Tirdami skirtingų kartų tarpusavio bendravimą bendrojo ugdymo mokyklų baigiamojoje pakopoje, domėjomės temomis, kurias šeimose aptarinėja tėvai su į pilnametystę žengiančiais savo vaikais. Tyrimo rezultatai apstulbino temų ir turinio skurdumu. Pasitvirtino nuojauta, kad augančioji ir suaugusiųjų kartos tarpusavyje labai menka bendrauja: šeimose retai aptariamos ne tik gyvenimo kelio pasirinkimo ar pasaulėžiūros temos, bet ir elgsenos vertinimo kriterijai bei socialinės aktualijos. Abiturientai ir netrukus jais tapsiantys moksleiviai, išskyrus labai retas išimtis, su vyresniais šeimos nariais beveik nesikalbėjo apie jų laukiantį gyvenimą, šeimos draugo ar draugės pasirinkimą, skirtingą pasaulėžiūrą, būsimojo savarankiško gyvenimo modelius, šeimos sodybą ir pan.
Tai apie ką kalbamasi tėvų namuose? Tik apie kasdienes mažareikšmes smulkmenas, iš atskirų dalykų gaunamą įvertinimą, bendraamžių konfliktus? Pasidalinama skurdžiais komentarais apie kaimynų poelgius ar viešojoje erdvėje aptariamus valdžios sprendimus? Apsiribojama savojo kiemo, gatvės ar miestelio tematika? Ypač menkas dėmesys skiriamas net gana artimų giminių gyvenimui. Ir pati giminės sąvoka neretai nustumiama į kažkokį trečiaeilį planą. Tik labai retai gebama pasididžiuoti senelių, dar rečiau – pirmos eilės giminaičių (tėvų brolių ar seserų, pusbrolių ir kt.) pasiekimais. Laisvalaikį paaugliai ir jaunuoliai leidžia su kiemo ar klasės draugais, dažniausiai su turinčiais panašių pomėgių bendraamžiais, lankančiais panašios tematikos neformaliuosius užsiėmimus, sporto kolektyvus. 13–18 metų amžiaus jaunimas dažniausiai nesugeba įvardinti jokių savo giminės tradicijų, su giminaičiais minimų švenčių. Didelė augančios kartos dalis negali įvardinti jokios konkrečios vietovės, su kuria juos sietų stiprus emocinis ryšys. Tokios sąvokos, kaip gimtinė ir tėviškė, daugeliui jų yra tapusios bereikšmėmis abstrakcijomis, praradusiomis bet kokį konkretų emocinį turinį.
Tyrimas dar kartą atskleidė labai susilpnėjusius šeimos narių ryšius, nuolat trumpėjantį laiką, skirtą tarpusavio bendravimui, plintantį susvetimėjimą ir vienišumą, jaučiamą net būnant greta vienas kito. Atrodo, tarsi nebeturime, apie ką kalbėtis. Niekas nebesieja su artimaisiais (jei dar galima juos taip vadinti). Didžiausią nuostabą sukėlė klausimas: kuo galima didžiuotis savo gimtajame mieste ar miestelyje. Paprašius įvardinti iš šio krašto kilusius žymius žmones, dažniausiai su nemaža susierzinimo doze būdavo atšaunama, kad „jokių įžymybių čia nėra“, dar pridedant vietovės pavadinimą: „Juk čia Kražiai, Uventis, Linkuva…“ Nebuvo esminio skirtumo ir atsakant į šį klausimą miestų (Radviliškio, Telšių, net ir Šiaulių) mokyklose. Tarsi gyventume kažkokioje pilkoje, niekuo įdomesniu neišsiskiriančioje aplinkoje, kur skęstama smulkmenose, vietinėse intrigose, kur bendravimą su artimais žmonėmis keičia šuniuko vedžiojimas.
Prieš keletą metų keturiuose universitetuose studentų paprašėme įvardinti mokslo raidai nusipelniusius Lietuvos žmones. Tyrimas atvėrė nejaukią spragą, kurios nepajėgė užpildyti net karštligiškas išmaniųjų telefonų maigymas. Pasigirdo nepasitenkinimo balsai, esą, prieš teikiant tokius klausimus, reikėjo įspėti, kad būtų galima iš anksto pasiruošti. Nurodydami iškilius biologus, matematikus, ekonomistus, studentai įrašė vieno kito savo dabartinio dėstytojo pavardę, neretai smarkiai suabejodami, ar išvis tinka juos čia vardinti. Kiti bandė kažką prisiminti iš vidurinės mokyklos kurso. Bet vyraujanti reakcija buvo ta pati, pagrįsta įsitikinimu, kad visi mokslo atradimai padaryti kažkur, kitose valstybėse: Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, Rusijoje, bet tik ne Lietuvoje.
Beveik tušti klausimų lapai buvo greitai grąžinami, o apklausoms skirtą laiką tekdavo panaudoti pokalbiams apie tai, kad tikrai nesame kažkokia pilka masė ir turime kuo didžiuotis, nepaisant nedidelio mūsų tautos apgyvento ploto ar mažo jos narių skaičiaus. Užsiminus apie vieną ar kitą mokslo istorijos faktą, pasigirsdavo studentų komentarai, kad jie niekada apie tai negirdėjo ir net nesusimąstė. Gal ir nereikėtų tuo stebėtis, nes vadovėlių, iš kurių jie mokėsi, autorių pavardės arba neturi nieko bendra su Lietuva, arba nėra siejamos su mokslo pažanga. Mokslininkų, minimų interneto šaltiniuose, vardai likdavo tarp nereikšmingų smulkmenų, apie kurias niekas neklausinėja. Esą svarbūs tik patys mokslo faktai, bet ne juos atradę žmonės. Tarsi viskas būtų vykę kažkaip savaime.
Tikrai negalima teigti, kad mokslo istorijos ir raidos tematikai, įskaitant ir naujausius Lietuvos mokslininkų pasiekimus, neskiriama dėmesio. Praėjusiais metais, minint pastarąjį valstybės raidos šimtmetį, buvo surengti keli gana solidūs forumai, kuriuose atsirado vietos ir dabar Lietuvoje dirbančių mokslininkų laimėjimams. Lietuvos mokslų akademija organizavo išvažiuojamuosius renginius, kurių metu pagerbti tokie iškilūs tyrėjai, kaip Teodoras Grotusas, bazinį išsilavinimą įgijęs Gedučių dvare (dabar – Pakruojo r.), suformulavęs du fotochemijos dėsnius, įvedęs tokias sąvokas, kaip teigiamas ir neigiamas polius, paskelbęs pirmąją elektrolizės teoriją, sukūręs pirmąjį fotometrą. Prezidentūroje kasmet pagerbiami jaunieji mokslininkai – geriausių daktaro disertacijų autoriai. Įvairiašakę švietimo ir mokslo populiarinimo veiklą plėtoja Lietuvos mokslo istorijos ir filosofijos bendrija. Tačiau kuriai visuomenės daliai tai yra žinoma ir aktualu?
Lietuvoje prasidėjo rinkimų maratonas. Jau pirmajame rate išrinkta keliolika merų ir didžiulis būrys savivaldybių tarybų narių. O kiek tarp jų yra mokslininkų ar bent sistemingai besidominčių Lietuvos mokslo raida? Kurie jų konsultavosi su mokslininkais, rinkėjams teikdami tiek centrinių, tiek atokesnių vietovių raidos strategijas? Kuriai jų daliai suprantamas regioninių universitetų vaidmuo visuomenės išprusimui? Gal tai labai menkai siejasi su savivaldos lygmeniu? Bet vargu, ar su tokiu požiūriu galima sutikti. Juk nuo visuomenės išprusimo, nuo jos pažintinių interesų rato priklauso ir visos valstybės pažanga.
Žinoma, mokslo tematika turėtų būti daug artimesnė savo vizijas ir programas rinkėjams pristatantiems kandidatams į Prezidento postą. Berods tik du iš jų yra įgiję mokslo laipsnius ir vardus. Tai ekonomistas Gitanas Nausėda ir filosofas Arvydas Juozaitis. Tiesa, pastarojo dabar valdančiųjų atstovai ir juos aptarnaujanti žiniasklaida kažkodėl bijo labiau negu velnias kryžiaus. Net toks vakarietišką išsimokslinimą turintis ir vakarietišką mąstyseną bandantis demonstruoti apžvalgininkas dr. Kęstutis Girnius dalijasi užkeikimais: „Juozaitis nebus išrinktas Prezidentu, nepateks į antrąjį turą.“ Tačiau būtent A. Juozaitis daugiausia dėmesio skiria visuomenės socialiniams poreikiams ir šeimos vaidmeniui formuojant asmenybę. Filosofija besidominčiam K. Girniui tai turėtų būti ne tik žinoma, bet ir įdomu. Norėtųsi tikėti, kad, artėjant rinkimų finišui, ir kiti pretendentai supras tautos išsimokslinimo svarbą valstybės ateičiai, kad jie bus dažni svečiai universitetuose ir mokslo centruose, o ne tik mokslo renginių pradinėje dalyje. Neįmanoma įsivaizduoti šiuolaikinio valstybės vadovo, kuris universitetų tinklo pertvarkos planus patiki statybų verslo atstovams, o apie mokslo raidą žino tik tiek, kiek jam papasakoja koks nors pagal reikalą požiūrį keičiantis patarėjas.
Visuomenės susitelkimas ir apsisprendimas bene labiausiai priklauso nuo jos interesų ir bendrojo kultūrinio akiračio. Todėl visi veiksniai, prisidedantys prie jos švietimo ir gebėjimo pasididžiuoti savo mokslo ir kultūros elitu ugdymo, yra gyvybiškai svarbūs. Įsivaizduokite valstybės vadovą, kuris būsimiesiems aviacijos specialistams primintų apie reaktyvinio judėjimo tyrėją Kazimierą Simonavičių ir aviakonstruktorių Antaną Gustaitį, o su studijuojančiais pramoninį dizainą įvertintų Karolio Podčašinskio teorinius darbus, paskelbus 12 metų anksčiau už pirmuosius Anglijos, laikomos dizaino pradininke, atstovų projektus. Būsimiesiems psichologams primintų apie prof. Justiną Pikūną, kurio vardu už jo nuopelnus mokslui 1998 m. pavadinta viena iš naujai atrastų žvaigždžių, o studijuojančius vadybą paskatintų pasidomėti Vytauto Andriaus Graičiūno gyvenimu ir jo moksliniu indėliu. Tokios Prezidento laikysenos labai reikia šių dienų Lietuvai.
Prof. dr. Jonas Jasaitis