Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) mokslininkai, Ūkio ministerijos užsakymu atlikę Lietuvos bioekonomikos plėtros galimybių studiją, įrodė, kad itin aukštos pridėtinės vertės produktų kūrimas iš atsinaujinančių gamtinių išteklių mūsų šaliai galėtų tapti didžiulio augimo proveržiu.
dekanė prof. Astrida Miceikienė. VDU nuotr.
Pasaulyje gerai vertinamų, saugių, švarių lietuviškų augalininkystės, miškininkystės, gyvulininkystės žaliavų tikrai turime.
Šiemet VDU ŽŪA įsteigtas ir pirmasis Lietuvoje Bioekonomikos plėtros fakultetas. Ką naujo tai duos mūsų žemės ūkiui, verslui, akademinei bendruomenei? Kokius „namų darbus“ turi atlikti šalies politikos formuotojai, kad spartesnė bioekonomikos plėtra Lietuvoje virstų tikrove? Pirmojo Lietuvoje VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto dekanė prof. Astrida Miceikienė pastebi, kad Europos Komisija bioekonomiką šiuo metu įvardija kaip vienintelį tvarų ateities ekonomikos variklį. Todėl Lietuva, turinti stiprų žemės ir miškų ūkį, pasinaudodama palankia situacija, gali labai išlošti.
„2020-aisiais prasidėsiančiu finansiniu laikotarpiu Europos Komisija planuoja vien šios srities mokslo tyrimams ir inovatyvių produktų kūrimui skirti 10 mlrd. eurų. Tai penkis kartus daugiau nei skiriama šiuo metu. Dabartinė bioekonomikos rinka Europoje sudaro apie 2,4 trilijono eurų. Gamyboje sunaudojama apie 2 mlrd. tonų biomasės, joje dirba apie 22 milijonai žmonių. Vadinasi, šias apimtis per artimiausią dešimtmetį tikimasi padidinti kelis kartus“, – sako prof. A. Miceikienė.
Pasak profesorės, bioekonomika apima atsinaujinančių biologinių žaliavų gamybą ir tų žaliavų bei atliekų srautų perdirbimą į aukštą pridėtinę vertę turinčius produktus: maistą, vaistus, pašarus, bioenergiją, pramonės gaminius. Todėl bioekonomikos vystymo naudą pajustų daugybė šios rinkos dalyvių: ūkininkai, perdirbėjai, paslaugų teikėjai ir vartotojai, vis dažniau ieškantys žmogui ir aplinkai saugių, sveikų produktų. Tokių produktų gamyba didintų darbo vietų skaičių, skatintų eksportą, pajamų augimą ir vartojimą. Be to, ji mažintų pavojingą klimato kaitą sukeliančių neatsinaujinančių žaliavų (naftos, dujų, akmens anglies) poreikį, didintų energetinį saugumą ir mažintų energetines sąnaudas. „Spartesnė bioekonomikos plėtra sukurtų potencialą ir vis inovatyvesnių produktų vystymui, tarkime, namų iš jūros dumblių statybai ar automobilių iš žalienų gamybai“, – ateities biotechnologijų galimybes komentuoja A. Miceikienė.
Pašnekovė pastebi, kad Lietuva turėtų orientuotis ne į pirminės biomasės (augalininkystės kultūrų, mėsos, medienos) gamybą ir visa tai eksportuotų iš šalies, bet į inovatyvių, vartotojų poreikius atitinkančių produktų kūrimą ir vystymą. Bioekonomikos kūrime gali dalyvauti žemės ūkio, miškininkystės, žuvininkystės, maisto, plaušienos ir popieriaus gamybos, taip pat dalis chemijos, biotechnologijos ir energetikos pramonės šakos.
„Itin svarbi bioekonomikos sritis – bioatliekų perdirbimas, nes tai – platus žingsnis žiedinės ekonomikos link. O žiedinė ekonomika, kai uždarame cikle dirbama be atliekų arba su labai mažais jų kiekiais, ir yra svarbiausias ateities visuomenės tikslas“, – neabejoja pašnekovė.
Žemės ūkio kooperatyvas „Pienas LT“ – vienas bioekonomikos vystymo sėkmės pavyzdžių Lietuvoje. Įsikūręs 2008-aisiais, vertikalios integracijos žemės ūkio kooperatyvas „Pienas LT“ šiandien yra didžiausia Baltijos šalyse pieno gamintojų bendruomenė, turinti savo pieno perdirbimo įmonę. Šioje gamykloje nuo 2017 m. pradžios pagal pažangiausias technologijas gaminami sausi aukštos pridėtinės vertės pieno baltymų produktai – micelinio kazeino, pieno baltymų, pieno filtrato ir pieno išrūgų baltymų milteliai. Šie produktai jau eksportuojami į 33 pasaulio šalis. Jie, kaip ingredientai, naudojami nuo įprastinio maisto sektoriaus pramonės įmonių iki maisto papildų ir funkcinio maisto pramonės įmonių produktų gamyboje.
„Šiandien pasauliniame maisto produktų ingredientų gamybos versle naujas rinkos dalyvis gali įsitvirtinti tik su aukštos kokybės produktu iš itin aukštos kokybės žaliavinio pieno. Tai suprato pieno gamintojai, prieš dešimt metų susibūrę į kooperatyvą „Pienas LT“. Šiandien įmonėje dirba per 180 aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Bendradarbiaujame su mokslininkais, diegiame inovacijas ne tik perdirbimo grandyje, bet ir ūkininkų ūkiuose,“ – sako kooperatyvo generalinis direktorius Mantas Rudaitis.
Kurios šalys Lietuvai šiuo atveju galėtų būti pavyzdys? Bioekonomikos plėtros fakulteto dekanė A. Miceikienė teigia, kad tai Norvegija, kitos Skandinavijos valstybės ir Vokietija. „Rengdami Lietuvos bioekonomikos plėtros galimybių studiją, bendradarbiavome su šių šalių universitetais, kuriuose veikia bioekonomikos tyrimų centrai. Esame tarptautinėse mokslininkų komandose parengę ne vieną bendrą mokslinį projektą. Tad Lietuvoje esame bioekonomikos žinių lyderiai, kuriantys verslo modelius, metodikas, numatantys kryptis, kuriomis turi sukti valstybės politika. Bendradarbiaujame su agronomijos, informatikos, inžinerijos ekspertais, planuojame tarpdisciplininius tyrimus. Be abejo, savo žinias perteikiame studentams ir doktorantams, kalbame, kaip kurti ir plėtoti bioekonomikos strategiją, verslus ir keisti vartotojų poreikius, nes bioekonomikos produktai, bent jau iš pradžių, negali būti pigesni už įprastinius“, – teigia pašnekovė.
A. Miceikienė pastebi, kad bioekonomikos plėtros procesas nebus lengvas. Todėl valstybė turėtų prisidėti prie jo spartinimo. „Lietuvos regionai po truputį persiorientuoja bioekonomikos skatinimo link. Rengdami plėtros strategijas, didžioji dalis regionų bioekonomikos vystymą patvirtino kaip prioritetinę sritį. Tačiau valstybinė Lietuvos bioekonomikos plėtros strategija nėra patvirtinta. Šis procesas kol kas tik pajudėjęs. Nuolat kalbame apie tai, kad turime daug perspektyvų tapti šalimi – IT paslaugų teikėja. Tai, be abejo, puiku. Tačiau gamyba sukuria daugiau darbo vietų ir veikia visą efekto grandinę: į valstybės biudžetą sumokama daugiau mokesčių, mažėja socialinės paramos gavėjų skaičius. Todėl politiniu lygmeniu reikėtų apsispręsti, kokiomis priemonėmis bioekonomikos procesai galėtų būti skatinami. Šių priemonių yra įvairių – tai ir mokestinės lengvatos, ir subsidijos, ir eksporto skatinimas. Ne mažiau svarbi sritis – švietimo programos, keičiančios Lietuvos vartotojų poreikius. Bioekonomikos vystyme daug lemia tai, kiek visuomenė yra nusiteikusi vartoti atsakingai ir pasirengusi brangiau mokėti už aukštos kokybės aplinkai draugišką produktą“, – sakė pašnekovė.
Laura Žemaitienė