Prieš beveik devyniolika metų Rasa Banytė-Rowell pirmą kartą pamatė išlikusį archeologo Tado Daugirdo (1852–1919) dviejų tomų dienoraštį. Trumpa pažintis laikui bėgant išvirto į nuodugnų ir nemažai laiko pareikalavusį tyrimą apie Lietuvos archeologijos pirmeivį. Ką dienoraštyje ir tarp jo eilučių pavyko išskaityti, archeologė R. Banytė-Rowell visuomenei pristatė Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Ariogalos bajorų šeimoje gimusį ir per gyvenimą įvairiose mokslo ir meno srityse pasižymėjusį T. Daugirdą tyrėja vadina „žmogumi orkestru“. Pradinį išsilavinimą gavęs namuose, toliau mokytis jis išvyko į Rygą, po to – į Vilnių. Čia 1869 m. įstojo į Vilniaus piešimo mokyklą. Jo draugais tapo dailininkai Eduardas ir Alfredas Riomeriai. Nenuostabu, kad apsuptas tokių asmenybių T. Daugirdas netrukus išvažiavo studijuoti menų į Sankt Peterburgą, vėliau – ir Miuncheną. Galiausiai 1877 m. atvyko į Varšuvą, kurioje apsistojo ilgesniam laikui ir atidarė savo studiją. Tarp menininkų T. Daugirdas žinomas kaip dailininkas, o štai archeologai Lietuvoje jį vadina archeologijos pionieriumi.
Teigiama, kad susidomėjimą archeologija ir protėvių krašto senove T. Daugirdui įkvėpė bičiuliai. Tai įvyko būtent tuo metu, kai menininkas gyveno Varšuvoje. Vis dėlto pirmuosius archeologinius tyrinėjimus jis atliko Žemaitijoje, gimtojoje žemėje, kasinėdamas kapinynus ir pilkapius. Puikiuose piešiniuose fiksavo piliakalnių planus ir pjūvius, tačiau juos vengė kasinėti Darbutų piliakalnyje susidūręs su sudėtingais sluoksniais.
Pirmą kartą T. Daugirdo rašytus du dienoraščio tomus archeologė Rasa Banytė-Rowell pamatė prieš devyniolika metų. Jie iki šiol saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje. Dienoraštis parašytas lenkų kalba. Pirmasis tomas aprėpia archeologinių tyrinėjimų laikotarpį nuo 1881 iki 1888 metų, o antrasis – nuo 1888 iki 1911 metų. Tyrėja sako, kad, perskaičius abu dienoraščio tomus, nesunku susidaryti įspūdį, koks buvo T. Daugirdo charakteris ir koks jis buvo archeologas.
„Kasinėdamas jis fiksuoja radinių pozicijas dar prieš išimant juos iš žemės, iš karto juos aprašo ir sistemina. Šie dienoraščiai – tai ne lauko užrašai, o švarraštis. T. Daugirdas taiko tam laikui pažangius tyrimų metodus, dirba kruopščiai ir pagarbiai elgiasi su tyrinėjama archeologine vieta. Dienoraštis taip pat atspindi įvairius jo socialinius ryšius, kurie buvo itin svarbūs kaupiant asmeninį archeologinį rinkinį, kurį iki 1907 metų sudarė beveik 2000 radinių. Skaitydama dienoraštį, supratau, kad T. Daugirdas buvo labai bendraujantis, kultūringas, mokėjo užmegzti ryšį su įvairių socialinių sluoksnių žmonėmis, neturėjo jo luomui būdingo snobizmo, buvo žingeidus ir reikalui esant užleisdavo vietą profesionalui“, – pasakoja archeologė R. Banytė-Rowell.
Tyrėjos teigimu, pirmąjį dienoraštį, kurį sudaro apie 300 puslapių, T. Daugirdas parašė remdamasis vadinamaisiais lauko užrašais; antrajame pristatomi archeologiniai žvalgymai, tarp jų ir dvi kelionės laivu: iš Alytaus į Kauną ir iš Jonavos į Kauną. Lietuvos istorijos instituto darbuotoja R. Banytė-Rowell tikina, kad archeologai darbiniais tikslais naudodavo ir tebenaudoja kruopštų ir tikslų T. Daugirdo dienoraštį, tačiau kaip vientisas kūrinys šis dienoraštis Lietuvoje dar nėra publikuotas.
Dienoraštyje atsispindi T. Daugirdo socialiniai ryšiai ir palankus požiūris į kai kuriuos asmenis, prisidėjusius prie draudžiamos spaudos platinimo, lietuvių tautinio atgimimo (pvz., bičiulis M. Davainis-Silvestraitis, Ūdrijos klebonas A. Grinevičius, Jablonskis ir kt.). 1905 metais T. Daugirdas dalyvauja Didžiajame Vilniaus Seime. Po dvejų metų jis apsigyveno Kaune ir netrukus tapo šio miesto muziejaus direktoriumi. Muziejuje eksponuoja savo archeologinių radinių kolekciją, rūpinasi muziejaus lankomumu ir investuoja savo pinigus jį garsindamas. Jam pavyksta pergyventi Pirmąjį pasaulinį karą, o Lietuvai paskelbus nepriklausomybę kartu su dailininku Antanu Žmuidzinavičiumi kuria trispalvę (priimamas jo pasiūlymas šalia raudonos ir žalios spalvos pridėti geltoną), pirmuosius lietuviškus pašto ženklus, tampa Valstybės archeologijos komisijos pirmininku. 1919 metais, susirgęs džiova, miršta.
Archeologinių tyrimų metu vesti lauko užrašai, kuriais remdamasis T. Daugirdas parašė du dienoraščių tomus, iki šiol nėra rasti. Norėdama išsiaiškinti, kur jie galėtų būti, R. Banytė-Rowell jau peržiūrėjo kai kuriuos archyvus Lietuvoje ir tikisi, kad viltis juos rasti išsipildys.
Arminas Šileikis
Autorius yra Lietuvos nacionalinio muziejaus Viešųjų ryšių specialistas