Minėdami Pasaulio lietuvių metus ir Lietuvių Chartos jubiliejinius metus, aptariame esminius Lietuvos ir lietuvybės klausimus, mėginame suprasti ir tuos, kurie sako, kad „Lietuva yra visur, kur gyvena lietuviai“, ir tuos, kurie teigia, kad „Lietuva yra čia“. Dalis atsakymų slypi Lietuvių Chartoje, kurią parengė Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas ir 1949 m. birželio 14 d. paskelbė leidinyje „Pasaulio lietuvių bendruomenė“ (1949, Augsburge). 1949 m. šis aktas konstatavo tai, ką išeiviai, lietuvių tautos žiedo dalis norėjo pasakyti vieni kitiems, t. y. perduoti tautinio solidarumo žinią. 2019 m. dokumentas jau kalba mums, globaliame pasaulyje gyvenantiems lietuviams, kuriems tenka atsakyti į klausimą: ką šiandien reiškia būti lietuviu?
Pažvelkime į esmines Lietuvių Chartos nuostatas ir pasistenkime jas matyti sudėtingame šiuolaikiniame geopolitiniame, socialiniame, tarpkultūriniame ir panašiame kontekste, kuris stiprina kai kurių nuostatų aktualumą. Lietuvių Charta naujai prabyla ir tiems, kurie po 1990 m. išvyko iš Lietuvos, ir tiems, kurie liko joje ir stengiasi sukurti tai, ko 50 metų negalėjo padaryti jų tėvai ar seneliai.
Kaip atsirado „Lietuvių Charta“?
Jos sukūrimą paskatino Pasaulio lietuvių bendruomenės steigimas (ši organizacija įkurta 1958 m.). Lietuviai išeiviai Vokietijoje ir kitose Vakarų valstybėse jau buvo susijungę į veiklią Tremtinių bendruomenę. Ta idėja perimta iš Prezidento Antano Smetonos iniciatyva 1932 m. Kaune įsteigtos Užsienio lietuviams remti draugijos, kuri rūpinosi ir išeivijos tautine savimone, siuntė jiems lietuvišką literatūrą, kvietė šeimų, jaunimo ekskursijas į Lietuvą, rūpinosi stipendijomis užsienyje gyvenantiems lietuviams studijuoti Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universitete. 1935 m. rugpjūčio 11–18 d. Kaune buvo sušauktas Pasaulio lietuvių kongresas, kuriame A. Smetona ragino įkurti viso pasaulio lietuvius vienijančią sąjungą.
Šių idėjų įgyvendinimas buvo pratęstas po Antrojo pasaulinio karo. Dar 1948 m. rudenį VLIK įsipareigojo parengti Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) statutą. Jis sudarė specialią komisiją, kurios nariai buvo: Domas Krivickas, Kipras Bielinis, Petras Karvelis, Vytautas Vaitiekūnas ir Mečys Valiukėnas. Komisija siekė suvienyti lietuvių susivienijimus, organizacijas. Tai ir buvo išdėstyta „Lietuvių Chartoje“, parengtoje remiantis Prezidento A. Smetonos mintimis apie Tautą ir jos valstybingumą. Kitaip sakant, Lietuvių Charta suteikė teisinį, visuomeninį, moralinį pagrindą, sutelkdama atskirus individus į vieną bendruomenę – tautinę, kultūrinę bendriją. Tai buvo padaryta, atsižvelgiant į realią situaciją ir prognozuojant ateitį. A. J. Greimo žodžiais, suprantant, kad „žmogus prieš save turi tiktai konkrečias situacijas ir gali pasirinkti tik konkrečias vertybes“.
Lietuvių Charta – tai lyg įpareigojimas kiekvienam lietuviui, jo sąžinei. Tai kelio rodyklė po pasaulį išsibarsčiusiems broliams ir seserims. Nors Chartą sudaro įžanginė dalis ir trylika straipsnių, tačiau tai yra vientisas ir neatskiriamas aktas. Tai ne išeivių, o lietuvių tautos aktas, kurio preambulėje įvardyta lietuvių tautos praeitis, amžinosios vertybės: tėvų žemė, gyvybė, kalba, tautinės ir valstybinės tradicijos, tautinė kultūra, Visagalio valia ir laisvo žmogaus pašaukimas. Akivaizdu, kad beveik visos šios vertybės įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (1992 m. spalio 25 d.) preambulėje, kurioje neminimas tik Dievas, nes religinį matmenį keičia teisės diskursas.
Verta atkreipti dėmesį, kad Konstitucijos preambulė baigiasi nuostata: „Atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ.“ Ar galėtume kalbėti apie atgimusią Lietuvos valstybę, užmiršdami užsienyje (ne savo valia) atsidūrusius lietuvius, kurių indėlis į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. Kovo 11-ąją yra itin reikšmingas? Žinoma, kad negalėtume, todėl neatsitiktinai šiemet minime Pasaulio lietuvių metus.
Lietuvių Chartos turinys
Lietuvių Chartos dalis sąlygiškai galima pavadinti aksiologine (vertybine), politine ir tautine. Pirmoji Chartos nuostata yra imperatyvi: „Tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė. Niekas negali būti prievartaujamas savo ryšį su tautine bendrija nutraukti. Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę.“ Tauta, kaip prigimtinė žmonių bendruomenė, įvardyta, remiantis prigimtine teise, atsižvelgiant į Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (1948) nuostatas. Tačiau kuriama ne „nieko bendra neturinčiųjų draugija“, A. Lingio žodžiais tariant, bet tautinė bendrija, kuri yra pasaulyje pasklidusių lietuvių vienijimosi kriterijus ir esminė sąlyga. Būtent minėti išsklaidyti lietuviai „<…> sudaro vieningą pasaulio lietuvių bendruomenę“. Matome kudirkišką vienybės diskursą, kuris, kaip rodo išeivijos istorija, būdingas tik kai kurioms pokario generacijoms. Tačiau šiandien vienybės imperatyvas yra dar svarbesnis globalaus pasaulio akivaizdoje, nes naujosios bendruomenės yra fragmentuotos, besiremiančios individualistinėmis, o ne kolektyvinėmis vertybėmis.
Vertybinė dalis
Lietuvių Chartos 2–5 nuostatos gali būti pavadintos vertybine dalimi, nes jos identifikuoja ir siūlo tautines bei nacionalines vertybes, patikrintas amžių. Tai yra: tautybė, kalba, šeima ir tautinė kultūra. Tautybė yra duotybė, todėl formuluota: „Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada.“ Šiandien suprantame, kad tai buvo siekinys, kuris iš dalies buvo įgyvendintas. Tai galima paaiškinti būtinybe lietuviams įsitvirtinti ir išlaikyti savo tautinį tapatumą laisvame ir mišriame Vakarų pasaulyje. 1949 m. niekas nebūtų klausęs, kodėl lietuvis lieka lietuviu visur ir visada. Tai buvo savaime suprantama. Tačiau šiandien – kita situacija. Dabar šis klausimas galimas tik todėl, kad pasikeitė lietuvis. Norėdami apmąstyti šiuolaikinę lietuvio transformaciją, turėtume apsvarstyti etnografės, ilgametės vienintelio išeivijos lietuvių dienraščio redaktorės Danutės Bindokienės teiginį: „Amerikiečiu būti – visai neblogai. Būti lietuviu – pareiga.“
Kalba yra svarbiausia tautinės bendruomenės jungtis. „Lietuvių kalba lietuviui yra tautinė garbė“, – taip Chartoje apibrėžta kalbos vieta ir reikšmė. Tačiau kitakalbė aplinka ir kartų kaita natūraliai lėmė sąmoningą jaunosios kartos atsiribojimą ir titaniškas tėvų pastangas ne išsaugoti lietuvių kalbą, bet savo atžaloms įrodyti, kad tai yra vertybė. Tapatūs procesai vyko ir sovietinėje Lietuvoje, nes kalba buvo tautinės savigynos ir savikūros įrankis. Šiuo atveju galime dėti lygybės ženklą tarp K. Bradūno ir J. Marcinkevičiaus, nes abiems kalba buvo vertybių vertybė, tautiškumo matas.
Lietuvių Chartos kūrėjai šeimą traktavo kaip tautos gyvybės šaltinį. Jie norma padarė idealą: „Lietuvis kuria lietuvišką šeimą.“ Ir tai nebuvo žmogaus prigimtinių teisių ribojimas, nes tik lietuviška šeima buvo suvokiama kaip galinti užtikrinti pačios Pasaulio Lietuvių Bendruomenės egzistavimą ir išlikimą. Gyvenimas vėlgi įnešė savų korekcijų, kurios, mano supratimu, praturtino lietuvio kodą ir iškėlė daug klausimų konservatyviai išeivijos lietuvių visuomenės daliai. Tai įdomiai atspindėta Birutės Jonuškaitės romane „Baltų užtrauktukų tango“ (2009), pažymint vieną iš problemų: „Tiesa, mišrių šeimų vaikai kalba jau tik angliškai.“
Lietuvių Chartoje pagrįstai sureikšminama tautinė kultūra, tačiau praleidžiamas vienas esminis momentas: tautinė kultūra nėra siaura ir save izoliuojanti. Priešingai, ji atveria kelius į pasaulinę kultūrą. Įsiklausykime: „Tautinė kultūra yra kelias į tarptautinį pripažinimą ir bendravimą.“ Chartos kūrėjai suvokė, kad tik tautine kultūra, savo unikalumu mes galime būti įdomūs pasaulyje. Tai, beje, liudijo ir istorinis lietuvių dalyvavimas Pasaulinėse parodose Paryžiuje (1900, 1937), Niujorke (1939), prie kurių rengimo itin daug prisidėjo užsienyje gyvenę lietuviai. O dabar matome atvirkštinį variantą: dalis Lietuvos jaunuomenės pirma atranda globalią pasaulio kultūrą, o tai padarę sužino, kad esama ir savos, tautinės kultūros, kuri turi ir savų akmenų, ir savų perlų. Pasikeitė tik kelias, bet niekur nedingo suvokimas, kurį išsakė Juozas Girnius: „Kultūra sukuria tautą, nes jai priklauso visi tie ryšiai, kurie sieja tautą. <…> Visuotinė kultūra yra tautinių kultūrų vaisius, nes daugiau ar mažiau visos tautos ją kuria“.
Politinė dalis
Lietuvių Chartos 6–10 straipsniai gali būti pavadinti politine dalimi, nes aptaria valstybės, mokyklos, draugijos, švietimo, istorijos klausimus. „Valstybė yra aukščiausioji tautinės bendruomenės organizacija“, – įrašyta 1949 m. Lietuvių Chartoje. Matome tautinės bendruomenės valdymo modelį, kuris turėjo garantuoti organizacijos funkcionavimą, tautinės kultūros ugdymą ir išlikimą. Prisiminkime Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 m. Vasario 16-osios deklaraciją ir pamatysime, kad kalbėta apie tuos pačius dalykus: įteisinama „Atstatytoji Lietuvos valstybė“ okupuotoje Lietuvoje ir „Valstybinė nepriklausomybė“ tremtyje (Lietuvių Charta, 1949-06-14).
Analogišką mąstymą ir ryžtą atkurti laisvą Lietuvą lėmė tarpukario Lietuvos švietimo sistema, sugebėjusi Lietuvoje įvykdyti visuotinę Apšvietą, kurios išskirtinai tautinį elementą galėtume kritikuoti, bet neturime teisės nematyti švietimo ir mokslo vaisių, kurie sukūrė modernią europietišką valstybę XX a., unikalius kultūros židinius Perkeltųjų asmenų stovyklose (DP), tautinės kultūros ir švietimo centrus užsienyje antroje XX a. pusėje, kuri suvienijo pasaulinio lygio išeivijos mokslininkus lietuvius, kurių darbai ir idėjos maitino atsikuriantį Lietuvos aukštąjį mokslą XX a. pabaigoje, kurią XXI a. Vytautas Kavolis įvardijo „nužemintųjų generacija“, bet iš tiesų turėtume kalbėti apie „išlaisvinančiųjų generaciją“, nors pats laisvės aktas ir įvyko chronologiškai vėliau.
Mokykla kurstė tautinės dvasios židinį 1949 m., formavo mecenatystės tradicijas užsienio lietuvių bendruomenėse. Tautiškai susipratęs lietuvis kūrė religines, kultūrines, jaunimo, savišalpos, profesines ir kitas lietuvių draugijas, kitaip sakant, realizavo sukauptą intelektualinį kapitalą, nors tai daryti nebuvo lengva. Man regis, mes dažnai nesuvokiame iki galo, kad išeivijos lietuviams teko gyventi ir kurti tokioje konkurencinėje terpėje, kuri pas mus atsirado daug vėliau, žinoma, įgijusi ir savitų modifikacijų. Mes nepakankamai išryškiname, kad ir aštrią bei negailestingą konkurenciją, pavyzdžiui, išeivijos kultūros lauke – „Draugo“ premijos (ne)skyrimą ar Antano Škėmos ir Birutės Pukelevičiūtės konkuravimą. O ką jau kalbėti apie Vytauto Kavolio ištarą, kad „gyvenant 50 metų Vakarų kraštuose, per mažai buvo išmokta <…>“.
„Lietuvis organizuoja ir remia spausdintą lietuvišką žodį”, – tai yra priesakas remti knygų leidybą. Knyga yra tautinės bendruomenės kultūros ženklas. Tačiau taip teigdamas susiaurinčiau knygos kultūros reikšmę, nes šiuo atveju tenka kalbėti apie Lietuvos valstybę. Sovietinėje Lietuvoje knyga buvo paversta ideologijos, propagandos įrankiu, veikė cenzūros mechanizmai ir kiti veiksniai, kurių visuma leidžia įžvelgti knygos kultūros pertrūkį. Tačiau knyga tęsė savo raidą išeivijoje, todėl galime pasakyti, kad tai yra vienas didžiausių Lietuvių Chartos nuopelnų. Kita vertus, ir čia tebesama baltų dėmių, nes bet kuri kolektyvinė bendruomenė taip pat vykdo, P. Bogatyriovo ir R. Jakobsono terminu, prevencinę bendruomenės cenzūrą, o pastarosios atskleidimas – dar tebelaukiantis uždavinys.
Kaip ir romantizuotos Lietuvos istorijos poveikis jaunajai kartai, kuri turėjo įtikėti, kad „Tautos istorija yra geriausia tautos mokytoja“, taip, istorijos vaidmuo žmonijos ir civilizacijos raidoje yra nepaneigiamas. Tačiau istorija visada yra galios diskursas, o istorinis pasakojimas turi legitimacijos funkciją. Chartos kūrėjai pagrįstai suvokė kolektyvinę tiesą, kad lietuvis brangina savo tautos praeitį, stengiasi būti vertas savo protėvių, kitaip sakant, istorija turėjo jungti lietuviškąsias saleles su Lietuva, patriotinį istorijos naratyvą su jaunosios kartos sąmone, istorinę vaizduotę su realybės grimasomis. Kaip tai vyko tikrovėje, mes matome ne tik iš įdomių A. Šileikos romanų.
Tautinė dalis
Lietuvių Chartos 11–13 straipsniai gali būti pavadinti tautine dalimi, nes konstatuoja tautinius dalykus. Reikia sutikti, kad esminis Chartos straipsnis yra 11-asis, kuris visapusiškai įvardija dokumento paskirtį, brėžia Pasaulio Lietuvių Bendruomenės raidos liniją ir išdėsto jos moralinį imperatyvą: „Tautinis solidarumas yra aukščiausia tautinė dorybė. Lietuvis ugdo tautinį solidarumą. Visi lietuviai yra lygūs tos pačios tautos vaikai, tarp savęs – broliai.“ Tautinis solidarumas yra alfa ir omega, jį reikia ugdyti, o jo rezultatas yra lygūs lietuvių tautos vaikai. Ši tautinė dorybė nuosekliai kyla iš Lietuvių Chartos raidės ir dvasios. Svarbiausia, kad ji, mano supratimu, implikuoja tautinės savimonės klausimą. Čia slypėtų ir Lietuvių Chartos aktualumas 2019-aisiais, nes ji grąžina mus prie tautinės savimonės, kurią jau sugebėjome pakeisti europine ar net globalia savimone. Tiesą sakant, tebeturime savitą tautinės, sovietinės, europinės savimonės lydinį, kuris lemia mūsų mąstymą, veiksmus ir vertybes.
Tautinė savimonė yra esminė 70-metį pasitinkančios Lietuvių Chartos vertybė, liudijanti ne tik 12 straipsnyje minimas tautines spalvas, Valstybės vėliavos spalvas (įteisintas 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje), bet ir pastatanti kiekvieną iš mūsų į akistatą su 13 straipsnyje suformuluota norma: „Lietuvis yra lojalus savo gyvenamajam kraštui.“ Lojalumas Lietuvai, tautai, lietuvybei yra tai, ką mums, pilietinės tautos nariams, šiandien taria 70-metį pasitinkanti Lietuvių Charta. Ir tada suvokiame, kur yra Lietuva. Lietuva yra ten, kur garbingai, dorai ir sąmoningai gyvena Tėvynei lojalus lietuvis. Tas, kuris supranta, kodėl lietuviais esame mes gimę, kodėl lietuviais norime ir būti.
Dr. Stasys Tumėnas
Autorius yra LR Seimo narys, LRS ir PLB komisijos pirmininko pavaduotojas