Panevėžio rajono savivaldybės ir autoriaus lėšomis išleistoje knygoje „Mano kelias“ skaitytojams pateikiamas keturių biografijų – kunigo ir poeto Antano Strazdo, rašytojo Jono Biliūno, poeto modernisto Kazio Binkio ir kunigo, filosofo, literatūros kritiko Aleksandro Dambrausko (Adomo Jakšto) – rinkinys, supažindinantis su jau gerokai primirštomis lietuvių kultūros asmenybėmis.
knygos viršelis
Šiandien su dėkingumu prisimename žmones, „kurie rodė mums gyvatos kelią“, kaip teigė Antanas Dambrauskas knygoje „Viskas praeina“. Pasakodamas apie įžymius žmones, tarsi regiu tą gyvenamą aplinką, kuri juos supo mokslo ir jaunystės, gyvenimo brandos, sunkių išbandymų metais.
2018 m. sukako 185 metai, kai mirė Antanas Strazdas. Iki šiol visa Lietuva dainuoja:
„Ei tu, strazde, strazdeli,
Tujei margas paukšteli.“
Ši dainelė tiksliai apibūdina jos autorių. Jis buvo baudžiauninkų sūnus, bet, anot Jono Aisčio, ar buvo tuomet nors vienas bajoras toks laisvas paukštis kaip Antanas Strazdelis? A. Strazdas – viena šviesiausių ir spalvingiausių asmenybių lietuvių literatūros ir kultūros istorijoje. Dar gyvas būdamas priskirtas prie lietuvių literatūros geriausiųjų ir gretinamas šalia Mikalojaus Daukšos, Dionizo Poškos, Simono Stanevičiaus.
Antanas Strazdas buvo pirmasis lietuvių literatūros atstovas, kilęs iš baudžiauninkų, pirmasis poetas – „bohemietis“. Jo giesmės virto liaudies dainomis. Gražiai sugyveno su baudžiauninkais, tačiau jo nemėgo bajorai ir kunigai. Bet ir jis jų nemėgo, atsilygindavo jiems sąmojingomis išdaigomis. A. Strazdas net pakaruoklių kapų susilaukė. Jis palaidotas ne šventoriuje, kur paprastai laidodavo kunigus, o po 1823 m. įsteigtose parapijos kapinėse. Į amžino poilsio vietą kunigą ir poetą palydėjo Kamajų parapijos kun. vikaras Juozapas Daukša. Galbūt buvo tokia paskutinė paties Strazdelio valia.
Jis nebuvo nuolaidus, kaip vyskupas, kuris vėliau pašventino Strazdelio kapą ir akmenį užritino ant jo kapo. Gal todėl, kad Strazdelis parašė „Pulkim ant kelių“, kad jis mylėjo baudžiauninkus, kad buvo religingas. Gyveno laisvai ir dar laisviau rašė eiles, virtusias liaudies dainomis, kurios iki šiol dainuojamos ir giedamos ne tik Lietuvos katalikų bažnyčiose:
„Pulkim ant kelių visi krikščionys…
…Ašaras liekim, širdį graudinkim…“
Ši giesmė pirmą kartą lietuviškai sugiedota Obeliuose, Šv. Onos bažnyčioje, ir Rokiškyje, Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje, o vėliau paplito ir iki šiol giedama mūsų šventovėse. A. Strazdas gyveno daina ir legendomis. Į dainos posmus sudėjo visus liaudies troškimus. Liaudis ne šiaip sau kūrė apie kunigą ir poetą legendas. „Legendos kyla iš žygių“ (Jonas Aistis).
Jo gyvenimas buvo tarp tikrovės ir legendos. Strazdelis iki šiol – gyvas. Aušrininkams jis buvo tapęs lietuvybės kankiniu. Jis, matyt, mirs, kai mes visi išmirsime kaip tautos atstovai. Bet kas jį tuomet palaidos? Gal vėl pakaruoklių kapinėse jam užritins akmenį su užrašu, kad čia ilsisi Antanas Strazdelis, „Pulkim ant kelių“ ir kitų dainų autorius, gyvų legendų kūrėjas.
Jonas Biliūnas, Anykščių krašte gimęs ir užaugęs rašytojas beletristas, savo gyvenimu liudija sudėtingą XIX a. pab. – XX a. pradžios ne vieno lietuvių kultūros veikėjų (Povilo Višinskio, Prano Vaičaičio, Juozo Gurauskio ir kt.) likimą. Tai ryški lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra. Skausmingas gyvenimo kelio pasirinkimas: ruošiamas tapti kunigu, pasirinko literato kelią. Plačių interesų asmenybė per trumpą laiką sunkiomis sąlygomis sugebėjo atlikti tiek darbų, kitiems neįmanomų esant sveikam. Mirė vos 28 metų, tačiau pastebima jo veikla – labai plati. Didžiausi nuopelnai – lietuvių grožinei literatūrai: tai mūsų prozos klasikas, pirmasis išreiškęs lietuvių literatūros modernėjimą. Jis darė įtaką skirtingo amžiaus skaitytojams žmogiškumu, idėjų taurumu, skleisdamas didelio meno šviesą.
Aleksandras Dambrauskas-Jakštas – iškili asmenybė XIX a. pabaigos – XX a. pradžios mūsų tautos kultūroje. Jo gyvenimas ir veikla susiję su tautinės savimonės brendimu, tautinio išsivadavimo judėjimu. Atgavus spaudą ir atkūrus Nepriklausomybę, A. Jakštas atsidėjo katalikybės stiprinimui ir atgimstančios tautinės kultūros pamatų formavimui. Savo laiku jis buvo minimas šalia Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos.
Poetas modernistas Kazys Binkis – Biržų krašto žmogus, paviliotas „Keturių vėjų“. Kiekviena kūrėjų karta turi ryškius savo atstovus. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą į lietuvių literatūrą įžengė Vincas Mykolaitis-Putinas, Faustas Kirša, Kazys Binkis, Balys Sruoga. Visi jie atėjo tarsi iš kitos epochos. Kiekvienas savaip tarnavo savo mūzai, savaip ieškojo meno tiesos – visi skirtingo būdo ir elgesio, ne tik stiliaus.
Tauta kėlėsi laisvam gyvenimui. Lietuva ėmė reikštis politiškai kaip dar vienas Europos valstybių šeimos narys. Laikas buvo kupinas naujų reikalavimų ir kūrybos nerimo, bet literatūroje nebuvo matyti esminio atsinaujinimo. Menininkai, pasižvalgę po Europą, skaudžiai pajuto Lietuvos atsilikimą: „dvasios ubagystė“ (K. Binkis), „visokeriopa menkystė“ (Kazys Boruta). Anot Vytauto Kavolio, „tautos prisikėlimas – stebuklas, nepaaiškinamas mūsų pačių pastangomis“.
Juozas Brazauskas