Minint profesoriaus Mykolo Stasio Kaveckio 130-ąsias gimimo metines (1889-05-20/06-02 – 1968-02-28)
Mykolas Stasys Kaveckis gimė 1889 m. birželio 2 d. (pagal senojo stiliaus kalendorių – 1889 m. gegužės 20 d.) Rusijoje, Orenburge, Samaros-Zlatousto geležinkelio garvežio mašinisto, kilusio iš Bugenių apylinkių, esančių prie Mažeikių, Antano ir Amelijos Kaveckių šeimoje. Anksti mirus tėvui, motina su dviem sūnumis persikėlė į Samarą, kur gyveno, dirbdama siuvėja.
Būsimasis profesorius 1904 m. mokėsi Samaros, o 1904–1908 m. – Charkovo 3-iojoje gimnazijoje, ją baigęs, įstojo į Liaudies švietimo ministerijos Charkovo universitetą ir studijavo Gamtos skyriaus Fizikos ir matematikos fakulteto chemijos sekcijoje. 1912 m. baigė Charkovo universitetą, įgydamas pirmojo laipsnio diplomą.
Norėdamas pagilinti techninį pasirengimą, M. S. Kaveckis 1914 m. įstojo į Imperatoriaus Aleksandro II vardu pavadinto Kijevo politechnikos instituto Chemijos fakulteto trečiąjį kursą, tačiau dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo ir lėšų stygiaus 1916 m. išstojo iš ketvirtojo kurso ir pradėjo tiriamąjį darbą Pietų Rusijos Kalnų pramonės sąjungos kontrolinėje laboratorijoje. 1916–1918 m. dirbo 19-osios inžinerinės statybinės draugovės techniku. 1917 m. buvo išrinktas draugovės pirmininku ir šias pareigas ėjo iki pat draugovės išformavimo.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, M. S. Kaveckis su motina apsisprendė vykti į Lietuvą. Dar prieš atvykdamas, kurį laiką dirbo Ukrainos liaudies ūkio tarybos mokslo ir technikos skyriaus chemijos laboratorijoje vyr. laborantu. Grįžęs į Lietuvą, nuo 1921 m. dirbo asistentu lektoriaus teisėmis Kaune, Aukštuosiuose kursuose. 1922 m. sausio 1 d. buvo paskirtas Lietuvos Respublikos finansų, prekybos ir pramonės ministerijos Akčyzės departamento kontrolieriumi Kaune.
1922 m. Aukštuosius kursus pertvarkius į Lietuvos universitetą, M. S. Kaveckis jame ėjo Matematikos-gamtos fakulteto Fizikos katedros asistento pareigas. Tų pačių metų spalio 15 d. tapo steigiamos Mineralogijos katedros vyresniuoju asistentu. Tuo metu Mineralogijos katedra dar neturėjo savo patalpų ir veikė prie Fizikos katedros. Jai vadovauti buvo kviečiamas inžinierius Marijonas Tomašauskas (1868–1926), o M. S. Kaveckis nuo 1923 m. rugsėjo 1 d. paskirtas šios katedros docentu. M. Tomašauskui neatvykus iki numatyto termino, M. S. Kaveckis buvo paskirtas katedros vedėju ir kristalografijos bei mineralogijos dėstytoju. Nuo 1924 m. sausio 1 d. tapo Mineralogijos-kristalografijos kabineto vedėju. Jam taip pat pavesta rūpintis Magnetinės observatorijos reikalais.
rektoriui (KTU archyvas, ap. 3 b. 366 l. 2,
prof. M. Kaveckio asmens byla)
Netrukus Matematikos-gamtos fakultete buvo įsteigta ir Geologijos katedra, kuriai vadovauti buvo kviečiamas Vilniaus universiteto Geofizikos katedros vedėjas Juozas Vaclovas Lukoševičius (1863–1928). Pastarajam atsisakius eiti šias pareigas, pareigos buvo pavestos iš Olandijos atvykusiam geologui Gerardui Leonardui Smitui Sibingai (1895–1963), Ciuricho universitete įgijusiam daktaro laipsnį, dalyvavusiam tyrimuose Indonezijoje, Borneo ir Sumatros salose, o nuo 1921 iki 1923 m. dirbusiam Olandijos Delfto aukštojoje technikos mokykloje vyresniuoju asistentu ir docentu. Beje, pastarojo dėdė J. Schinem van der Loeff buvo tuometinis Olandijos konsulas Lietuvoje.
1923 m. rugsėjo 18 d. G. L. Smitas Sibinga pradėjo vadovauti Geologijos katedrai. Jam suteiktas ekstraordinarinio profesoriaus vardas. Ši katedra perėmė Aukštųjų kursų geognozijos kabineto turtą. Katedrai skirta lėšų literatūrai komplektuoti ir kolekcijoms įsigyti bei darbuotojų etatams. Vyresniuoju asistentu paskirtas M. Tomašauskas, kuris buvo baigęs Sankt Peterburgo kalnų institutą, dirbęs Tolimuosiuose Rytuose, vėliau – Latvijoje ir karo metais – Sibire, o 1924 m. grįžo į Lietuvą. Nuo 1923 m. lapkričio 4 d. laisvai samdomu jaunesniuoju laborantu buvo priimtas Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto fizikos-chemijos ciklo studentas Jokūbas Ošmianas (atleistas nuo 1924 m. sausio 12 d.), o patarnautoju – Stasys Jucas (1901–1963).
Atvykęs į Kauną, G. L. Smitas Sibinga ėmėsi kurti geologijos kabinetą. Jis net pradėjo rinkti kolekcijas, tačiau dėl patalpų trūkumo universitete jo nepavyko įsteigti. Tuomet jis kreipėsi į Kauno miesto muziejų, kuriame rado nemažai nesutvarkytų geologinių ir mineraloginių kolekcijų, ir ėmėsi jas tvarkyti. G. L. Smitas Sibinga pradėjo ten vesti praktikos darbus, tačiau tai sukėlė nepatogumų studentams.
Gavęs 16 480 litų kreditą, G. L. Smitas Sibinga kartu su Geologijos katedros personalu 1924 m. nuo rugpjūčio 1 d. iki spalio 15 d. surengė pirmąją Lietuvos universiteto geologinę ekspediciją. Joje dalyvavo pats G. L. Smitas Sibinga, jo žmona, M. Tomašauskas, laborantas J. Ošmianas, studentas Pečkaitis, du kareiviai ir vežėjas. Ekspedicijai buvo paskirti keturi arkliai. Keli prikrauti vežimai važiavo palei Nemuną, aplankė Papilę, Žagarę. Ekspedicijos dalyviai pabuvojo vietose, kuriose buvo paplitęs devonas. G. L. Smitas Sibinga reikalavo, kad ekspediciją lydėtų ginkluoti kareiviai, nes jis įsivaizdavo Lietuvą pagal P. Merime „Lokį“ ir bijojo vykti be apsaugos. 1926 m. olandų geologiniame žurnale G. L. Smitas Sibinga paskelbė pirmosios geologinės ekspedicijos ataskaitą.
Kadangi G. L. Smito Sibingos reikalavimai fakultetui buvo nepakeliami, jis buvo priverstas atsistatydinti ir 1925 m. sausio 13 d. išvyko iš Lietuvos. Išvykdamas išsivežė ir ekspedicijos užrašus bei 26 dėžes. Ekspedicijos metu sukaupti rinkiniai buvo palikti universiteto geologijos kabinete. Taip susiklosčius aplinkybėms, Geologijos katedros vedėju buvo paskirtas docentas M. Tomašauskas, kuris 1925 m. pavedė M. S. Kaveckiui tvarkyti geologijos kabinetą ir dėstyti geologijos ciklo kursus.
Katedrai plečiant veiklą, 1925 m. birželio 2 d. doc. M. Tomašauskas, pritarus fakulteto komisijai ir dekanui prof. Z. Žemaičiui, į geologijos kabinetą laboranto pareigoms priėmė Juozą Dalinkevičių (1893–1980), 1919 m. baigusį Peterburgo kalnų institutą. 1930 m. šis įgijo Vytauto Didžiojo universiteto inžinieriaus diplomą. Naujasis laborantas vėliau atsiskleidė kaip išskirtinio talento geologas: 1940 m. tapo profesoriumi, 1941 m. – pirmuoju Mokslų akademijos Geologijos instituto direktoriumi, 1946 m. – akademiku, ir pagrįstai laikomas moderniosios geologijos pradininku Lietuvoje.
1925 m. pabaigoje po išvykų į Antalieptę, kurioje tyrė galimus geležies rūdos klodus, M. Tomašauskas persišaldė ir 1926 m. sausio 11 d. mirė. Po jo mirties Geologijos ir Mineralogijos-kristalografijos katedros buvo sujungtos į vieną, kuriai vadovauti nuo 1926 m. paskirtas M. S. Kaveckis.
Nuo 1929 iki 1940 m. rugpjūčio 31 d. M. S. Kaveckis ėjo ekstraordinarinio profesoriaus ir katedros vedėjo pareigas Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universitete. Jis įkūrė Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Valstybinės technikos-chemijos laboratorijos techninį ir mineralinių žaliavų tyrimų skyrių, kuriam vadovavo net 10 metų. Nuo 1927 iki 1932 m. dirbo Europos universitetų bibliotekose, muziejuose ir institutuose, dalyvavo mokslinėse ekspedicijose į Alpes, Sudetus, Karpatus, Tatrus, Vengrijos ir Čekoslovakijos Rūdinius kalnus, Bohemijos Miško ir Suche Hory kalnynus. 1929 m. pradėjo kurti Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto mineralogijos muziejų. Tais pačiais metais pas M. S. Kaveckį pradėjo dirbti gamtos mokytojas, mineralogas Mečislovas Martinaitis (1898–1974), tapęs jo katedros lektoriumi ir nuolatiniu profesoriaus pagalbininku tiek Kaune, tiek vėliau – Vilniuje iki pat 1960 m.
1931 m. birželio 30 d. M. S. Kaveckis dalyvavo Prancūzijos geologijos tarnybos steigimo šimtmečio minėjime Paryžiuje (Sorbonoje), kuriame susirinko apie 400 įvairių kraštų ir atskirų universitetų bei kitų mokslo įstaigų atstovų. 1932 m. Prahos Karlo (Čekija) universitete už mokslinį darbą „Lietuvos geologijos pagrindai ir, remiantis gręžinių daviniais, senesnių geologinių padarų geologinio žemėlapio sudarymas“ jam suteiktas gamtos mokslų daktaro laipsnis.
Nors prof. M. S. Kaveckio dėstomas mineralogijos kursas buvo skirtas fizikos ir chemijos ciklo studentams, tačiau pasiklausyti jo paskaitų verždavosi ir kitų fakultetų studentai, nes visus labai domino jo paskaitos apie mineralus, ypač „sakraliuosius“, kuriuos profesorius dar ir demonstruodavo. Profesoriaus pultas buvo ant pakylos. Didelėje auditorijoje buvo užimtos beveik visos sėdimos vietos. Klausytojams imponavo įdomi jo kalbėjimo maniera, dažnai perpinta metaforomis.
Prof. M. S. Kaveckis tyrė Lietuvos naudingąsias iškasenas, mineralinius ir gėlus požeminius vandenis, Andrioniškio (Padvarininkų) ir Žemaitkiemio meteoritus, kvartero nuogulas ir uolienų savybes. Nuo 1932 m. tapo Lietuvos gamtininkų draugijos nariu. 1933–1937 m. jam vadovaujant buvo sudarytas Lietuvos kvartero geologinis žemėlapis, įėjęs į Europos kvartero nuogulų žemėlapį. 1939 m. lapkričio 28 d. M. S. Kaveckis kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos-gamtos fakulteto Fizikos katedros vedėju prof. Ignu Končiumi buvo deleguotas į Vilnių perimti Stepono Batoro universiteto Gamtos fakulteto turtą.
1940 m. M. S. Kaveckis kartu su bendradarbiais Kaune suorganizavo pirmąją lietuvių ir latvių geologų konferenciją, rengė su šia mokslo sritimi susijusias ekskursijas. Nuo 1940 m. rugsėjo 1 d. iki 1960 m. ėjo Mineralogijos katedros vedėjo ir profesoriaus pareigas atkurtame Vilniaus universitete. Antrojo pasaulinio karo metais (1941–1944) jis saugojo Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto Mineralogijos katedros ir muziejų nuo sunaikinimo.
Nuo 1944 iki 1946 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Geologijos ir geografijos institute Mineralinių žaliavų tyrimo skyriaus vedėju, tačiau dėl pablogėjusios sveikatos pasitraukė iš šių pareigų. 1948 m. buvo pakviestas įkurti Inžinerinės geologijos katedrą Kauno valstybiniame universitete. Universitetą reorganizavus į Kauno politechnikos institutą, iki pat mirties 1968 m. vasario 28 d. ėjo Hidrologijos fakulteto Inžinerinės geologijos katedros profesoriaus ir vedėjo pareigas.
Buvę prof. M. S. Kaveckio studentai prisimena, kad profesorius išsiskyrė savo oria laikysena, lėta eisena, aštriu žvilgsniu ir malonia išvaizda, požiūriu į mokslą ir studentus bei ypatingais pedagoginiais gebėjimais. Pradėdavo paskaitą, vos tik pravėręs auditorijos duris, dar eidamas prie stalo, o baigdavo, jas uždarydamas. Pastebėjęs (ypač antroje paskaitos dalyje), kad studentai nebegali susikaupti, paskaitų turinį paįvairindavo trumpomis akademinėmis pertraukėlėmis, papasakodamas ką nors iš savo kelionių.
Vertinant išskirtinius profesoriaus M. S. Kaveckio nuopelnus Lietuvos geologijai ir valstybės ūkio bei kultūros plėtrai, jo atminimą derėtų įamžinti Mažeikiuose, iš kurio apylinkių yra kilęs jo tėvas, ir Birštone, kur dėl jo tyrimų buvo įsteigtas mineralinių vandenų kurortas.
Prof. M. S. Kaveckio 130-osioms gimimo metinėms skirti renginiai vyks:
Vilniuje – 2019 m. gegužės 20 d. 11.30–13 val. Vilniaus universiteto Chemijos ir Geomokslų fakulteto Geomokslų institute, Geologijos ir mineralogijos
katedroje (M. K. Čiurlionio g. 21);
Kaune – 2019 m. gegužės 30 d. 10–11.30 val. Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto 435 auditorijoje (Studentų g. 48).
Prof. M. S. Kaveckio mokslo darbų jubiliejinę parodą „Gyvenimas, skirtas geologijai“ Gamtos tyrimų centre (Vilnius, Akademijos g. 2) parengė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Paroda veiks iki birželio 15 d.
Akad. prof. habil. dr. Algimantas Grigelis, Lietuvos mokslų akademija,
doc. dr. Judita Puišo
Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos fakultetas, Fizikos katedra
Literatūra
1. Profesorius Mykolas Kaveckis – inžinierius, mineralogas, geochemikas. Sudarytojas Algimantas Grigelis. Vilnius, 2012.
2. Algimantas Grigelis. Profesorius Mykolas Kaveckis Lietuvos universitete Kaune: pirmasis dešimtmetis (1922–1932 m.). Geologijos akiračiai, 2012, Nr. 4, p. 7–19.
3. KTU archyvas, ap. 3 b. 366 (prof. M. Kaveckio asmens byla).
4. Matematikos-gamtos fakulteto protokolų knyga, Nr. 2.
5. Matematikos-gamtos fakulteto protokolų knyga, Nr. 3.
6. Akademikas Juozas Dalinkevičius. Sudarytojas Algimantas Grigelis. Vilnius, 2014.