Tolimojo plaukiojimo kapitonui Broniui Krikštopaičiui (1902–1999) atminti
Pasakojama, kad Niujorke nuo seno egzistavo jūrininkų klubas, kurio nariais galėjo tapti tolimojo plaukiojimo burlaivių jūreiviai, apiplaukę Pietų Amerikos Horno kyšulį (angl. Horn Cape). Kapitonas Bronius Krikštopaitis buvo to klubo narys. Prasmingas ir nuotykingas nuo Raguvos kilusio vaikino gyvenimas iš tiesų suteikė jam daug išbandymų, tačiau atsidūręs egzilyje, priverstas atsisakyti sunkiai įgytos profesijos, jis išsaugojo kūrybines galias ir parašė puikią prisiminimų knygą, išleistą Čikagoje, 1979-aisiais, kurią 2015 m. Vilniuje pakartotinai išleido jo sūnus Juozas Algimantas Krikštopaitis (1931–2018). Likimas Broniui Krikštopaičiui leido išgyventi ilgą amžių. Tai verta prisiminti.
Karjeros pradžia
Ėjo 1937-ieji. Mažasis kapitono sūnus Algimantukas – atrodo, kad jį tuomet vadino vienu vardu – prisimena kelionę jo tėvo, jūrų kapitono Broniaus Krikštopaičio vedamu laivu „Marijampolė“ į Didžiąją Britaniją. Graži diena, giedra nuotaika, mažas berniukas, pasipuošęs jūreivio uniforma, patikliai žvelgia į fotoobjektyvą. Prieš jį dar visas sudėtingas ir nepažintas pasaulis. Kas tuomet žinojo, kad didžiulis karas jau visai netoli, kad vienas pirmųjų Lietuvos jūrų laivyno kapitonų po kelerių metų turės pasitraukti į visišką nežinomybę. Kad jam bus lemta viską prarasti, išsigelbėti nuo mirties jūroje, o galiausiai palikti ir šeimą, ir tėvynę…
J. A. Krikštopaitis prisimena: „Sunku buvo patikėti, kad daugiau kaip prieš 60 metų nuo Lietuvos laivo „Marijampolė“ denio aš žvelgiau į Jutlandijos pusiasalio pakraščio Skageno kyšulio šiaurinėje pakrantėje boluojančių kopų grandinę, dar silpnomis vaiko rankelėmis įsikibęs į kapitono Broniaus Krikštopaičio uniforminio švarko rankovę, padabintą auksu siuvinėtomis juostelėmis…“ [1].
Ne savi vaikai auga greičiau, o tos Algimanto rankelės su laiku tvirtai laikė ir chemiko menzūrą, ir alpinisto ledkirtį. („Mokslo Lietuva“, 2019 m. kovas, Nr. 6).
Svečiai Mokslų akademijoje
2016 m. kovo 17 d.: „Sveikiname, malonu visus matyti. Esate pakviesti aptarti dvi naujas knygas: J. A. Krikštopaičio „Iškilių asmenybių gyvenimo tiesa“ (2016) ir jo tėvo Broniaus Krikštopaičio „Jūrų keliais. Jūrų kapitono atsiminimai“ (2015). Puiki proga pamąstyti apie kūrybos versmes. Štai greta sėdi iškilusis autorius, profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos filosofų ir mokslo istorikų bendrijos pirmininkas, Baltijos valstybių mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos prezidentas – tokia daugiaspalvė asmenybė. Esame vienmečiai, abu gimę Kaune, atseit miestiečiai. Arti nebemokame, bet dar tariamės girdį protėvių gimtinės šnabždesius ar sūnų belaukiančių motinų raudas… Sena išdidi karžygių tauta, mūsų pamatinės vertybės – duona, akmuo. Su duonele ir akmenėliu ir sveikiname‚ šventos duonelės duok Tau kasdieną, nenuilstančios skaidrios minties kaip šis‚ adatėlėmis suvarstytas daugiaspalvis turmalino kristalas.“
Nuo Raguvos iki Melburno
Kapitonas Bronius Krikštopaitis gimė 1902 m. gruodžio 14 d., Alaniuose, tuometiniame Raguvos valsčiuje, Panevėžio apskrityje, mirė 1999 m. rugsėjo 27 d., Čikagoje (JAV). Buvęs Lietuvos laivų – „Maisto“, „Marijampolės“ ir „Kauno“ vadas atkakliai siekė užsibrėžto tikslo. Ši jo atsiminimų knyga – įdomi ir pamokanti. Jos herojus turėjo, ką pasakyti, pirmiausia apie tai, ką reiškia „pasirinkti jūrą kaip gyvenimą ir gyvenimą kaip jūrą“ (Arvydo Vaitkaus frazė). Pasirinkus jūrą, didžiulė atsakomybė ir garbė tapti kapitonu, kuris laive yra jo vadas – vienintelė aukščiausioji valdžia.
Knygos pratarmėje – platus kapitono sūnaus J. A. Krikštopaičio žodis įveda skaitytoją į knygos atsiradimo aplinkybes (1979). Pati B. Krikštopaičio knyga – sakmė apie nenumaldomą vandenyno tolių trauką, atvedusią jį nuo Marianhamno uostelio iki Keiphorno platumų. Šis vaikinas į jūrą pateko iš Raguvos lygumų. Mokėsi ilgai, plaukiojo trumpai, bet net du kartus aplenkė Horno kyšulį. Nuo 1930 iki 1940 m. plaukiojo šturmanu, vėliau kapitonu, įskaitant ir jam juokingą navigaciją Neries upėje Vilniuje. Po karo, atsidūręs Amerikoje, šio darbo nebegavo, nes „dėl susidėjusių nepalankių aplinkybių atsitolinau nuo jūros, bet, kaip kokia į krantą išmesta žuvis, esu jos visuomet pasiilgęs“.
Ilgi mokslo metai
Bronius Krikštopaitis rašo: „1918 m., atgavus nepriklausomybę, Lietuva darė matomą ir pasigėrėtiną pažangą, tačiau jūrininkystės srityje ta pažanga vystėsi labai nežymiai. Tai paaiškinama tuo, kad Lietuva iš savo buvusios didžiosios valstybės karalių ir žymių kunigaikščių nepaveldėjo jokių jūrinių tradicijų. Tiesa, Kęstutis bent sau žmoną Palangos pajūryje susiradęs, tačiau jo sūnus Vytautas buvo persiėmęs kontinentine politika, savo žirgą bevelijęs klampinti Pinsko pelkėse ar girdyti Juodojoje jūroje.
Visgi 1921 m. Kaune nedidelis būrelis tautiečių su generolais Vladu Nagiu-Nagevičiumi (1880–1954) ir Teodoru Daukantu (1884–1960) organizavo paruošiamąją jūrų mokyklą, su kapitonu Liudviku Stulpinu (1871–1934) ir kitais įsteigė Lietuvos jūrininkų sąjungą. Tai sudarė sąlygas Lietuvos jaunimui siekti jūreivystės mokslo. 1923 m. buvo įsteigta Lietuvos moterų sąjunga tautiniam laivynui remti, kuri 1926 m. paskolino 10 tūkst. litų ir padėjo skautams įsigyti laivą „Budys“. Dar įsikūrė kažkokia „Lietuvos garlaivių bendrovė“, kuri nusipirko du mažo tonažo laivus „Jūratė“ ir „Kastytis“, tragiškai greitai dingusius nuo jūros paviršiaus.
Pagaliau 1923 m. valdžia prie Aukštesniosios technikos mokyklos atidarė skyrių jūrininkams rengti, į kurį susirinko nemažas entuziastingų jaunuolių būrys. Vėliau iš jų tik 16 pasiliko ištikimi jūrai.
Jūreivystės studentai turėjo puošnias paauksuotas uniformas. Lektoriais buvo minėti jūrų kapitonai. Vasaromis vykdavo praktikoms į Klaipėdą, kaip sakydavo mokyklos direktorius inžinierius Antanas Julijonas Graurokas (1880–1958), 1932–1933 m. buvęs Kauno miesto burmistru, kad „pratintųsi prie jūros“. Besimokantieji daugiausia plaukiodavo žemsemėmis arba locmanų laivais. Žemsemės „Klaipėda“, „Rusnė“ ir „Jūra“ turėjo palaikyti 7 m gylio taką laivams, kurį pavasariais pakildavęs Kuršių marių vanduo užnešdavo smėliu. Locmanų įstaiga turėjo laivą „Aušra“. Tokie buvo pirmieji žingsniai į jūrą.“
Bronius ėjo 23-iuosius metus, kai 1925 m. pirmieji 16 Lietuvos jūrų kadetų buvo priimti į suomio Gustavo Eriksono burlaivius Marianhamno uoste Alanduose – mokytis ir atlikti plaukymo stažą. Bronius ir dar šeši kaimo žaliūkai pasirinko keturių stiebų burlaivį „Archibald Russell“. Šis laivas 1905 m. pastatytas Škotijoje, Glazge. Jis buvo 88,8 m ilgio, 13 m pločio, jo grimzlė – 7,3 m, tonažas – 2354 GRT. Tokie buriniai laivai plukdė krovinius iš Europos į tolimąją Australiją. Šis burlaivis trejiems metams tapo jų plaukiojančia buveine ir mokykla. Laivo kapitonas buvo švedas Gustavsonas, kilęs iš Suomijos Alandų salų. Po trumpos įžangos pasakęs, kad „šis laivas pagalbinio motoro neturi ir kad vienintelė jo mašina yra virtuvė, kuri mus maitinsianti, o mūsų raumenys pajungsią laivui vėją, kuris jį varysiąs per tolimus vandenynus. Taigi burinio laivo plaukiojimo įrenginys esąs nesudėtingas“ (1948 m. šis laivas parduotas metalo laužui. – A. G.).
Taip prasidėjo būsimo laivo kapitono „krikštas“. Laimei, jūros liga jo neveikė, bet apsiprasti su kopimu į stiebus suimti burių ir vaikščioti rėjų tik gero piršto storumo plieno lynais reikėjo didžiulio užsispyrimo.
Per kriokiančias platumas
Peržiemojęs Švedijos miško uoste Šionvike (Skoenvik), būrlaivis „Archibaldas Russellas“ 1926 m. pavasarį išplaukė su lentų kroviniu į 15 tūkst. jūrmylių kelionę – į Australiją. Laivo įgulą sudarė 42 žmonės, tarp kurių buvo 12 kapitono patentą siekiančių įsigyti kadetų. Laive teko dirbti visus jo priežiūros ir valymo darbus, o Bronius netrukus dar buvo paskirtas burių siuvėjo padėjėju, tad išmoko siūti bures. Kelionės metu pirmasis šturmanas kadetus mokė astronomijos, navigacijos, okeanografijos ir kitų dalykų apie saugų laivų plaukiojimą. Buvo ir laisvalaikio, kada laisvi nuo darbų jūreiviai skaitydavo, darydavo laivų modelius ar tiesiog denyje klausydavosi laivo „simfonijos“, kurioje į vieną melodiją susiliedavo jūros bangų ošimas ir šimto lynų bei virvių skleidžiami įvairaus aukštumo švilpesiai.
Atlanto vandenynu pasiekus Afrikos žemyno pietinį Gerosios Vilties kyšulį (angl. Cape of Good Hope), iki Australijos dar buvo likę 7 tūkst. jūrmylių. Pagaliau 1926 m. gruodį, po 122 dienas trukusios kelionės laivas įplaukė į Melburno uostą. Ši kelionė buvo gana rami, bet „įsiminė plaukimas apie Horno ragą. Horno bangos – tai jūrų monarchai. Šiame siaučiančiame pragare pusiausvyros dėsnis ir horizontali linija daugiau neegzistavo. Neminint atskirų atvejų, praplaukti tarpą tarp Australijos ir Horno rago paprastai trunka apie 40 dienų. Plaukiama į rytus tarp geografinių paralelių S. 40°–S. 50°. Anglai šį audros ir vėjų tarpą vadina „The Roaring Forties“ (angl. – kriokiančios platumos – A. G.). Plaukiant tolyn į rytus, vėjai vis smarkėja”.
Čia tinka priminti geografo akademiko Vytauto Gudelio, jūros svajotojo ir romantiko, straipsnį „Lietuvos antipodas“, kuriame rašo apie vardus pietinėms Ramiojo vandenyno platumoms: 40 laipsnių platuma – tai „kriokiančios keturiasdešimtosios“ (angl. Roaring Forties), 50 laipsnių – „staugiančios penkiasdešimtosios“ (angl. Furious Fifties), 60 laipsnių – „spiegiančios šešiasdešimtosios“ (angl. Screaming Sixties). Lietuvos geografinis centras, pasak V. Gudelio, yra apie Kėdainius, o antipodo centras – Pietų pusrutulyje Ramiajame vandenyne, taške, kurio koordinatės 54o 30‘ pietų platumos ir 156o rytų ilgumos.
Laivui grįžus iš Australijos, Bronius 1928 m. Liverpulyje baigė praktiką ir po trejų metų atsisveikino su Archibaldu Russellu. „Senieji burlaviai pasilieka jūrų karalienėmis“. (William Wallace sako: senoji gražuolė). Dar dveji metai ir 1930 m. jaunieji kadetai gauna Abo (Turku, Suomija) mokyklos diplomus.
Pirmasis Lietuvos jūrų kapitonas
keliais“ pakartotinio leidimo (2015) viršelis
Dar dvejus metus reikėjo būti šturmanais. Tad teko dirbti Klaipėdos uosto ledlaužyje „Perkūnas“, šturmanu „Friesland“ laive, pirmuoju šturmanu „Riemfrost“ laive.
Lietuvos poreikiai savam prekybos laivynui didėjo, ir 1935 m. bendrovė „Maistas“ įsigijo laivą „Maistas-Klaipėda“. Jo kapitonu buvo paskirtas Bronius Krikštopaitis. 1936 m. sausio 29 d. Klaipėdoje įvyko jo krikštas ir kapitonas su pirmuoju Lietuvos laivu „Maistas“ išplaukė į istorinę kelionę.
Dar buvo plaukiota laivais: „Marijampolė“, „Šiauliai“, „Kaunas“. Tačiau 1938 m. Klaipėdos kraštą okupavo hitlerinė Vokietija. 1939 m. rugpjūtį Bronius Krikštopaitis su laivu „Kaunas“ išplaukė su kroviniu į reisą Leningradas-Gentas-Londonas-Šiaurės jūra. Joje lapkričio 11 d. šis laivas buvo torpeduotas: „Dar aiškiai matėsi plevėsuojanti mūsų trispalvė, kai „Kaunas“, vandenyje atsistojęs, šniokšdamas pradingo nuo jūros paviršiaus.“ [1, p. 172].
Išgelbėjo belgų žvejybinis traleris. Taip Broniui Krikštopaičiui pasaulis suskilo į dvi dalis ir atėjo ilgos atostogos. Kurį laiką dar teko plaukioti su okupanto vėliava, bet 1941 m. sausį laivo ir jūros buvo atsisakyta, kad „nereikėtų tarnauti enkavedistams“.
Knyga baigiama puslapiais apie „kelionę į nebūtį“, kuri po 50 metų baigėsi egzilyje Čikagoje. Tačiau Kapitono švyturys liko šviesti ateinančioms kartoms šioje prisiminimų knygoje. Joje parodyta, kaip keliolika metų vyko Raguvos vaikino tapsmas kapitonu. Taigi, ne grūdų ar kitų krovinių plukdymas čia buvo svarbiausia, o tai, kad jūreivis gyvena pasišventęs jūrai. Broniaus Krikštopaičio legenda per jo knygą tapo išsaugota Lietuvos kultūros atminties lobyne.
Akad. Algimantas Grigelis
Literatūra
1. Bronius Krikštopaitis. Jūrų keliais. Jūrų kapitono atsiminimai. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2015, 248 p. (pirmais leidimas 1979, Chicago, ILL, 1979, 240 p.)
2. Straipsnis „Lietuvos antipodas“ [mašinraščio data 1990-06-05, 17 psl.], paskelbtas žurnale „Mokslas ir gyvenimas“, 1991, Nr. 3, p. 7–9; Nr. 4, p. 20–21. LMAVB RS-F323-1431 (Vytauto Gudelio fondas)