Tarptautinė Gimtosios kalbos diena vasario 21-ąją pasaulyje švenčiama nuo 2000 m., pasiūlius tai UNESCO, vienai iš Jungtinių Tautų (JT) agentūrų. Būtent šią dieną 1952 m. Dakoje, Bangladeše, įvyko Bengalų kalbos judėjimo pavadinimą gavęs studentų pasipriešinimas vyriausybės siūlymui bengalų kalbai vartoti arabiškus rašmenis.
Šią minėtinos dienos idėją tuometiniam JT generaliniam sekretoriui Kofiui Ananui pasiūlė Kanadoje gyvenantis bengalas, norėdamas atkreipti dėmesį į gimtųjų kalbų saugojimo būtinybę.
Gimtoji kalba – ryškiausia kiekvienos tautos tapatybės dalis. Joje atsispindi visa patirtis, tradicijos ir išmintis. Gimtoji kalba laikoma kultūros paveldu, o jis turi būti puoselėjamas. Paradoksalu, bet būtent pagarba ir gimtosios kalbos vertės suvokimas padeda ugdyti kitą, ne mažiau svarbią savybę – toleranciją daugiakalbystei. Būtent siekiant mokslo, švietimo ir kultūros progreso, skatinama kalbinė įvairovė, užtikrinanti savitą pasaulio suvokimą, o tai įmanoma tik puoselėjant gimtąją kalbą.
Todėl tarptautinės Gimtosios kalbos dienos idėja iš tiesų yra dvipusė: švęsti kalbinę įvairovę pasaulyje ir teisę vartoti gimtąją kalbą individualiai. Tačiau turime suprasti, kad pasaulyje vykstantys globalizacijos pokyčiai neišvengiamai turi įtakos ir kalbai, kuri, ar laikytume ją socialiniu, ar gamtos reiškiniu, į juos reaguoja ir keičiasi.
Lietuvių kalba – ne išimtis. Pripažįstama kaip viena archajiškiausių iš gyvų kalbų ji per savo tūkstančius metų skaičiuojančią istoriją yra patyrusi labai rimtų sukrėtimų. Šiais laikais labai dažnai girdisi įspėjimų, kad mūsų kalba, patirdama neįtikėtiną anglų kalbos įtaką, neišvengiamai dings iš kalbų žemėlapio, tačiau kodėl tai neatsitiko vokiečių, lenkų ar rusų kalbos prievartinio ar madingu laikomo vartojimo metu?
Turime pasitikėti kalba. Ji nenuvylė tautos iki šiol, todėl neturime trukdyti jai pačiai vystytis, keistis, išsilaižyti žaizdas, išsinaikinti parazitus ir nuolat atsinaujinti, prisitaikyti, padėti lietuviams kuo geriau susikalbėti, susižinoti, perteikti mintis ir jausmus. Kaip teigia žymus britų kalbininkas Davidas Crystalas, kalba nei blogėja, nei gerėja, ji – tai potvynis, tai atoslūgis.
Akademinėje aplinkoje gimtosios kalbos statusas negali būti sumenkintas. Lietuvių mokslo terminija nuolat pasipildo naujais sąvokų pavadinimais. Jie gimtąją kalbą neretai papildo ir naujausiais skoliniais, kurių profesinėje leksikoje nereikia per daug baimintis. Tačiau, kaip ir visur siekiant harmonijos, taip ir kalboje turi išlikti pusiausvyra tarp savo ir svetimo žodžio.
Nuo visiško „suanglėjimo“ saugo lietuvių kalbą ir 1995 m. įtvirtintas valstybinės kalbos statusas, kuris viešajame diskurse įpareigoja ją vartoti taisyklingai. Jeigu taisyklingumą suprasime pirmiausia kaip mokėjimą rašyti be klaidų, tada taip, nediskutuotinai – mokslinis tekstas, kaip ir operacinė, turi būti sterilus.
Kitose, individualesnėse kalbos vartosenos srityse, pavyzdžiui, poezijoje, ir senas barbarizmas gali tapti tikra puošmena. Tačiau saiko praradimas, vartojant naujuosius anglicizmus, įsivaizduojant, kad jie daug madingesni ar demonstruoja geresnį išsilavinimą, greitai gali tapti beskonybe, kiču.
Visi norminamieji šaltiniai, didesnio ar mažesnio masto kalbos klaidų sąrašai nėra kažkokie prievartos, kalbos policijos įrankiai. Jie tiesiog būtini, norint žinoti, kaip turi atrodyti taisyklinga kalba, o sprendimas, ar ją tokią vartoti, turi ateiti iš kiekvieno asmeninio suvokimo, kuris tiesiogiai susijęs su pagarba ir atsakomybe savo tautai, valstybei, tradicijoms ir istorijai.
Jurgita Mikelionienė
Autorė yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentė, Lingvistikos ir vertimo studijų krypčių programų vadovė