Paminklinės lentos „1918–1933 m. čia veikė Lietuvių sanitarinės pagalbos draugija, poliklinika ir ligoninė. 1918–1926 m. čia dirbo dr. Jonas Basanavičius“ atidengimas 2018 m. lapkričio 3 d. ant namo Vilniaus g. 25 – tai priminimas visiems, kaip galima mylėti savo kraštą ir jam dirbti. LLenkiu galvą prieš „Vilniečių ainių“ klubo narius, įstengusius įveikti įvairius sunkumus įamžinant vietą, kurioje Lenkijos okupacijos laikotarpiu (1918–1939) Vilniuje veikė Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos ligoninė ir poliklinika. Draugijos veikla – tai pavyzdys, kiek daug Tėvynės ir jos žmonių labui gali nuveikti nedidelė grupelė ryžtingai nusiteikusių bendraminčių.
Šaltiniai
Apie Lietuvių sanitarinės pagalbos draugiją, ligoninę ir polikliniką yra rašę patys draugijos įkūrėjai – gydytojai dr. Danielius Alseika ir dr. Veronika Janulaitytė-Alseikienė savo prisiminimuose. Deja, nei vienas, nei kitas nepaminėjo jokių archyvinių dokumentų. Vėliau apie šios draugijos veiklą prisiminimais dalinosi ir jaunesnės kartos gydytojai prof. Povilas Čibiras, Pranas Norkūnas. Nors visi šie žmonės kūrė, vadovavo ar dirbo ligoninėje ar poliklinikoje, jų prisiminimuose nerandame dokumentų, kurie patvirtintų šią prasmingą veiklą. Visi autoriai remiasi savo patirtais išgyvenimais, o vėlesnieji – tais pačiais prisiminimais, tik kiekvienas įpindamas savo patirtis ir požiūrį.
Draugijos įkūrimo 100-mečio proga norėjosi atrasti archyvinių dokumentų, kurie liudytų apie šios draugijos įkūrimą ir konkrečių asmenų indėlį. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje pavyko aptikti keletą originalių dokumentų ir šiek tiek informacijos to laiko Vilniaus spaudoje. Šis pasakojimas paremtas konkrečiais dokumentais, žiniomis iš to laikotarpio straipsnių spaudoje ir užfiksuotais kai kurių asmenų prisiminimais.
Kaip ir kodėl buvo įkurta Lietuvių sanitarinės pagalbos draugija?
Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos įkūrimas glaudžiai susijęs su Lietuvos Tarybos veikla ir 1918 m. vasario 16 d. paskelbtu Aktu dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo. 1914 m. Europoje prasideda karas. Carinės Rusijos okupuotą Lietuvą 1915 m. užima kaizerinės Vokietijos kariuomenė. Daugelis Lietuvos gyventojų buvo priversti pasitraukti į Rusijos gilumą. Nemažai lietuvių inteligentų buvo pašaukti į karo tarnybą Carinės Rusijos armijoje. 1917 m. spalio mėnesį Lenino vadovaujama bolševikų partija užima valdžią Petrograde. Prasideda chaosas kariuomenėje. Lietuvių ir kitų tautybių Carinės armijos karininkai bei kareiviai buriasi į įvairias organizacijas, formuoja savo būrius. Dauguma kareivių meta ginklus ir paslapčia grįžta į gimtus kraštus. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos paskelbimas nepriklausoma valstybe padidina grįžtančiųjų į Lietuvą srautą. Norintiems kirsti fronto liniją tenka susidurti su daugeliu sunkumų, vienas iš kurių – gauti būtinojo sanitarinio patikrinimo dėl siaučiančių ligų leidimą.
Kaip šios aplinkybės siejasi su Draugijos įkūrimu? Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, gydytojai Danielius ir Veronika Alseikos buvo mobilizuoti karo tarnybai: V. Alseikienė 1915–1918 m. dirbo karo ligoninėje Minske, kurioje vėliau buvo paskirtas dirbti ir D. Alseika. Prasidėjus revoliuciniams įvykiams ir 1918 m. Minską užėmus vokiečiams, nespėta evakuoti buvusios carinės Rusijos karo ligoninės, kurioje dirbo abu gydytojai Alseikos. D. Alseika rašo: „1918 metų pradžioje su dr. V. Alseikiene, dr. Vladu Bagdonu, Piju Mičiuliu ir A. Krutuliu sukūrėme Minske dabar veikiančią Vilniuje Lietuvių sanitarinės pagalbos draugiją. Tos draugijos užuomazga buvo sanitarinė komisija, kuri buvo gavusi iš vokiečių okupacinės valdžios leidimą tirti sveikatą ir skiepyti raupus grįžtantiems pro Minską tėvynėn lietuviams tremtiniams ir pabėgėliams. Kadangi pro Minską grįžo kelios dešimtys tūkstančių žmonių, tai iš bent kiek pasiturinčių buvo imama po vieną rublį. Surinkti pinigai davė galimybę sanitarinei draugijai kelius mėnesius veltui gydyti lietuvių tremtinius ir įsteigti gerą ligoninę. Iš vokiečių sanitarinės valdžios labai pigiai buvo nupirktas prieš tai mano vedamos didelės karo ligoninės inventorius. Į sanitarinę draugiją buvo įsirašę nariais su viršum 20 inteligentų. Jokio partiškumo nežiūrėta. <…> Steigiamajame draugijos susirinkime dalyvavo ir laikinai viešėjęs tuo metu Minske įsirašęs draugijos nariu kun. Vl. Mironas. <…> 1918 m. liepos mėnesį draugijos valdyba su ligonine persikėlė Vilniun.“ (D. Alseika. Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas 1919–1934 metais. Vilnius, 1935, p. 42.)
Šiam punktui atidaryti sunkiausia buvo gauti leidimą iš vokiečių valdžios. Padėjo atsitiktinumas. Veronika Alseikienė, gerai mokėjusi vokiečių kalbą, gydžiusi ir vokiečių štabo karininkus, sutiko savo studijų Berlyne 1906–1908 m. bendramokslį štabo karininką Vernerį Millerį, kuris padėjo išsirūpinti leidimą atidaryti grįžtančiųjų patikrinimo ir skiepijimo punktą su teise išduoti leidimus grįžti į Lietuvą. „Pabėgėlių buvo tūkstančiai. Vokiečiai jokių sentimentų neturėjo, elgėsi su žmonėmis, kaip su gyvuliais: sugrūsdavo šimtais įvairiuose barakuose, o paskui traukiniais veždavo į karantino lagerius, kuriuose gyvenimo sąlygos buvo baisios. Pabėgėliams buvo didžiausias vargas. Grįžtantieji su tais leidimais nebuvo siunčiami į karantiną, važiuodavo laisvai, kur kam reikėjo. Tūkstančiai lietuvių (ir ne tik lietuvių) taip ištrūko iš šio pragaro ir atsidūrė Vilniuje.” (A. Krutulys. Prisiminimai. VU RS F 160).
Įvairiuose prisiminimuose rašoma, kad Nukentėjusių nuo karo šalpos ligoninės inventorius buvo sukrautas į 12 (kitur rašoma, kad į 18) vagonų ir 1918 m. liepos mėnesį parvežtas į Vilnių. Vilniuje tebebuvo okupacinė vokiečių valdžia, mieste tvyrojo skurdas ir badas, prasidėjo choleros epidemija. 1991–1920 m. D. Alseika buvo paskirtas Vilniaus miesto ir apskrities gydytoju. Jis pasirašė privalomąjį įsakymą Nr. 1 „Kova su kolera ir kitomis užkrečiamomis ligomis”, kuriame buvo išvardinta 10 punktų, ką turi vykdyti įvairios miesto tarnybos. Kaip sekėsi susidoroti su epidemija Vilniuje ir Vilniaus krašte, dr. D. Alseika aprašė straipsnyje, išspausdintame žurnale „Medicina” (1921, Nr. 8, p. 284–286).
Draugijos ir ligoninės veikla Vilniuje
Pirmosios žinios apie Draugijos ir jos ligoninės veiklą Vilniuje aptinkamos spaudoje. Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos nariams pranešama, kad „Draugija jau yra Vokiečių okupacinės valdžios patvirtinta ir registruota. Draugijos įstatai nepoilgam bus išspausdinti ir galės būti nariams išsiuntinėjami, todėl nariai prašomi pranešti savo adresus. Valdybos pirmininkas D-ras D. Alseika. Vilnius, Jogelonų g. N. 9 but. 3.“ (Darbo balsas. 1918, Nr. 38, p. 6). Pranešime minimų įstatų aptikti kol kas nepavyko. Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje yra saugomas „Vilniaus lietuvių sanitarinės pagelbos draugijos statutas” (Vilniaus vaivados patvirtintas 1930 m. rugpjūčio 31 d. Nr. V. 528/30).
Kitame laikraščio „Darbo balsas“ numeryje (1918 m. lapkričio 6, Nr. 43, p. 13–14) išspausdintame straipsnyje „Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos poliklinika ir ligoninė” pateikiama gana išsami informacija apie draugiją, jos valdybos narius, tikslą bei veikiančios ligoninės personalą: „<…> Draugija yra jau seniai susidariusi, turi 36 narius, kurių dauguma yra gydytojai, provizoriai, dantų gydytojai, bet yra ir kitų profesijų inteligentų. Draugijos turtas yra lietuvių tremtinių sudėtos aukos, tiek pinigai, tiek ir kitokis turtas. Draugijos tikslas – labdarybė, gyventojų sveikatos kėlimas, teikiant jiems medicinos pagalbos, kiek galint prieinamomis sąlygomis, o neturtėliams – ir visai veltui. <…> Draugijos valdyba susideda iš šių asmenų: pirmininko d-ro D. Alseikos, narių d-ro V. Bagdono, d-ro V. Kairiūkščio, d-ro V. Janulaitytės-Alseikienės, d-ro J. Bagdonavičiaus, d-ro A. Vileišio, provizoriaus J. Dyšos ir p. P. Mičiulio.“
Iš tos paties straipsnio sužinome, kad „Draugijos ligoninė ir poliklinika atidarytos nuo spalio 15 d. Ligoninės būstinė – Vilniaus g. nr. 28 (dabar – Vilniaus g. 25, – R. V. pastaba), įtaisytas su visais patogumais, – turi apie 30 kambarių. Prie ligoninės yra vaistinė, laboratorija, rentgeno kabinetas, operacinė, perrišamieji kambariai ir keletas gydytojaus kabinetų, kur priimami apsilankantieji ligonys“.
Ten pat pateikiama informacija apie ligoninės personalą: „Pakviesti ir sutiko darbuotis šie gydytojai: Medicinos d-ras A. Hagentornas – chirurgas, buvęs Dorpato universiteto chirurgijos asistentas, Kauno miesto ir Raudonojo kryžiaus ligoninių buvusis vyresnysai gydytojas; Medicinos d-ras P. Ratomskis, moterų ligų specialistas, buvęs Maskvos universiteto ginekologijos asistentas, 24 metus praktikavęs Vilniuje ir Riazanėje, med. d-rė V. Janulaitytė-Alseikienė, akių ligų specialistė, baigusi mokslus ir specializavusis Berlyno universitete, 10 metų praktikavusi Ukmergėj, Vilniuj ir Minske; d-ras V. Kairiūkštis, vidurinių ligų specialistas, buvęs Krokuvos universiteto asistentas, dabartinis Kazanės universiteto daktaras; d-ras D. Alseika, ausų, gerklės, nosies ligų specialistas, Krokuvos, Vienos ir Maskvos universitetų klinikose specializavęsis, karo metu buvęs Minsko chirurgijos ir ausų ligų ligoninės vyresnysis gydytojas; dantų gydytoja J. Biliūnienė, baigusi aukštuosius kursus Paryžiuje, daug metų praktikavusi Zakopane ir Vilniuje. Be to dar pakviesti darbuotis d-ras J. Augevičius (vaikų ligų specialistas), d-ras J. Bagdonavičius (vidurinių ligų specialistas), d-ras V. Nagevičius (venerinių ligų specialistas), konsultantais, patarėjais pakviesti yra ir visi kiti gyvenantieji Vilniuj lietuviai gydytojai.“ (Darbo balsas, 1918 m. lapkričio 6 d., Nr. 43, p. 13–14).
Regina Vaišvilienė
Tęsinys – kitame numeryje