1995 m.
Lietuvos žemės ūkis ir kaimas, išvargintas ilgai užsitęsusios, biurokratizuotos reformos ir patyręs didelį transformacinį nuosmukį, vis labiau įsukamas į globalizacijos keliamų pokyčių verpetą, kuriame ryškėja nemažai negatyvių tendencijų:
Didėjanti ūkių diferenciacija pasiekė modernios Lietuvos laikams nematytą mastą. Viename ūkių poliuje formuojasi labai stambūs ūkiai (latifundijos), kurių savininkai – savi pralobę verslininkai, už grašius supirkę žemės ūkio bendrovių pajus jų vadovai ar apsukrūs „berniukai“, labai maža kaina siekiantys supirkti žemes ir ūkius užsienio subjektai, o kitame – gausybė sodybinių, smulkių ir vidutinių ūkininkų ūkių, kurių veiklai sudaromos nelygiavertės ekonominės sąlygos.
Per lėtai besiplėtojantis kooperatinis judėjimas pas mus įgavo „išvirkščios kooperacijos“ bruožus. Vietoje to, kaip yra visame pasaulyje, kad kooperuoti žaliavos gamintojai savo rankose turėtų perdirbamosios pramonės ir prekybos įmones, Lietuvoje jos valdo kooperatyvus, gaminančius ir tiekiančius jiems žaliavą.
Koncentruotos, užtat taršios, žemės ūkio produktų gamybos įmonių (pirmiausia kiaulininkystės) iš ES senbuvių šalių perkėlimas į Lietuvą, gręsiantis atskiriems regionams ekologine katastrofa ir kaimo patrauklumo sunykimu.
ES ir Lietuvos nacionalinės paramos prioritetų suteikimas stambiajam žemės ūkio verslui remti, grasinantis iš ekonominės apyvartos nušluoti ne tik smulkiuosius gamintojus, bet ir daugumą vidutinių ūkininkų šeimos ūkių.
Nestabdomas Lietuvos skaidymasis į intensyvios žemės ūkio gamybos ir sunykusio žemės ūkio bei apleisto kaimo rajonus, tarp kurių ryškėja didėjanti turtinė praraja.
Gausėjantis į kaimo ekonominį ir socialinį užribį patekusių asmenų sluoksnis, praradęs motyvaciją naudingai veiklai, neturintis nei lėšų, nei gebėjimų dirbti rinkos sąlygomis ir keliantis pavojų visuomenei, kaip paveldimo skurdo ir degradacijos šaltinis.
Šias ir daugelį kitų neišvardintų blogybių sukelia ES reglamentų dogmatiškas taikymas, neįvertinant Lietuvos sąlygų, savam ar svetimam kapitalui parsidavusių atsakingų valstybės pareigūnų veiksmai, nacionalinę savigarbą praradusių ekspertų „patarimai“ ir neracionali kai kurių „žemdirbių“ vadovų pozicija, pažeidžianti gyvybinius Lietuvos kaimo, ypač ūkininkų šeimos ūkio plėtotės interesus. Visa tai skaldo tautą, mažina kaimo gyvybingumą. Šie negatyvūs pokyčiai tęsiasi, nepaisant besikeičiančios valdančiosios daugumos, kuri politinėmis priemonėmis nesugeba (arba nenori) šio proceso nukreipti Lietuvos kaimui ir žemės ūkiui priimtina vaga.
Suvokdami savo atsakomybę dėl Lietuvos kaimo ateities ir matydami, kad Lietuvos kaimo reikalai daugeliui valstybės ar savivaldos pareigūnų, netgi kaimiškųjų organizacijų vadovų tėra tik tramplinas politinei ar nuosavo verslo karjerai pasiekti ir norėdami kaimo labui panaudoti sukauptą profesinę ir gyvenimo patirtį, skelbiame sambūrį „Tėvynės žemė“, kuris, siekdamas suderinti Lietuvos kaimo gyventojų interesus, kels į viešumą kaimo blogybes, siūlys priemones Lietuvos kaimui išbristi iš skurdo, neracionalių valdžios sprendimų bei valdininkų savivalės sukelto chaoso.
Sambūris „Tėvynės žemė“ pirmaeiliu laiko šių uždavinių sprendimą:
Atsisakyti ydingos nuostatos, kuria remiantis atskiriems ūkių tipams leidžiamas privačios nuosavybės teise turimos žemės ploto maksimumas: ūkininkų ūkiams – 150 ha, ž. ū. bendrovėms – 2000 ha, o kooperatinėms bendrovėms – 1000 ha. Kadangi visi ūkio subjektai gali lengvai transformuotis vieni į kitus (pavyzdžiui, bendrovė – į ūkininko ūkį), todėl ir visiems žemės ūkio subjektams turi būti nustatyta vienoda privačios žemės sutelkimo maksimali riba, kuri dabartiniame konsoliduojamo žemės ūkio etape neturėtų viršyti 300 ha (nuomojamos žemės plotas neturėtų būti ribojamas).
Sudaryti galimybę visoms žemdirbių grupėms ir pavieniams ūkininkams, juos subsidijuojant, naudotis aukštos kvalifikacijos konsultantų paslaugomis.
Pripažinti ūkininko šeimos ūkius prioritetine ūkininkavimo forma žemės ūkyje ir parengti šių ūkių pripažinimo ir paramos jiems tvarką.
Parduodant valstybinę žemę, sudaryti palankias ekonomines sąlygas ją įsigyti ūkininkų šeimos ūkiams, nepriklausomai nuo ūkininko amžiaus.
Apriboti vienam žemės ūkio subjektui tenkančios investicinės paramos dydį, nustatant bendrą didžiausią sumą penkerių metų laikotarpiui.
Remti ūkininkų kooperaciją, pirmiausia tose srityse, kurios padidina ūkininkų produkcijos kokybę, pardavimo mastą, galimybę perdirbti produkciją galutiniam vartojimui.
Pagrįsti Lietuvos sąlygoms priimtiną gyvulių skaičiaus maksimalią koncentraciją gyvulininkystės įmonėse ir sugriežtinti gamtosaugos bei sanitarinius reikalavimus jiems kurtis ir eksploatuoti.
Prioritetiniais laikyti investicinius projektus, įvertinančius kaimo ir žemės ūkio daugiafunkciškumą, ugdančius verslumą ir didinančius užimtumą, ypač depresiniuose regionuose.
Visų tipų žemės ūkio mokymo įstaigų programose skirti daugiau dėmesio kaimo paveldo išsaugojimo ir moralinių vertybių suvokimui, jaunimo žemdirbiškosios savimonės ugdymui.
Sambūrio „Tėvynės žemė“ iniciatyvinė grupė supažindina su siūlymais ir kviečia bendradarbiauti Lietuvos valstybinės valdžios ir valdymo institucijas, žemės ūkio krypties visuomenines organizacijas, žiniasklaidą, visus tuos, kurie neabejingi Lietuvos kaimui ir žemės ūkio ateičiai, jo prideramai vietai Lietuvos ūkinėje struktūroje.
Laukiame talkos ir patys nusiteikę talkininkauti Lietuvos kaimo labui:
Antanas Stancevičius, Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų garbės pirmininkas, profesorius
Leonas Kadžiulis, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas, profesorius
Mindaugas Strukčinskas, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas, prof. habil. dr. Antanas Svirskis, Šiaulių universiteto profesorius habil. dr.
Vytautas Zaremba, ūkininkas
Romualdas Grigas, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas
Dr. Vytautas A. Dambrava, ambasadorius
Kęstutis Dambrava, mokytojas
Nijolė Grinevičiūtė, Kauno krašto laikraščio „Naujos tėviškės žinios“ redaktorė
Vidas Juodsnukis, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos tarybos pirmininkas
„Mokslo Lietuvos“ pastaba: nuo šio kreipimosi pasirodymo praėjo beveik 14 metų. Kas pasikeitė Lietuvos politikoje? Kuriuos teigiamus poslinkius pastebime? Kurios neigiamos tendencijos dar labiau sustiprėjo?