Labiausiai tai krinta į akis viešojoje politikoje, sprendžiant socialines problemas. Stebimės ir piktinamės nepakankamai apgalvotomis reformomis, kurias netrukus po jų patvirtinimo Seime jau reikia taisyti. Rezultatai, kurių buvo laukiama, visai ne tokie, kaip žadėjo reformų iniciatoriai. Aiškiname, kad reikėjo pasitarti su atitinkamų sričių mokslininkais. Šiokį tokį bendradarbiavimą jau pastebime, dažniausiai tik priimant technologinius sprendimus, tačiau ir čia vis dar pasitaiko kuriozų. O štai, sprendžiant viešojo valdymo dilemas, vos ne kiekvienas klerkas, matyt, laiko save didžiausiu žinovu. Jam net į galvą neateina, kad verta, planuojant permainas, pasitarti su Lietuvos universitetuose dirbančiais sociologais, psichologais, istorikais, gamtos mokslų specialistais. Pavyzdžių čia yra tiek, kad vien jiems aptarti prireiktų kelių konferencijų ar kitų forumų.
Kiek prirašyta, kiek prikalbėta įvairiausio lygio renginiuose, kad Lietuvoje neturime efektyvios savivaldos, o juo labiau – regioninės politikos. Štai neseniai Žemės ūkio ministerijos iniciatyva apdovanotos veikliausios seniūnijos. Net užsiminta, kad ne viena seniūnija jau dabar galėtų būti laikoma net kelių sričių lydere. Tačiau, net teikiant apdovanojimus, nė vienas iš toje ceremonijoje dalyvavusių pareigūnų kažkodėl neprisiminė, kad Lietuvoje seniūnija iki šiol nėra savivaldos subjektas. Kalbama apie vietos bendruomenes ir net tokį antikonstitucinį, nieko bendra su Lietuvos administraciniu teritoriniu suskirstymu niekada neturėjusį darinį, kaip seniūnaitijos, net žadama įvesti tiesioginius seniūnų rinkimus (tiesa, kažkada – miglotoje ateityje). Tik vis pamirštama, kad seniūnija, pagal kažkieno sukurptą „tvarką“, tėra viso labo savivaldybės administracijos padalinys, kuruojantis jai priskirtą teritoriją. Seniūnijos niekada neturėjo nei savo strategijos, nei savo biudžeto ir niekada nebuvo įgaliotos atstovauti jų gyventojams.
Vietos savivaldos įstatyme surašyta tokia daugybė tiek seniūnijos, tiek seniūno funkcijų, kad iš siaubo pakrauptų bet kuris kvalifikuotas vadybos specialistas. Net vadybos mokslo pradininkas pasaulyje Vytautas Graičiūnas niekaip nepateisintų tokios viešojo valdymo logikos. Didžiulis prieštaravimas tarp seniūnijos funkcijų, faktiško dabartinio jų statuso vietos valdyme ir turimų galimybių jau daugiau kaip pora dešimtmečių yra tapęs pagrindiniu savivaldos sistemos stabdžiu. Mokslininkai apie tai kalba jau ne pirmą dešimtmetį, bet kurdamas vadinamąsias seniūnaitijas tuometinis vidaus reikalų ministras, beje, turintis ir mokslo laipsnį, nė nemanė su jais pasitarti. Gal ne veltui sakoma, kad jam taip buvo liepta „iš aukščiau“…
Lietuva jau prarado daugiau kaip milijoną darbingų piliečių. Daugelio emigrantų Lietuvoje įgytas išsilavinimas yra daug aukštesnis už valstybės vidurkį. Tačiau šie žmonės gerovę kuria ne Lietuvoje. Ir mokesčius moka ne į Lietuvos biudžetą. Nemaža jų dalis puikiai dirba Vokietijos, Danijos, Švedijos ir net Norvegijos labui. Tiesa, vis deklaruojame, kad tikimės, jog jie kada nors sugrįš. Net išreklamuojame vieną kitą grįžusį. Tačiau kurioje savivaldybėje pastoviai palaikomi ryšiai su iš tų kraštų išvykusiais, kurioje parengta ir įgyvendinama išsami jų susigrąžinimo strategija? Antai neseniai, dalyvaujant vieno Žemaitijos rajono verslininkų forume, teko išgirsti, kaip jaunas savivaldybės darbuotojas net su savotišku pasididžiavimu paaiškino, kad šioje savivaldybėje ryšiams su išvykusiais palaikyti skirta net… pusė etato. Žinant, kad šios savivaldybės gyventojų skaičius yra sumažėjęs keliais tūkstančiais, tenka gerokai suabejoti, kiek minučių per metus šis pusę etato turintis žmogus, net jei ir būtų labai kvalifikuotas, suspėtų kiekvienam iš jų skirti. Juo labiau kad tiek sprendimas išvykti, tiek išvykusiųjų įsikūrimas svetur yra labai skirtingas.
Emigracijos tyrimai vykdomi net keliuose Lietuvos universitetuose. Neseniai KTU mokslininkai tik patvirtino išvadą, kad „Lietuvoje trūksta holistinio požiūrio į emigraciją“. Tačiau nė viena valdžios institucija jo neformavo, nė viena nėra už tai atsakinga. Kaip toje keistoje patarlėje „skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas“. Ir dalies visuomenės požiūris į išvykusius, švelniai kalbant, tebėra labai prieštaringas. Kažkas aiškina, kad anie išvyko „laimės ieškoti“. Bet ar kuris nors iš jų susimąstė, kodėl tos laimės jiems taip trūko čia? Štai ir dabar, kai visuomenė aptarinėja ne vadinamosios dvigubos pilietybės, bet Lietuvoje gimusių ir dėl gerai žinomų priežasčių (nedarbo, atlyginimo, už kurį neįmanoma pragyventi, nepagarbos piliečiui) išvykusiųjų pilietybės išsaugojimo klausimus ir ruošiasi balsuoti referendume, nemaža dalis būsimųjų balsuotojų dar tebeklaidžioja tirštame rūke, o gal net ir dūmuose. Juk dar prisimenate vieną garsų veikėją, vapaliojusį apie „referendūmą“.
Ne apie dvigubą pilietybę reikia spręsti būsimajame referendume, o apie tai, kaip neprarasti ryšio su išvykusiais mūsų gentainiais ar jų vaikais. Kaip padaryti, kad tas ryšys būtų pastovus, o ne epizodinis, kaip, pavyzdžiui, atvykimas į Dainų šventę ar valstybės jubiliejų. Viešosios politikos formuotojus reikia vertinti ne pagal jų progines kalbas ar pasirodymus televizijos laidose, o pagal veiklos rezultatus. Žmonių išteklių išsaugojimo ir jų kokybės (išsilavinimo, profesinės patirties, gebėjimo spręsti sudėtingas šiuolaikines problemas, konkurencingumo ir motyvacijos) klausimai kiekvienai valstybei yra strategiškai svarbūs. Juo labiau kad tokia valstybė, kaip Lietuva, negali tikėtis, kad iš kažkur nemokamai gaus pakankamą kiekį kvalifikuotų kūrybiškų darbuotojų.
Akademinę bendruomenę neseniai sujaudino rengiamas ir Seimui tvirtinti teikiamas nutarimo projektas „Dėl ilgalaikio tvaraus viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio finansavimo iki 2025 metų strategijos patvirtinimo“. Beje, ta akademinė bendruomenė apie tokią strategiją galėjo ir visai nežinoti, nes nei ją rengiant, nei vertinant, ji nebuvo pakviesta. Šiame dokumente apie mokslininkus ir atlyginimą už jų darbą praktiškai neužsimenama. Visos kalbos – apie „teisingesnį viešojo sektoriaus darbuotojų apmokėjimą“, apie esamų viešojo sektoriaus sričių darbuotojų, kuriems priklauso ir aukštųjų mokyklų dėstytojai bei mokslo centrų tyrėjai, darbo apmokėjimo disproporcijų mažinimą šioje strategijoje net nekalbama. Taigi ir šį kartą matome akivaizdų ir labai įžūlų nesiskaitymą su kvalifikuočiausia visuomenės dalimi. Kažkas pasisavino privilegiją spręsti mokslininkų darbo užmokesčio problemas, nesitardamas su tais, kuriuos vadinamoji „ilgalaikė strategija“ tiesiogiai palies.
Šiame, iš esmės jau užbaigtame dokumente, kaip rašoma visuomenininkų parengtame jo vertinime, nėra „aiškiai suformuluotų kriterijų, kaip turi būti įvertinamas viešojo sektoriaus, tad ir mokslo bei studijų sektoriaus, darbuotojų atlygis už darbą“. Neįvardinta, kokių tikslų siekiama 2020–2021 metais ir kokių – 2022–2025 metais. Kai kurie vadinamosios strategijos teiginiai yra netiksliai ar net klaidingai interpretuojami. Antai joje rašoma, kad „Lietuvos 2017 m. mokestinės pajamos siekė 31,2 proc. nuo BVP. O štai Europos Komisijos apžvalgoje (skelbtoje 2019 m. vasario 27 d.) mokestinių pajamų ir BVP santykis buvo 29,2 proc.“. Dokumente randame ir tokį teiginį, kad „spartus viešojo sektoriaus darbo užmokesčio didėjimas <…> ilgalaikėje perspektyvoje gali mažinti Lietuvos konkurencingumą“, tačiau nepateikta jokių argumentų, įrodančių, kokią grėsmę ekonominiam tvarumui gali kelti adekvačiai apmokami viešojo sektoriaus darbuotojai, tarp jų ir dėstytojai bei mokslininkai. Juo labiau kad visą dešimtmetį atskirų viešojo sektoriaus darbuotojų (mokslininkų, dėstytojų, mokytojų, socialinių ir kultūros darbuotojų) vidutinis darbo užmokestis buvo daug mažesnis nei šalies vidurkis. Nejaugi siekiama, kad šie, labiausiai valstybės pažangą lemiantys darbuotojai atsidurtų potencialų emigrantų gretose?
Kada mūsų valdymo institucijų atstovai supras, kad reformos tik tada duos laukiamą efektą, kai bus patikrintos visos įmanomos alternatyvos, kai tie, kuriuos šios reformos palies, su viltimi lauks jos įgyvendinimo?
Prof. dr. Jonas Jasaitis