojantys į trečiąsias šalis. Lietuvoje būtų plėtojama tvari, ekologinė, kurortinė žemdirbystė ir agroturizmas.
Pagrindinis „Baltosios knygos“ mūsų žemės ūkiui tikslas – išsaugoti Lietuvos kaimą, šeimos ūkius, gamtinę aplinką, ypač dirvožemius ir vandenis, prisiauginti kokybiškų, o ne genetiškai modifikuotų, pašarų, aprūpinti visus gyventojus saugia ir prieinama žemės ūkio produkcija, o likusią dalį pelningai eksportuoti. Tai turėtų rūpėti ne tik Žemės ūkio, bet ir Sveikatos bei Aplinkos apsaugos ministerijoms, nes teisė į sveiką maistą ir švarią aplinką yra pati svarbiausia žmogaus egzistavimo teisė.
9. Knygoje turėtų būti numatytos konkrečios programos ir svarbiausi jų vykdytojai, preliminarios lėšos ir terminai bei laukiami rezultatai.
Prof. habil. dr. Antanas Svirskis
Autorius yra augalų selekcininkas, sambūrio „Patirtis“ ir Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacijos (LEŽA) tarybos garbės narys