Daugelis žmonių, ypač perkopusių į antrąją amžiaus pusę, bent kartą savęs klausė, kada jie buvo laimingiausi. Baisu sutikti žmogų, kuris negali įvardinti tokio savo gyvenimo tarpsnio. Ar tikrai, žmogau, gyvenai ir dabar gyveni, ar tik, kaip sakoma, egzistuoji? Ir čia tikrai ne apie tai, kad pats esi savo „laimės kalvis“. Ne apie tuos, kurie skundžiasi gimę ne toje šalyje, ne toje bendruomenėje, net ne toje šeimoje. Net ne apie tuos, kurie sako, kad jautėsi laimingi, kai buvo jauni ir sveiki. Čia apie tą gyvenimo tarpsnį, kurį laikome labiausiai įdomų ir reikšmingą. Pastebėsite, kad tai metai, kai buvome kupini vilčių, pasitikėjimo savimi ir tais, kurie yra šalia.
Mano kartai, kuri gerai prisimena Kovo 11-osios laikmetį prieš 29 metus, gyvenimas kreivų veidrodžių karalystėje jau buvo tiek įkyrėjęs, kad net represinis režimas su savo visais užkeikimais nebeatrodė toks visagalis, kokiu norėjo atrodyti. Nuolatinis viešojo gyvenimo absurdas, tie niekada neegzistavusio „komunistų ir nepartinių bloko“ balsavimai, kai vienas iš anksto ištirtas ir parinktas kandidatas į vieną vietą, tie „99,7 proc.“ balsavusių, tos po vadinamųjų rinkimų surašytos ir bet kur kartojamos liaupsės apie „partijos ir liaudies vienybę“ – visa tai jau buvo pasiekę tokį lygį, kad jomis nebetikėjo net patys aukščiausi funkcionieriai. Tie didžiuliai Leonido. Brežnevo, papuošto 4 „didvyrio“ žvaigždėmis, portretai, tie iš anksto laikraščiuose išspausdinti „rinkimų šūkiai“, iš kurių reikėjo išsirinkti, ką užrašyti ant per „spalines“ ar „gegužines“ privalomai nešamų plakatų, jau seniai darė priešingą poveikį, negu siekė režimo strategai, bet tas tikrasis poveikis, atrodo, jau niekam neberūpėjo. Režimas buvo taip įtikėjęs savo visagalybe, kad net nesvarstė „partinės propagandos ir agitacijos“ turinio permainų būtinybės.
Artėjant kokioms nors eilinėms „šventėms“, į tuometinę Konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija) ar bet kurią kitą darbovietę atpėdindavo koks nors etatinis pliurpius ir monotoniškai skaitydavo jam pakištą tekstą. Privaloma tokių renginių lankymo tvarka užtikrindavo būtiną klausytojų skaičių, o vienas kitas iš paskutiniųjų eilių išsprukęs žmogelis bendro vaizdo nesugadindavo. Juo labiau kad ir tas bėglys gerai žinojo, kad bus pastebėtas, o reikiamu momentu (pavyzdžiui, svarstant galimą paaukštinimą ar skiriant butą) jam apie tokius nusižengimus tikrai bus priminta. Likusieji salėje pagal vietinio partinio sekretoriaus ar jo įgalioto asmens komandą dar turėjo ir paploti. Laikraščiuose panašiomis progomis būdavo parašyta: „Ilgi, audringi plojimai…“, nors nebuvo jie nei tokie ilgi, nei juo labiau audringi. Bet atrodė, kad visi su tokia veidmainystės liūno atmosfera yra seniai susitaikę.
Nors pirmasis viešas mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo ir buvo apipiltas įprastinėmis frazėmis apie „buržuazinių nacionalistų“ ir „tarptautinio imperializmo“ provokacijas, jomis jau nebetikėjo net užsakytų straipsniukų autoriai. Nebeišgąsdino ir po to sekusios represijos, mitinge dalyvavusių svarstymai „darbo kolektyvuose“ ir pan. Bet tikrąjį postūmį visuomenės elgsenos pokyčiams padarė 1988-ųjų masiniai susibūrimai, jokios valdžios nesankcionuoti protestai, net karinių dalinių panaudojimas. Prievarta tik dar labiau sustiprino sąmonės laisvės troškimą, o pamažu ir viltį, kad amžinai šis absurdo režimas nebeviešpataus, kad įžūlaus melo galia jau dabar nebėra tokia didelė, kaip tikėjosi nuo žmonių lūkesčių per dešimtmečius nutolusios jo struktūros.
Virš keliasdešimt tūkstančių susirinkusių į mitingą Vingio parke galvų, labai žemai skrisdamas ir šlykščiai blerbdamas, skleisdamas prastai sudegusio kuro tvaiką, pakibo karinis sraigtasparnis. Pro atidarytas jo duris buvo gerai matyti ginkluoti kareiviai. Sraigtasparnyje per prastai veikiantį mikrofoną kažkas rusiškai rėkavo, bet nekviesto agitatoriaus žodžiai susiliedavo su variklio blerbimu. Žinoma, ir išgirsti, ką kalba tribūnoje stovintys oratoriai, taip pat buvo daug sunkiau.
Negrabiai sudurstytos provokacijos rengėjai, matyt, tikėjosi, kad žmonės, išsigandę kareivių, ims bėgti, kad prasidės panika. Juk apie žudynes Tbilisyje ir Baku daugelis buvo girdėję. Tačiau niekas nepuolė bėgti. Vienijo įsitikinimas, kad pasislėpti, jeigu pasipiltų šūviai, vis tiek nėra kur, visų neiššaudysi, o likusių reakcija bus nenuspėjama. Žmonėms ant galvų pabėręs pluoštus rausvų lapelių ir palydėtas šūksniais „Nešiukšlink!“, sraigtasparnis, dar kiek pasisukinėjęs, nublerbė ten, iš kur buvo atsiųstas. Mitingas tęsėsi taip, kaip ir buvo sumanyta. Net jam pasibaigus, žmonės neskubėjo skirstytis. Namo ėjo draugiškomis grupelėmis, jausdami vienas kito petį, matydami vienas kito šypsenas. Taip, jie grįžo šypsodamiesi, nors seniai buvo nuo to atpratę, bet valandai kitai pasijutę laisvi dvasioje. Iš Vingio parko suartinai leidosi tūkstančiai besišypsančių žmonių. To Lietuvoje nebuvo jau pusę amžiaus.
Tai, kas įvyko Kovo 11-ąją, nebuvo atsitiktinumas ar kažkoks masinis trumpalaikis pakilimas. Tai nebuvo „euforija“, kaip iki šiol mėgsta šiuo anksčiau negirdėtu svetimžodžiu švaistytis keisto plauko, bet moderniais save tituluojantys rašeivos. Kovo 11-osios neįmanoma sumenkinti jokiais neva moksliškais svetimžodžiais. Tai buvo pati natūraliausia laisvų žmonių, laisvos Lietuvos tautos būsena. Ir po to sekusiuose sudėtinguose net ir tragiškuose įvykiuose niekas jų neskirstė pagal tautybę, amžių, apsirengimą ar bet kokį kitą požymį. Vienas kito nepažinoję žmonės jau po kelių minučių kalbėdavosi taip, lyg būtų dešimtmečiais bendravę. Štai tokia nuotaika lydėjo net tada, kai laidojome Medininkų žudynių ar Sausio 13-osios aukas, kai ilgas valandas stovėjome šaltyje, eilėse prie Sporto rūmų, norėdami atsisveikinti su kritusiais, visų atmintyje tapusiais didvyriais.
Todėl jau daug metų, klausiamas, kuris gyvenimo laikotarpis buvo laimingiausias ir prasmingiausias, su tikru pasididžiavimu galiu atsakyti, kad dėkoju likimui už galimybę pamatyti Valstybės atgimimą ir, nors labai minimaliai, prie šių procesų prisidėti. Nėra nė mažiausios pretenzijos būti paminėtam tarp šios kovos dalyvių ar tikėtis kokio nors apdovanojimo. Paprasčiausiai gera žinoti, kad tūkstančiai mūsų tada buvome kartu, juo labiau kad mūsų ten tikrai reikėjo. Apie tai liudijo ir vieno kareivos, šturmavusio Televizijos ir Radijo pastatus, užfiksuota replika, svarstant, ar verta veržtis prie Seimo: „Slyškom mnogo miasa (per daug mėsos)…“ Mes jiems buvome ne tik „mėsa“, bet ir didžiulė atsakomybė. Ypač tiems, kurie duoda komandas. Mūsų dainos, mūsų Mišios, tūkstančių giedama „Marija, Marija…“ buvo atsakas, sulaikantis nuo dar didesnių nusikaltimų.
Tai buvo laikmetis, kai vyko esminiai sąmonės lūžiai, kai atsivėrė akys, kai režimo absurdas pasirodė visu ryškumu. Žinoma, buvo ir tokių, kurie nuo pat pradžios suvokė tikrąją režimo prigimtį. Bet dauguma buvo vienaip ar kitaip paveikta kasdien kartojamos demagogijos, o kai kurios propagandinės klišės buvo ir giliai įsirėžusios. Kiek iš mūsų iki tol žinojome apie prieškario Lietuvos aviatorių pasiekimus, Antano Gustaičio AMBO orlaivius, nepakartojamą Lietuvos lakūnų kelionę į Europos valstybių sostines ir jų iškilmingą sutikimą to meto oro uostuose, apie pirmojo laivyno kūrimą, Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų stažuotes ir jų parašytus vadovėlius, mokslines ekspedicijas, kuriose aktyviai dalyvavo ir studentai? Juk mums diena iš dienos kartojo, kad „buržuazinė Lietuva buvo atsilikusi agrarinė valstybė“. Tik kartais šmėstelėdavo tyli abejonė, nuo ko ji buvo atsilikusi ir kodėl gaminti vinis yra pažanga, o gaminti sviestą – atsilikimas.
Praregėjimas neįvyko per vieną dieną. Net 1989 m. pavasarį, kai nemažas mūsų būrys (berods per 160) susirinkome atkurti Vytauto Didžiojo universitetą, kai pirmą kartą drąsiai vaikščiodami „politinio švietimo namų“ koridoriais jau tarsi kitomis akimis žvelgėme į juose iškabintus propagandinių renginių planus ir agitacinius plakatus. Bet net ir tada ne iš karto patikėjome, kad nuo šių skelbimų lentų į mus žvelgia sparčiai tolstanti slogi praeitis.
Prof. dr. Jonas Jasaitis