Rašau šį tekstą lėktuve iš Niujorko į Orlandą. Gal dėl geografinio atstumo nuo Lietuvos, o gal dėl lietuviškų potyrių čia, JAV, mintys gula kiek kitaip, ramiau. Galvoje ir širdyje nėra tos beprotiškos įtampos, kuri, artėjant referendumui dėl pilietybės išsaugojimo, elektrina Lietuvos viešąją erdvę.
Niujorke teko garbė aplankyti legendinį Lietuvos generalinį konsulatą, įsteigtą dar 1923 m. Tai viena iš trijų Lietuvos diplomatinių atstovybių, niekada nenutraukusių savo veiklos. Konsulatas Niujorke – tikras mūsų valstybės bastionas viename iš pasaulio jėgos centrų, būręs lietuvius ir tarpukariu, ir juodžiausiais okupacijos metais.
Garbingi diplomatai, lietuvių bendruomenės aktyvistai ir paprasti tautiečiai savo kasdieniu darbu, bekompromisiu tikėjimu Lietuva, savo kasmėnesinėmis aukomis, atplėštomis nuo naujų mokyklinių švarkų ar batų savo vaikams, išlaikė Lietuvą čia, Amerikos širdyje. Niekam nekilo klausimas, kokios naudos ar privilegijų jie už tai gaus. Veikiau atvirkščiai, naudos iš jų veiklos buvo Lietuvai, jos laisvės bylai. Tai kas pasikeitė, kad, tapę laisvi Tėvynėje, svetur pabirusių tautiečių akyse ieškome krislo? Juk esame viena Tauta ir Lietuvą kuriame visi išvien ir visomis išgalėmis.
Medijose ir „Facebook“ liejasi aistros: teisininkai kryžiuoja kardus dėl įstatymo raidžių, žmonės piktinasi, kad tai referendumas dėl „privilegijų emigrantams“, kai Lietuvoje likusiems esą liks vien tik pareigos. Tai yra didysis mitas – pilietybė reiškia vienodas teises ir pareigas visiems piliečiams, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos. Taškas. Taip, procedūrinių klausimų yra, tačiau jie išsprendžiami. Svarbiausia, kad būtų gera valia.
Tiesa, būtent išsaugotos pilietybės priešininkų stovykloje paradoksų netrūksta. Kad ir pagarbos stokojanti leksika, kuri iš tos pusės girdima. Išsaugota pilietybė lyginama su daugpatyste, haremu ar meilužėmis.
Taip pat dažnai esame raginami nesivadovauti emocijomis. Sakoma, kad čia ne vieta jausmams, į viską reikia žiūrėti racionaliai, o dar geriau, kalbėti vien teisiniais terminais, straipsniais, skirsniais ir paragrafais. Jie taip norėtų, nes jiems taip patogiau. Pasislepi už juridinių barikadų, užsikemši ausis, užsimerki, kad žmonių nematytum, ir beri savo nusausintus ir nujautrintus argumentus.
Bet, ačiū Dievui, mes turime širdis. Didžiausius, garbingiausius ir sąžiningiausius dalykus gyvenime padarome klausydami savo širdies paliepimo. Pilietiškumas ir patriotizmas yra emocija. Pati didžiausia, pati tauriausia. Į mūšius ėjome, Sibiran buvome genami, Baltijos kelyje stovėjome ir Sausio 13-ąją po tankų vikšrais kritome ne todėl, kad yra toks nutarimas ar potvarkis – darėme tai vedami širdies balso. Daugelis mūsų, kurie dabar išvykę, buvome ten su jumis.
Įstatymai, kaip ir sienos, šimtmečių tėkmėje buvo braukomi, perbraukomi, rašomi ir perrašomi. Ir ne jos, įstatymų raidės ir sienų centimetrai, šiandien yra didysis stebuklas. Jis gyvas mūsų širdyse. Atėjęs per kartų kartas, neužgesęs per amžius, įveikęs sibirus ir nenuskendęs atlantuose. Lietuva yra Tautos širdis ir mes visi, kiekvienas lietuvis, esame tos širdies arterijų kapiliarai. Esame gyvybiškai svarbūs vienas kitam.
Po pažinties su šauniąja mūsų Konsulato komanda, kartu su JAV lietuvių bendruomenės ilgamete aktyviste Sigita, 5-ojoje aveniu veik kaktomuša susidūrėme su lietuviais – viena šeima, pasiklydusia tarp Lietuvos, Norvegijos ir JAV. Kalbėjomės trumpai, aplink mus banguojant neišsenkančiam Niujorko žmonių margumynui. Kelios minutės santūraus lietuviško pokalbio, ir ta gelminga lietuviška šypsena. Apkabinimas, „sudie“.
Būdamas mieste, kuris gyventojų skaičiumi yra keturis kartus didesnis už Lietuvą, gerai supranti, kiek mūsų šiame pasaulyje nedaug. Saugokime vienas kitą ir gegužės 12 d. balsuokime taip, kaip liepia mūsų trispalvės širdys, plakančios tuo pačiu lietuvišku ritmu.
Vaidas Matulaitis
Autorius yra Estijos lietuvių bendruomenės pirmininkas