Kasdienėje lietuvių kalboje vis labiau įsitvirtina sąvoka „kelių gaidelis“. Taip vadinami keliuose asocialiai besielgiantys vairuotojai ir kiti eismo dalyviai. Tai žmonės, kurie kažkodėl rizikuoja savo ir kitų eismo dalyvių sveikata, likimais ir netgi gyvybėmis.
„Gaidelių“ kategorijai galima būtų priskirti ir kai kuriuos poledinės žūklės mėgėjus. Sveiku protu sunku suvokti motyvus, skatinančius „ledo gaidelius“ veržtis ant plonyčio ledo, rizikuojant nuskęsti lediniame vandenyje. Beje, neretai tokie „narsuoliai“ amžinybėn nutempia ir juos gelbėjančius asmenis.
Pasitikę pavasarį, vėl apibendrinsime pasibaigusios žiemos nuskendusių žvejų statistiką ir su nerimu lauksime „karo keliuose“ sezoninio paūmėjimo. Taigi pagrįstai kyla klausimas, kas skatina „gaidelius“ taip neatsargiai elgtis? Kodėl mūsų visuomenėje apstu nemotyvuotai rizikingai besielgiančių žmonių?
Ilgą laiką buvo manoma, kad nemotyvuotos „narsos“ priežastys slypi žmogaus genuose, auklėjime, gyvenimo patirtyje. Šiandien šie aiškinimai praplečiami vis populiarėjančių mokslinių tyrimų, kuriuose analizuojamos ligų įtakos žmogaus elgsenai, rezultatais. Viena tokių gerai žinomų ligų – toksoplazmozė. Ją sukelia mikroorganizmas toksoplazma (lot. toxsoplazma gondii), kuris parazituodamas keičia šeimininkus ir taip tarsi pratęsia save gyvūnų mitybos grandinėje. Pagrindinis šio parazito infekcijos šaltinis žmogui – kačių išmatos.
Medicininėje literatūroje nurodoma, kad toksoplazmozė yra viena iš labiausiai paplitusių parazitinių ligų pasaulyje. Ja yra apsikrėtę nuo 30 iki 60 proc. pasaulio žmonių. Pavojingiausia ši liga – kūdikiams. O infekuoti suaugusieji dažniausiai nejaučia kiek labiau pastebimų ligos pasekmių ir netgi nežino, kad yra apsikrėtę šiuo parazitu.
Atlikus mokslinius eksperimentus su žiurkėmis, nustatyta, kad toksoplazmomis infekuotos žiurkės ne tik tampa lėtesnės ir liūdnesnės, bet ir dažniau nei sveikos išreiškia polinkį elgtis nesaugiai. Pastebėta, kad infekuotųjų graužikų baimės jausmas smarkiai sumažėja. Tai paaiškinama toksoplazmų veikimu. Šis parazitas skatina graužikus elgtis neatsargiai, netgi „narsiai“ ir taip „pasirūpina“ pratęsti save mitybos grandinėje. Dėl pelės ir žiurkės, dėl infekcijos tapusios bebaimės, tampa lengvu kačių grobiu.
Prahos Karlo universiteto (Čekija) mokslininkai atliko tyrimą, kuriuo siekė nustatyti, ar toksoplazmos gali panašiai veikti žmogaus elgesį. Bendradarbiaudami su policija, mokslininkai trejus metus tyrė žmonių, patekusių į autoįvykius, kraują. Šio tyrimo rezultatai pranoko visus lūkesčius. Nustatyta, kad infekuoti toksoplazmos parazitu žmonės į autoįvykius patekdavo net 2,5 karto dažniau nei neinfekuoti. Šis faktas pagrįstai leido mokslininkams teigti, kad toksoplazmomis užsikrėtusio žmogaus socialinė elgsena pasikeičia. Parazitas žmogui sukelia ne tik apatiją ir liūdesį, bet ir poreikį juos išsklaidyti, nesąmoningai ieškant aštrių pojūčių ir taip rizikuojant sveikata bei gyvybe.
Mokslininkai toliau aiškinasi, kaip toksoplazmos ar panašūs parazitai veikia smegenis ir pakeičia žmogaus socialinę elgseną. O drausmingiems eismo dalyviams lieka tik su nerimu laukti orų atšilimo ir pavojų keliančio „kelių gaidelių“ skraidymo.
Žinoma, kiekvienas galime nuspręsti, kiek rimtai traktuoti čekų mokslininkų atradimą. Tačiau kasdienybėje susidūrę su kelių, ledo ar pan. „gaideliais“, galėtume pagrįstai pažvelgti į juos su savotiška atjauta. Išgąsdinti ar nustumti į šalikelę skraidančių „kelių gaidelių“, bent turime pakankamą mokslinį pagrindą paguosti save. Kelių „gaidelių“ asocialaus elgesio priežastimi gali būti ir liga, prasidėjusi dėl neadekvataus kontakto su kačių išmatomis, įvykusio kažkuriame asocialiai kelyje besielgiančio „narsuolio“ gyvenimo etape. Autorius yra Šiaulių universiteto docentas, socialinių mokslų daktaras
Literatūra: Flegr, J. at. al. (2002). Increased risk of traffic accidents in subjects with latent toxoplasmosis: a retrospective case-control study. BMC Infectious Diseases, 2 (11), p. 1-13.
O gal – „kelių tarakonai“?
Apie asocialų elgesį kelyje rašėme ne kartą, siedami su kitais veiksniais. O, pasirodo, kad verta sieti su nešvara ir infekcija. Gerai žinomas faktas, kad toks asocialus elgesys didelei mūsų dabartinės visuomenės daliai yra būdingas dėl iškreipto požiūrio į pramogas ir įstatymų laikymąsi. JAV bendruomenėse vyrauja tokia motyvacija: „Gal šis įstatymas kažkam atrodo kvailas, bet jis yra ĮSTATYMAS.“ Lietuvoje ir visoje postsovietinės mąstysenos paveiktoje visuomenėje svarstoma kitaip: „Įstatymų tegu laikosi ponai, bet ne paprasta liaudis“ arba „Įstatymas – stulpas, kurį galima apeiti“. Tokie asmenys bet kurias taisykles suvokia priešiškai, kaip ribojančias jų tariamą laisvę. Didžiausias blogybes tarp mūsų jaunimo, negyvenusio sovietmečiu, paskleidė vadinamieji liberalai, išsityčioję iš laisvės sąvokos ir ją sumynę.
Pastebėta, kad, pripratinus žmogų griežtai laikytis kelių eismo taisyklių, jis ima paisyti ir kitas sritis reglamentuojančios tvarkos. Pasirodo, šie gebėjimai – perkeliamieji. Kai Vokietijos kancleris O. Bismarkas siekė išugdyti vokiečių tvarkingumą ir punktualumą, jis taikė labai griežtas priemones, nes tik tokios priversdavo susimąstyti. Netrukus buvo pastebėta, kad žmonės pradėjo labiau gerbti švarą, darbo kokybę, net mandagų elgesį ir pan. Negerbiantys tapdavo visuomenės atstumtaisiais. O kas nori būti atstumtas?
Dažnai skundžiamės skurdžiu biudžetu, verslo šešėliu, apskritai, lėšų trūkumu ir jo pasekme – skurdu. Tačiau pinigai (labai daug pinigų!!!) voliojasi ant kelio, reikia tik juos surinkti. Antai giriamės, kad asmuo jau per 80 kartų pažeidė kelių eismo taisykles, tačiau nesumokėjo nė vienos baudos. Girtutėlis vairuotojas atsisakė tikrintis girtumą (?!). Pasirodo, kad tokią galimybę numato teisės aktai (!!!). Ką apie tokią valstybę pasakytų amerikiečiai? Jie pasakytų, kad „jūs amžinai liksite bomžais“. Todėl mes ir gyvename tarp „bomžų“.
Nėra lengva, tačiau būtina keisti mąstymą ir elgseną. Apsivogei – „sėdi“, pažeidei taisykles – ilgam netenki ne tik teisės vairuoti, bet ir automobilio. Kelių „gaidelis“ (arba „tarakonas“, tik jau jokiu būdu ne „erelis“) tik tada ima elgtis taip, kaip reikia, ne tik ten, kur yra „aparatukas“ ar policininkas, bet ir ten, kur jo nėra, nes atsimena, kad dar skauda. Labai skauda. Ir nenori, kad vėl iš naujo skaudėtų.
Keisti mąstyseną tikrai gali padėti ir besikeičiantis visuomenės požiūris. Kai visuomenė į kelių „tarakonus“ pažvelgs kaip į asmenis su mėšlinomis rankomis, bent dalis pažeidėjų nebenorės demonstruoti tokį elgesį. Juk pajuokos bijo net tas, kuris sakosi, kad nieko nebijo. J. J.