Be E. Meškausko asmenybės neįsivaizduojamas nei pokarinis Vilniaus universitetas, nei pokarinė Lietuvos filosofija, nei apskritai jos intelektualinis gyvenimas. Daugeliu atžvilgiu jis buvo šviesus autoritetas, pakankamai pripažintas gana skirtingos galvosenos ir laikysenos studentų, inteligentų, o sukąstais dantimis net ir valdžios žmonių. Tai buvo fenomenas, susijęs su daugelio žmonių gyvenimais, o kartu juos modifikavęs, harmonizavęs ir gynęs. Vieni jų jau mirę, bet yra ir gyvų, kurie tai galėtų geriau paliudyti. Tada jo reikėjo daug kam. Krescencijus Antanas Stoškus
Mielas plunksnos bičiulis žurnalistas ir rašytojas Jonas Laurinavičius padovanojo man gražiais kietais viršeliais ir estetiškai apipavidalintą prof. Česlovo Kalendos knygą „Profesorius Eugenijus Meškauskas. Asmenybė ir veikla. „ (V., 2018). Visada su savotišku jauduliu ir nerimu imu į rankas knygas apie Vilniaus universiteto dėstytojus ir kolegas. Juk čia ir mano jaunystė… Ir mano dėstytojai. Iš čia visi mes, universiteto absolventai „kilome į žvaigždes“, kurios tada atrodė viliojančiai spindinčios. Atrodė, kai jau baigsiu universitetą, viskas bus kitaip: gražu, kilnu, įdomu, lengva ir įveikiama. O, jeigu kartais ir prireiktų susikauti su kokiomis nors gyvenimo negandomis, tai lengvai jas įveiksime, nes turėsime Vilniaus Universiteto diplomą ir visi keliai mums bus atviri.
Man prof. E. Meškauskas nedėstė. Tik kandidatinį filosofijos egzaminą, jam vadovaujant ir prof. Repšiui dalyvaujant, laikiau. Sėkmingai. Išlaikiau. Tuo mūsų pažintis su prof. E Meškausku ir baigėsi. Susitikdavome tik knygose apie universitetą ir fragmentiškuose pokalbiuose su kolegomis apie to laikmečio universitetą, kuriuose kartais būdavo minimas ir prof. E. Meškausko vardas. Todėl pamačiusi knygą apie jį, gerokai apsidžiaugiau.
Eugenijus Meškauskas gimė 1909 m. kovo 1 d. Aukštrakių kaime, Šimkaičių valsčiuje (tuo metu Raseinių, dabar Jurbarko r.). Mokėsi Raseinių gimnazijoje, kurioje tuo metu kapelionu dirbo kun. Mykolas Karosas, turėjęs didžiulę biblioteką ir gimnazistams skolinęs knygas. Dar mokydamasis gimnazijoje pradėjo domėtis filosofija. Skaitė Žaną Žaką Ruso, Levą Tolstojų, Fiodorą Dostojevskį, Dmitrijaus Pisarevo „Raštus“ rusų kalba. Mokėsi kalbų – rusų, lenkų, anglų, vokiečių. Anksti susidomėjo Karlo Markso filosofija. Karlo Markso filosofiniai darbai jį patraukė savo socialinių idėjų kritiškumu ir pastangomis „racionaliai pagrįsti socialinės pažangos sampratą“ (Česlovas Kalenda. Profesorius Eugenijus Meškauskas. Asmenybė ir veikla. – V., 2018, p. 29).
1927 metais E. Meškauskas gimnaziją baigė ir įstojo į Kauno universiteto Teisės fakultetą. 1928 metais sudegė jo tėvų ūkis ir iš namų E. Meškauskas paramos nebegavo. Nuo 1929 metų E. Meškauskas pradėjo versti knygas iš užsienio kalbų, pirmiausiai iš rusų. Išvertė E. Valeso kriminalinį romaną „Vikruolis“. Honorarai vertėjams buvo menki, ir tai supratęs E. Meškauskas pradėjo ieškoti darbo. 1931 metais, kai iki diplominio darbo gynimo buvo likę vos keli mėnesiai, jis pradėjo dirbti sekretoriumi advokato kontoroje, kooperatinėje bendrovėje „Pienocentras“.
Netrukus jį paėmė į kariuomenę. Dvejus metus atitarnavęs kariuomenėje, 1937 metais vedė Universitete studijavusią teisę Michaliną Navikaitę ir vėl įstojo į VDU. Jį baigė tik 1940 metų pabaigoje. Diplominiam darbo temą pasirinko filosofinę temą iš XVII a anglų mąstytojo Tomo Hobso nominalistinės empiristinės krypties: “Visuomenės sutartis ir suverenumo problema Tomo Hobso moksle“. Diplominio darbo vadovas buvo prof. Mykolas Riomeris, recenzentas – doc. Stasys Žakevičius. Diplominį darbą sėkmingai apgynė. Studijuodamas universitete subūrė bendraminčių marksistų būrelį, pavadino jį „Aurora“, leido marksistinį sienlaikraštį.
Kai 1940 metais Lietuva buvo okupuota, jis jau buvo pagarsėjęs Lietuvoje kaip nuoseklus marksistas, todėl okupacinės rusų valdžios buvo paliktas 1940-1941 dėstyti universitete marksizmo-leninizmo kursą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kartu su šeima pasitraukė į Maskvą. Ten 1942-1944 metais dirbo laikraščio „Tarybų Lietuva“ redaktoriaus pavaduotoju. Po karo, 1944 m. rusams grįžus į Lietuvą, su universitetu persikėlė į Vilnių ir čia, kaip ir 1940-1941 metais, dėstė marksizmą-leninizmą. Katedra, kurioje jis dirbo. Tuo metu vadinosi Marksizmo-leninizmo pagrindų katedra“. 1947 m. iš marksizmo-leninizmo pagrindų katedros atsiskyrė filosofijos disciplinos. E. Meškauskas, sužinojęs, kad Maskvos universitete yra Filosofijos katedra, pasiūlė ją įkurti ir Vilniaus universitete. Jai vadovavo iš Maskvos atsiųstas leninietis filosofas Henris Gabrielianas (1948-1950), po jo kitas „variagas“ iš Maskvos Nikolajus Stepanovas.(1950-1952).
E. Meškauskas 1947 m VU rektoriaus įsakymu buvo paskirtas Istorijos-filologijos fakulteto dekanu. Prieš jį buvęs Istorijos-filologijos fakulteto dekanas rusistas V. Kostelnickis fakultetą buvo suformavęs daugiausia iš rusų ir lenkų tautybių dėstytojų. Istorijos-filologijos fakultetas turėjo tapti ir jau buvo tapęs Vilniaus universiteto rusinimo svarbiausia citadele. Po kurio laiko V. Kostelnickis pasitraukė, bet jo suformuotas fakultetas – liko ir norėjo tęsti universiteto rusinimo politiką. Todėl naujajam dekanui E. Meškauskui teko atlaikyti titaniškas kovas ir fakulteto viduje, ir santykiuose su universiteto administracija. Pirmasis jo valios išbandymas buvo 1951 metais, kai VU Literatūros katedros vedėjui prof. M. Ročkai pasitraukus ir išėjus vadovauti Vilniaus pedagoginiam institutui, reikėjo atlaikyti didžiulę kovą dėl prof. M. Lukšienės (1913-2009) paskyrimo Lietuvių literatūros katedros vedėja. Pirmoji kova buvo laimėta.
Pirmoji. Po jos sekė kita, dar rizikingesnė. LR NKVD į purviną šviesuomenės trėmimų procesą talkininkais norėjo įtraukti ir Vilniaus Universiteto dėstytojus. Į tą bėdą pakliuvusi Istorijos filologijos germanistė Ina Meiksinaitė (1921-2007) kategoriškai atsisakė dalyvauti trėmimuose. Iš pradžių ją pašalino iš komjaunimo, neva todėl, kad pametė komjaunuolės bilietą. Vėliau to jau neužteko: ją apkaltino apolitiškumu, visuomeninio darbo vengimu, blogu studentų idėjiniu auklėjimu ir pan. Dekanui E. Meškauskui pavyko ją apginti. Ji buvo gera specialistė ir prof. E. Meškauskas mokėjo tai vertinti.
Kai vieną gabiausių studentų lituanistą Zigmą Zinkevičių doc. Jonas Kruopas po diplominio darbo gynimo pasiūlė jį palikti dėstytojauti universitete ir priimti jį į aspirantūrą, prieš sukilo visi Universiteto komsorgai ir partorgai: Z. Zinkevičius nebuvo komjaunuolis. Dekanui E. Meškauskui pavyko talentingą studentą apginti ir jis tapo vienu žymiausiu lietuvių istorinės gramatikos ir lietuvių tarmių tyrėju profesionalu, akademiku (1926-2018), kelių užsienio universitetų garbės nariu.
Teko dekanui E. Meškauskui ginti ir grupę lituanisčių: prof. Vandą Zaborskaitę (1922-2010), prof. M. Lukšienę, doc. I. Kostkevičiūtę, asistentę A.Rabačiauskaitę ir laborantę S. Litvinaitę, kurias partorgai ir komsorgai svarstė Kolonų salėje daugiau kaip aštuonias valandas už abejingumą komunistų partijai ir objektyvų lietuvių literatūros dėstymą. Nuspręsta jas pašalinti iš universiteto. Vienintelis dekanas E. Meškauskas išdrįso jas ginti, visus tuos niekingus svarstymus reziumavęs taip: „Aš suprantu tai kaip karą negabiųjų prieš gabiuosius“. Prof V. Zaborskaitė tokį dekano palaikymą pavadino „riterišku poelgiu“ (Ten pat, p.38). Dekanas E. Meškauskas gynė ne tik savo fakulteto dėstytojus, bet ir studentus.
Kai į Istorijos-filologijos fakultetą, į klasikinės filologijos specialybę 1946 m. įstojo Vladas Bernatonis, 1949 m. jis su šeima buvo ištremtas į Sibirą. Grįžęs jis iš tremties pabandė grįžti į Universitetą. Kreipėsi į SSRS švietimo ministeriją, bet jam buvo kategoriškai atsakyta. Tada jis kreipėsi į tuometinį Vilniaus universiteto prorektorių E. Meškauską ir buvo priimtas į laisvą vietą germanistikos specialybėje. V. Bernatonis tapo ne tik geru mokytoju germanistu, bet ir tos specialybės dėstytoju Vilniaus universitete.
1956 metais Vilniaus universiteto rektoriumi tapęs prof Juozas Bulavas (1909-1995) pradėjo universiteto atlietuvinimo vajų. Savo pagalbininku jis pasikvietė jau pagarsėjusį drąsa ir valingumu doc. Eugenijų Meškauską ir paskyrė jį studijų prorektoriumi. Į universitetą grįžo buvę represuoti profesoriai, priimta nemažai buvusių represuotų studentų, daugiau nei dvigubai išaugo į universitetą priimtų studentų lietuvių. Pradėjus dėstytojų peratestavimą buvo atleista per 100 nekvalifikuotais pripažintų ateivių. Apribotas rusų kalbos naudojimas paskaitose. Iki minimumo sumažintos rusiškai kalbančiųjų studentų grupės. Atleistas iš pareigų mokymo reikalų prorektorius K. Mitropolskis. Į Vilniaus universitetą sugrįžo lietuvybės dvasia.
Tačiau atšilimas tęsėsi neilgai. Po Vengrijos sukilimo prieš sovietinį režimą, kai vengrus Lietuvoje palaikė Rasų kapinėse surengę Vėlines vilniečiai, tarp kurių buvo ir VU studentai, į VU vadovybę kreipėsi Vilniaus KGB poskyris, reikalaudamas nubausti studentus, dalyvavusius Vėlinių eitynėse ir padėjusius gėlių prie Tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus paminklo bei dainavusius lietuviškas dainas. Mokytojas Zigmas Tamakauskas pasakojo ir daug kartų rašė spaudoje, kaip jis ir jo draugai studentai, tų eitynių dalyviai buvo pašalinti iš universiteto.
Vilniaus universiteto vadovybė susilaukė didelių Lietuvos partinės valdžios priekaištų. Gausybė rusakalbių skundų plaukė iš Lietuvos į Kremlių. 1958 metais ir VU rektorius J. Bulavas ir prorektorius E. Meškauskas buvo atleisti iš pareigų, bet jie jau atlikę savo šventą darbą – atlietuvinę Vilniaus universitetą, kuriame 1958 metais jau studijavo 90 proc. lietuvių ir buvo atnaujintas dėstytojų kolektyvas. Vilniaus universitetas tapo lietuvišku. Atėjęs naujasis Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius išmintingai ir ištikimai tęsė jo pirmtakų pradėtą universiteto akademinio atgimimo procesą.
E. Meškauskas, kaip tuo metu stipriausias Lietuvoje marksistas, liko vadovauti Filosofijos katedrai (1956 metų) ir tobulino savo marksizmo-leninizmo kursą, jau pavadintą filosofija. Kai kurias K. Markso idėjas jis vertino „racionaliai ir kritiškai“ ir tas „kritiškumo diapazonas, laikui bėgant darėsi vis platesnis“ (Česlovas Kalenda. Ten pat, p.33). Kaip rašo knygos autorius, E. Meškauskas savo mokslinėje veikloje „Vadovavosi principu: viskuo tikėti ar viską neigti yra lygiaverčiai dalykai“ (Ten pat, p. 33). Vadovaudamas Filosofijos katedrai bei dėstydamas, jis iki giliausių šaknų išanalizavo visą Karlo Markso kūrybą ir išlukšteno vienintelį, bet labai racionalų grūdą – darnią mokslinio pažinimo metodologiją, kurią sovietiniai filosofai vadino viena iš savo mokslinių krypčių, o mes, mokslotyrininkai, viena svarbiausių mokslotyros krypčių. (Ona Voverienė. Mokslotyra. – V., 2013; Ona Voverienė. Informatikos teorija ir metodologija. – V., 1985)
Savo paskaitose E.Meškauskas, (profesorius nuo 1982 metų) skatino studentus vadovėlines marksizmo tiesas kritiškai vertinti ir plėtoti marksizmo principus, o marksizmą traktuoti kaip bendrąją mokslo metodologiją. Jo mokslinėje mokykloje buvo tyrinėjamos bendrosios pažinimo sąvokos (erdvės, laiko, materijos, vystymosi ir kt. sąvokos, praktikos vaidmuo pažinimo procese, mokslo metodologijos, determinizmo, materializmo, dialektikos, visuomenės sąmonės, ideologijos teorijos ir t.t. Jo parašyta ir išleista tik vienintelė monografija „Marksistinės filosofijos metodologinė apybraiža“ (1983). Apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu.
Prof. E. Meškauskas sukūrė Lietuvoje pirmąją Lietuvos filosofų mokslinę mokyklą, kurioje savo aspirantus mokė ne tik gilintis ir plėtoti filosofijos mokslą, bet ir tvirtai laikytis tautinio nusistatymo. Istoriko J. Jurginio liudijimu jis ne kartą kalbėjo ne tik su savo mokiniais, bet ir atvirose auditorijose, kad „istorija turi būti taip parašyta, kad ji sukeltų simpatiją ir pagarbą lietuvių tautai. Reikia išryškinti lietuvių valstybės nuopelnus, bajorų demokratijos nuopelnus, kurie suvaidino didelį vaidmenį“ (Č. Kalenda, ten pat, p.52).
Jo sukurtoje mokslinėje mokykloje išaugo ir disertacijas apgynė filosofai: Jonas Repšys (1961). Albinas Lozuraitis (1963), Vladas Radvilavičius (1969), Romualdas Dabkus (1971), Juozas Vytautas Vinciūnas (1971), Jūratė Skersytė (1972), Česlovas Kalenda (1972), Danutė Kapačiauskienė (1976). Disertacijų temos buvo artimai susijusios su mokslinės mokyklos vadovo prof. Eugenijaus Meškausko moksliniais interesais: tikrovės procesų dėsningumų samprata, socialinių santykių raidos bei jų susvetimėjimo, ekonomikos ir politikos ryšio, demokratijos teorinių pagrindų ideologinio proceso istorinių formų, moralės socialinio vaidmens tyrimo, moralinio vertinimo kriterijų apibrėžimo, metodologinių aspektų ir pan.
Kaip rašo knygos autorius, tuometinėje Filosofijos katedroje savarankišku mąstymu išsiskyrė K. Stoškus, pasukęs į estetikos problemų tyrimą bei semiotikos principų taikymo meno kūriniams kryptį, Lietuvos filosofijos istorijos tyrėjai R. Plečkaitis ir B. Genzelis, dirbusi katedroje Kristina Rickevičiūtė prof V. Sezemano mokinė.
Prof. E. Meškausko mokiniai pasklido po beveik visas aukštąsias mokyklas, kuriose jie dėstė filosofijos kursus. Filosofų mokslinės mokyklos vadovo nuomone, kuriai pritarė visi jo mokiniai, „moksliškumas pažinimo procese – tai kritiškumo pozicija… Visada reikia kritiškai vertinti mokslo pasaiektą žinių lygį, nelaikyti jų neginčijamomis, kad liktų erdvės su mokslu susijusių asmenų savarankiškam mąstymui ir mokslo pažangai“ (Ten pat, p.66)
Taigi pirmą kartą sulaukėme knygos apie Vilniaus universitetą, kurioje objektyviai vertinamas jo vidaus gyvenimą, nors po Antrojo pasaulinio karo ir Lietuvos reokupacijos jis buvo pasmerktas surusinimui. Lietuvą okupavusi SSRS po socializmo kūrimo priedanga iš tikrųjų vykdė tautos rusinimo ir krašto inkorporavimo į bolševikinės Rusijos imperiją politiką. Okupantai planavo kuo greičiau nutautinti Lietuvos šviesuomenę, paskui kurią, jų manymu, neišvengiamai būtų sekusi ir Lietuvos liaudis.
Galime tik didžiuotis, kad ir toje okupacinės tamsos epochoje Vilniaus universitete atsirado drąsių žmonių, tokių, kaip prof. Eugenijus Meškauskas, Vosylius Sezemanas, Juozas Bulavas, Levas Karsavinas ir kiti, kurie savo tvirta valia, kartais nutylėdami, kartais pavaidindami, o kartais ir apsimesdami nesuprantančiais, net A. Sniečkaus pavadinami „lepšiais“, kryptingai ir tvirtai saugojo lietuvybę, ir galiausiai Vilniaus universitetą per dešimtmetį atlietuvino, nepaisant svetimųjų, partorgų bei komsorgų pastangų jį surusinti. Manau, kad ši pirmoji drąsi ir įdomi knyga – bus kaip ledlaužis, prakirsiantis dar iki šiol tebetvyrančios Lietuvos atmosferoje baimės ledus ir tokių knygų apie universitetą ir jo tikrąsias asmenybes, atsiras ir daugiau.
Kitas žymus prof. E. Meškausko nuopelnas lietuvių tautai ir jos išlikimui pasaulyje dar bent šimtmetį – tai jo išmintingos pastangos neteršti jaunosios lietuvių kartoms smegenų marksistine-leninine-komunistine „zimanine“ ideologija, kritiškai vertinant K. Markso kūrybą, „įžvelgiant joje tą metodologinį nenuoseklumą, kurį ypač sustiprino V. Leninas: esą kokybiškai nauja visuomenės ekonominė farmacija galinti susidaryti ne dėsningame istoriniame vystymesi, t. y. visuomenės ekonominei struktūrai objektyviai formuojantis, kaip pavyzdžiui, feodalizmas ar kapitalizmas, o darbininkų klasės politinės, revoliucinės kovos už naują santvarką būdu, t. y. prievarta įvedus proletariato diktatūrą ir privatinę gamybos priemonių nuosavybę, pakeitus visuomenine nuosavybe“ (Ten pat, p. 107), t. y. atmetant iš jos pasaulinės socialistinės revoliucijos idėjas, kaip nemokslines ir išryškinant K. Markso kūrybos racionalųjį mokslinį grūdą – mokslinio pažinimo metodologiją.
Savo paskaitose E. Meškauskas skatino studentus savarankiškai mąstyti ir patiems daryti išvadas, visada kritiškai vertinti tikrovės reiškinius ir vadovėlines tiesas, studentams primindavo būtiną studijų „priedermę patiems kritiškai mąstyti ir ieškoti tiesos“ (Ten pat, p. 96). Daugiau negu 30 metų jis vadovavo Filosofijos katedrai. Be jokios abejonės pagrindinis jo sėkmės laidas, kaip teigia knygos autorius, buvo “E. Meškausko atsargus elgesys, lanksti dialektinė mąstysena, sugebėjimas diskutuoti ir apginti savo tiesą, taip pat oficialiai privalomos politinės-ideologinės retorikos vartojimas viešojoje erdvėje“ (Ten pat, p. 109). Svarbiausia, kad jam ir jo bendraminčiams pavyko išsaugoti Vilniaus universitetą lietuvišką“ ir išugdyti nestandartiškai mąstančią pirmąją Lietuvos filosofų mokslinę mokyklą, saugojusią savo tautinį identitetą. Daugelis jos narių aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje ir padėjo kitiems Lietuvos patriotams atkuri laisvą ir nepriklausomą Lietuvą 1990 metais. Česlovo Kalendos knyga „Profesorius Eugenijus Meškauskas. Asmenybė ir veikla“ yra to kelio į Lietuvos atgimimą vienas iš veidrodžių. O man ji – didžiausias 2018-ųjų metų atradimas.
Prof., habil. dr. Ona Voverienė