Nerimastingos kalbos dėl Lietuvos kaimo išlikimo vis plūsta tarytum pavasarinio potvynio bangos… Tai gausiau ir aistringiau, tai švelniau, kol vėl prigęsta ir nurimsta. Ir tai tęsiasi nuo pirmųjų atkurtos nepriklausomybės dienų.
Tai – ne mados klyksmas ir ne politikierių išmonės, artėjant rinkimų batalijoms. Tai – Lietuvos išlikimo klausimas. Bus Lietuvos kaimas – bus Lietuva. Nebus…, nebus ir Lietuvos. Tačiau turi būti toks kaimas, tokie ūkiai, kuriuose tikrieji žemės savininkai su meile dirbtų žemę ir augintų gyvulius. Ir ne tokie, kaip vis labiau įsigalinčios tūkstančius hektarų valdančios latifundijos, oligarchinės struktūros, neaišku, kieno vardu valdančios didelius žemės plotus.
Apie tuos skaudulius garsiai prabilta Žemaitijoje, Telšiuose ir Kretingoje, susibūrus tikriems šeimos ūkių savininkams pasitarti, ieškoti išeities, kaip išgyventi ir tvirtėti. Šeimos ūkių viltis tapti „normaliais“ ūkininkais, su kuriais skaitytųsi valdžia, latifundininkai ir oligarchai, atgimė pasikeitus Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vadovybei. ŽŪR pirmininku išrinktas Lietuvos mokslininkų sąjungos skyriaus „Kita Lietuva“ vadovas dr. Arūnas Svitojus jau pirmajame interviu trumpai drūtai išdėstė rūmų veiklos kredo: rūmuose visi bus lygūs. Ir smulkūs, ir vidutiniai, ir stambūs, ir žemės ūkio bendrovės. Žemės ūkio ministerija taip pat privalo girdėti ŽŪR nuomonę bei poziciją. Šiais žodžiais naujasis ŽŪR pirmininkas ne tik išsakė pirmojo atkurtos Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininko, šviesios atminties profesoriaus Antano Stancevičiaus siekį paversti ŽŪR visų žemdirbių Meka, bet ir praktiškai pasuko tuo sunkiu ir labai atsakingu keliu.
Reakcijos neteko ilgai laukti. Stambieji žemvaldžiai, uzurpavę ŽŪR valdymą per asociacijas ir žemės ūkio sąjungas, kuriose jie užima vadovaujamas pareigybes, pajuto grėsmę, kad gali „užtrūkti“ juos dosniai maitinanti karvė – ES lėšos, kurias skirstė tik jie, gausiai dalindami tik saviesiems. „Tikėjomės, kad su ŽŪR pavyks atrasti bendrą kalbą, bet juose situacijai blogėjant, demokratijos (pabraukta autoriaus) padėčiai negerėjant, paskutiniame susirinkime galutinai buvo nuspręsta išstoti. Vienas iš labiausiai įskaudinusių sprendimų, kai Žemės ūkio rūmų taryba vienbalsiai balsavo už tiesioginių išmokų perskirstymą tarp ramsčių, <…> atimant iš žemdirbių, tokių kaip mūsų – Grūdų augintojų asociacijos narių – pinigus ir skiriant juos, pavyzdžiui, ekologiniam ūkininkavimui“, – situaciją atvirai įvertino ir visų oligarchinių struktūrų poziciją apibendrino Grūdų augintojų asociacijos pirmininkas I. Jankauskas.
Sakoma, kad kiekvienas supranta pagal savo sugedimo laipsnį. Oligarchams demokratija yra tada, kai tik jie pasiima milijardines ES lėšas. Susitikimuose Žemaitijoje ŽŪR pirmininkas priminė, kad iš ES gaunama 5 mlrd. eurų, o tai reiškia, kad kiekvienam ūkiui (ir smulkiam, ir vidutiniam) turi tekti po 50 tūkst. eurų. „Ar juos gavote?“ Atsakymo į šį klausimą nebuvo. Jaunųjų ūkininkų sąjungos pirmininkas Vytautas Buivydas patikslino, kam patenka milijonai: per vadinamųjų tiesioginių išmokų eilutę vienas stambus ūkis per metus gauna 9–10 mln. eurų. Štai kodėl jie priešinasi tiesioginių išmokų ribojimui, ko siekia ŽŪR.
Ūkininkai su nuoskauda kalbėjo apie žemės ūkio konsultavimo tarnybų (KT) pragaištingą veiklą. Apie tai, kad jos dirba tik žemvaldžiams, lupa didelius pinigus už projektus, tačiau neprisiima jokios atsakomybės, jei projektas nepatvirtinamas, t. y., jei negaunamas finansavimas. Paaiškėjo, kad nuolatiniai KT klientai yra tik stambieji, ir ši tarnyba aptarnauja tik 5 tūkst. ūkių, nors Lietuvoje yra daugiau kaip 100 tūkst. ūkių. Ši tarnyba už projektą „plėšia“ po 1000 eurų, neatsako už jų kokybę ir dar gauna didžiules sumas iš ES.
Nuo šių metų ŽŪR ėmėsi teikti paramą ūkininkams – padeda smulkiems ūkiams nemokamai užpildyti supaprastinto varianto paraiškas. Argi tai gali patikti stambiesiems grobuoniams? Pasitarimuose ūkininkai kėlė šimtus nuoskaudų ir neteisybių, žlugdančių šeimos ūkius. Tai ir siaubinga pieno supirkimo kainų „politika“, kažkokios nesuvokiamos pieno grupės, žlugdančios smulkiuosius pieno žaliavos tiekėjus. Tai ir Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) tarybos, kurią sudaro tik stambieji žemvaldžiai, veikla. Tai ir žemės ūkio bendrovių siekis sunaikinti smulkius šeimos ūkius… Suėjimuose vis garsiau girdėjosi dalies ūkininkų sprendimas palikti Lietuvos ūkininkų sąjungą ir jungtis prie ŽŪR. Rūmų vadovybė imasi ryžtingų žingsnių, kad KT, Nacionalinė mokėjimo agentūra ir kitos su Lietuvos kaimu susietos organizacijos būtų tik ŽŪR žinioje.
Ar pavyks sulaikyti Lietuvos kaimo nykimą? Tai priklausys nuo smulkių ir vidutinių – tikrųjų Lietuvos kaimo šeimininkų, kurie stengiasi išlikti ir išsaugoti mūsų kaimo savitumą – sprendimo. Jeigu jie palaikys ŽŪR ryžtingus sprendimus, palaikys rūmų vykdomas akcijas (piketus ir kt.), kaimas išliks.
Šarūnas Valentinavičius
Autorius yra LMS narys, žurnalistas