Prof. Juozo Algimanto Krikštopaičio (1931–2018) atminimui
2019 m. kovo 28–29 d. Lietuvos kultūros tyrimų institute Vilniuje vyks kasmetinė Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos „Scientia et historia“ konferencija, šį kartą skirta ilgamečiam Bendrijos pirmininkui, profesoriui habilituotam filosofijos mokslų daktarui Juozapui Algimantui Krikštopaičiui atminti (1931-03-13 – 2018-11-10). Chemikas inžinierius, filosofas, mokslo istorikas, asmenybių galerijos kūrėjas Juozas Algimantas gimė Kaune, jūrų kapitono Broniaus Krikštopaičio ir mokytojos Mikolinos Obelenytės šeimoje. Nuo 1937-ųjų sėmėsi mokslo pradinėje mokykloje ir „Saulės“ gimnazijoje, kurią baigė 1949 m. Mokslai gimnazistui netrukdė vakarais sukiotis prie Operos teatro, kur į spektaklius jį įsivesdavo bendramokslis, būsimasis aktorius Henrikas Kurauskas. Meilė operai ir teatrui išliko, kaip pats yra sakęs, visam gyvenimui.
Studijuoti Kaune buvo renkamasi, jeigu ne mediciną, tai „politechniką“. 1954 m. Juozas Algimantas tapo diplomuotu chemijos technologijų inžinieriumi. Pradėjęs veiklą Statybos ir architektūros institute, jis ėmėsi tirti fizikinės chemijos problemas ir kopė stačiais mokslo laiptais. 1962 m. apgynė technikos mokslų kandidato (dabar – mokslų daktaro) disertaciją. Iki 1978 m. dirbo moksliniu bendradarbiu Statybos ir architektūros, Fizikos ir matematikos, Fizikos bei Puslaidininkių fizikos institutuose. Buvo užčiuopęs naujų fizikinių reiškinių cheminės materijos sudėties tyrimuose, tačiau Lietuvoje jį sudominusiems tyrimams tuo metu sąlygų nebuvo, o išvykti į užsienio mokslo centrus nebuvo galimybių…
Tad nuo 1978-ųjų J. A. Krikštopaitis pasuko į filosofiją bei sociologiją ir tapo Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto bendradarbiu. Nuo 1991 m. instituto pavadinimas keitėsi ir nuo 2010 m. vadinasi Lietuvos kultūros tyrimų institutu. Čia J. A. Krikštopaitis ėmėsi gvildenti gamtos mokslų ir technikos istoriją bei filosofiją. 1982–1986 m. studijavo filosofiją Maskvos Lomonosovo universitete, Filosofijos ir Gamtos mokslų ir technikos istorijos institutuose. Tyrinėjo materijos medžiaginės formos koncepcijos raidą. 1989 m. apgynė filosofijos mokslų daktaro (dabar – habilituoto humanitarinių mokslų daktaro) disertaciją. 1993–2001 m. J. A. Krikštopaitis buvo LKTI Humanizmo filosofijos skyriaus vedėjas.
1992–1999 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete, buvo jo Atkuriamojo Senato narys. Nuo 1998 m. Vilniaus pedagoginio universiteto ir Kauno technologijos universiteto dėstytojas, nuo 1999 m. – profesorius. 1999–2005 m. Kauno technologijos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete vadovavo jo inicijuotai mokslo istorijos ir filosofijos magistrantūros studijų programai. Šios pedagoginės veiklos rezultatas – originali studija, nagrinėjanti humanitarinius gamtos ir technikos mokslų pagrindus, mokslinio pažinimo antropologiją, tarpkultūrinio bendravimo pagrindus ir kt.
Dar studijų metais, apžavėtas kalnų grožio, lygumų sūnus J. A. Krikštopaitis tapo alpinistų ekspedicijų dalyviu. Kopė uolėtais Pamyro kalnagūbrių šlaitais, buvo garsiosios 1964-ųjų Pamyro ekspedicijos, pavadinusios bevardes viršūnes naujais Čiurlionio, Donelaičio ir Lietuvos vardais, dalyvis.
Sukaupęs mokslo vertinimo ir organizavimo patirties, J. A. Krikštopaitis įsitraukė į Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų (LMIF) bendrijos veiklą, buvo jos mokslinis sekretorius, o nuo 1996 m. tapo LMIFB vadovu. Su pertraukomis buvo Baltijos valstybių mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos prezidentas arba viceprezidentas, vienas iš Baltijos šalių mokslo istorikų ir filosofų konferencijų organizatorių. Nuo 1994-ųjų – mokslinės konferencijos „Scientia et historia“ vadovas.
1994 m. už nuopelnus mokslui ir kultūros puoselėjimą apdovanotas vardine Lietuvos mokslų akademijos Teodoro Grotuso premija, J. A. Krikštopaitis grąžino genialaus Lietuvoje gyvenusio XIX a. pradžios mokslininko ir elektrochemijos pradininko Teodoro Grotuso (Theodor von Grotthuss, 1785-01-20 Leipcige – 1822-03-26 Gedučiuose, Pakruojo raj.) vardą į mokslo istorijos apyvartą.
J. A. Krikštopaičio gyvenimo kelias, skirtas mokslui, buvo platus ir šakotas, interesai – įvairiapusiški, patirtis ir žinios – fundamentalios. Prieš kurį laiką paklaustas apie jo esminius mokslo pasiekimus, autorius atsakė, kad knyga „Išmintis, atsiverianti pažinimo kelyje“, išleista 2013 m., buvo nulemta lūžio jo veiklos kelyje: „Ji yra esmė ne tik mano tyrinėjimų, bet ir mano paskaitų, skaitytų magistrantams. Mano skaityti kursai yra originalūs, nes aš nesutikdavau skaityti standartinių kursų. Paskaitų sąrašas nurodytas bibliografinėje rodyklėje (2011). Jų – aštuonetas. Tarp jų paminėtinos: „Humanitariniai gamtos ir technikos mokslų pagrindai“, „Mokslinio pažinimo antropologija“, „Tarpkultūrinio bendravimo pagrindai“ ir kt.“
Nagrinėdamas, bet tuo neapsiribodamas, Lietuvos istorinius, socialinius, kultūrinius, meno reiškinius, valstybės ir visuomenės raidos politinius aspektus, J. A. Krikštopaitis išarė gilią vagą krašto mokslo istorijos baruose, skatino kolegas stiprinti asmeninę savivertę, ugdė jaunuosius mokslininkus, subūrė darnią mokslo istorikų ir filosofų bendriją, atstovavo Lietuvai tarptautiniuose mokslo istorijos ir filosofijos forumuose.
Pastarąjį dešimtmetį, bendradarbiaudamas „Naujosios Romuvos“ žurnale, J. A. Krikštopaitis pasireiškė kaip nepailstantis žodžio meistras ir įsimintinos asmenybių galerijos kūrėjas. Jis lankė kultūrininkų, rašytojų, mokslo žmonių susibūrimus, teatrų spektaklius, meno parodas, tyrė asmenybes ir kūrė individualizuotus bei nepakartojamus iškilių mokslo, meno, teatro žmonių rašytinius portretus. Šie rašiniai nuo 2011-ųjų sugulė į keturias neeilines mokslines publicistines knygas, kurių misija – įamžinti Lietuvos kultūros asmenybes, jų indėlį ir nuopelnus Tėvynei. Knygose spausdinami 60 asmenybių portretai, o taiklūs ir neįprasti jų pavadinimai siunčia skaitytojui žinią apie žodžio, perteikiančio mintį, galią. Akivaizdu, kad autorių valdė nenumaldoma mokslo, meno, ir apskritai kultūros istorijos plėtros vizija.
Ar galėtume įžvelgti, kas darė įtaką šių puikių tekstų kūrėjui? Meilė tiems žmonėms, meilė moteriai, meilė operai, meilė filosofijai?.. Knygos „Nepakartojamos akimirkos: susitikimai su kultūros kūrėjais“ (2011) pratarmėje autorius sako, kad ji „skiriama visiems, besidomintiems Lietuvos kultūros istorija, plačiai žinomų kūrinių autoriais ir žingeidumą žadinančia jų veikla“. Tarp kitų, jis grąžino ir savo tėvo, jūrų laivyno kapitono Broniaus Krikštopaičio atminimą į didžiųjų Lietuvos asmenybių galeriją, Lietuvoje 2015 m. pakartotinai išleisdamas jo knygą „Jūrų keliais. Jūrų kapitono atsiminimai“ (1979, išleista Čikagoje, JAV).
Ką šiandien palinkėtų visai Lietuvos mokslo istorijos ir filosofijos bendrijai jos ilgametis pirmininkas? Apžvelgęs salę, kurioje tiek daug metų pirmininkavo „Scientia et historia“ konferencijoms, per visų mūsų galvas pažvelgtų į tolimus kalnus ir paklaustų: „Kam šiandieną reikalingi mokslo istorikai?“ Atsidustų, pažiūrėtų kiekvienam dalyviui į akis ir atsakytų mums ir sau pačiam: „Mokslo istoriko uždavinys kurti vertingas mokslinių idėjų išsaugojimo knygas. Tada ir tauta ima geriau suvokti savo pačios vertę.“ (citata iš paskutinio J. A. Krikštopaičio interviu, paskelbto LMA Vrublevskių bibliotekos svetainėje, žr. http://www.mab.lt/lt/naujienos/2323).
Akad. Algimantas Grigelis, dr. Birutė Railienė
Literatūra:
Didžiuoju Pamyro keliu (1962);
Bronius Krikštopaitis. Jūrų keliais. Jūrų kapitono atsiminimai (1979, 2015);
Klasikinė medžiagos koncepcija (1984, rusų kalba);
Fizikinė realybė kvantiniu aspektu (1986, rusų kalba);
Snieguotosios viršūnės (1959);
Prievartą patyrusiųjų laikysena (1997);
Saugi valstybė: idėja ir tikrovė (2004, su A. Rimaite);
Pasakojimų sandara: Struktūrinė tikrovę aiškinančių tekstų interpretacija (2006);
Albina Makūnaitė: dramatinė dailės poetika (2006);
Pralenkęs laiką: Theodor Grotthuss (2001);
Nepakartojamos akimirkos: susitikimai su kultūros kūrėjais (2011);
Išmintis, atsiverianti pažinimo kelyje (2013);
Neįveikiama teatro galia (2014);
Istorijos vėjų pagairėje. Lietuvos mokslo ir švietimo raidos bruožai (2015, su L. Klimka);
Iškilių asmenybių gyvenimo tiesa: susitikimai su lietuvių kultūros kūrėjais (2016);
Gyvenimas paaukotas mokslui. Dramatiška Theodoro Grotthusso istorija (2016);
Kūrybinės galios proveržio liudininkai. Susitikimai su kultūros turinį lemiančiomis asmenybėmis (2018);
Prakalbinta kasdienė patirtis. Pokalbiai su savimi ir kitais (2019, spaudoje).