Per Šiaurės Afriką sklendžia pasakojimas: esą, prieš prasidedant Tuniso ir Libijos revoliucijoms, tuometinis Libijos lyderis Muammar al-Gaddafi kritikavo Tuniso prezidentą Zine Ben Ali, prezidentavusį 1989–2011 m. Esą Gaddafi paklausęs: „Kam tu statai universitetus? Juk žmonės, kai tik įgis išsilavinimą, sukils prieš tave.“ Į tai Ben Ali atsakė: „Geriau prieš mane sukils universitetų žmonės, o ne tavo tamsi liaudis.“
Tame glūdi tiesa ir gili pamoka diktatoriams bei šalims, kurios menkina ir mažina universitetus, pavyzdžiui, Lietuvai.
Abu minėti lyderiai buvo nuversti. Ben Ali po Tuniso revoliucijos 2011 m. laimingai išskrido į Saudo Arabiją, o Gaddafi tais pačiais metais buvo išniekintas, žiauriai kankintas ir nužudytas, o jo kūnas kurį laiką buvo tąsomas kaip neprotingi vaikigaliai tąso padvėsusią katę. Tuniso revoliucija atvėrė sunkios demokratinės raidos kelią įveikiant korupciją, neskaidrumą ir infliaciją, o Libijos revoliucija atvėrė vartus primityviausiam populizmui ir ISIS, politiniam chaosui, terorui, moterų ir kitaminčių persekiojimui bei žudymui. Tuniso ir Libijos palyginimas patvirtina klasikinę revoliucijos formulę: jei revoliuciją pradėję intelektualai neišsaugo savo lyderystės, ateina masių teroras.
…
Afrikos ir Azijos demokratijos atvedė į valdžią ne tik progresyvią visuomenę (Tunisas, Alžyras), bet ir pažadino juodžiausią iš tamsios masės minios gūdumos kylantį terorizmą (Libija, Sirija). T. Hobbes „Leviatane“ pastebėjo, kad lygybės troškimas pažadina pavydą ir kerštą. Galiausiai, pridurkime, ir terorizmą. Per Prancūzų revoliuciją Voltero ir J. J. Rousseau gerbėjai žirondistai nesustabdė jakobinų pakilimo ir vis naujų kruvino teroro bangų.
Rusijos socialdemokratai menševikai, eserai po 1917 m. vasario revoliucijos nesustabdė bolševikų ir iš apačių augančio teroro. Mitas apie Staliną slepia pilkosios masės teroro geismą, kuriuo naudojosi bolševikai, užkasdami vieną po kito savo lyderius. Galiausiai, nacistai, palaidoję savo šalį. Permainas planavę Libijos ir Sirijos inteligentai po revoliucijos nesuvaldė apačių pavydo ir keršto, virtusio socialiniu ISIS (Daeš) ir kitų islamiško bolševizmo pagrindu.
Investicijos į švietimą, į universitetus yra būdas ne tik apsisaugoti nuo atskirties grupių ir menką išsilavinimą turinčiųjų keršto, bet ir modernizuoti kraštus. Tie, kurie mano, kad universitetai rengia „žmogiškuosius išteklius“ rinkai, suvokia mažai. Bet taip mano dauguma Lietuvos švietimo sistemos administratorių. Universitetai yra valstybės vidinio saugumo nuo masių sukilimo pagrindas ir visų modernių revoliucijų bei reformų šaltinis.
…
Neseniai dalyvavau konferencijoje Benin Mellalio (Marokas) Sultan Moulay Slimame universitete, kur su savo senais draugais iš Maroko ir Tuniso, be filosofijos problemų, svarstėme ir politinį trečiojo pasaulio šalių likimą. Maroką valdo karalius Mohammedas VI. Apie 2004 m. jis pradėjo švietimo ir elitų reformą. Tai 2011 m. neramumų metu jam padėjo išlaikyti valdžią ir neleisti įvykti Libijos scenarijui. Vis dėlto, didelė dalis šalies lieka tradicinio berberų patriarchalizmo įtakoje. Benin Mellalyje moterys nevaikšto į lauko kavines ir barus, o toliau pietuose esančiuose kaimuose joms neleidžiama ir mokytis.
Tai ne Kasablanka ir net ne Marakešas. Karalius ir jo parlamentas vangiai, bet vis daugiau investuoja į universitetus ir technologinę modernizaciją, vaizduoja kaitumą (paradoksali raudonojo monarcho idėja). Šiuo valdymu Maroko monarchija labai panaši į vis dar N. Nazarbajevo Kazachstaną ir Alijevų Azerbaidžaną.
Kalbėjausi su Sultan Moulay universiteto magistrantėmis ir doktorantėmis: jos moka po tris kalbas, programuoja, skaito J. Derrida ir G. Deleuze. Jų siaubas būtų visuotiniai demokratiniai rinkimai, nes tuomet masės, kurios šiuo metu rūsčiai žiūri į universitetus, uždraustų studijas ir jas paverstų nuolankiomis berberų žmonomis. Geriausiu atveju… Blogiausiu, kaip Afganistane – prievarta ir mirtis.
Afganistano atvejis čia taip pat gerai prisimenamas. Todėl universitetų jaunimas ir nori demokratijos, ir jos bijo: gali ateiti „talibai“. Bolševizacija, talibinizacija yra demokratijos be stiprių universitetų pasekmė. Kas mažina investicijas į švietimą, į valdžią pirmiausia atveda populistus, vėliau – oligarchus ir galiausiai tuos nuverčia masių sukilimas, kuris palaimina apačių „talibus“, „tikratikius“ fanatikus. O šie jau bando įvesti „tvarką ir teisingumą“, kurie neturi nieko bendra su kairumu ir yra tik barbarybės pergalė.
Atrodo, kad apšviestasis autoritarizmas yra išeitis, jei neturi išsilavinusios liaudies. Tada, kaip Tunise, Kazachstane ar Maroke, išsilavinusios naujos kartos nori reformų, emancipacijos: moterų, plačiau – lyčių, reikalauja įvairovės politikos, multikultūralizmo, autonomijų, NVO. Tačiau elitų reformų keliu. Kita vertus, būtent intelektualai, inteligentai, sergantys ideologijų virusais, yra tie, kurie žadina masių terorą.
Ne paprastas universitetinis išsilavinimas, o jo įvairovė, idėjų ir galių pusiausvyra saugo nuo „minios demokratijos“. Tai valdantieji Maroko, Azerbaidžano ir Kazachstano elitai suvokia tik matydami abu: ir islamo teroro pavojų, ir valdančiųjų klanų karų grėsmę. Vienu metu, iki šiol, Maroko universitetuose filosofijos studijos buvo pakeistos islamo studijomis. Tik dabar pradedama suvokti, koks giliai klaidingas padarytas žingsnis. Islamo studijos atveria kelią talibams, kaip ir krikščionybės studijos. Geriausias priešnuodis religiniam fanatizmui yra kritinė filosofija. Religija ir kritinė filosofija yra antagonistai. Kad ir kaip jas bandoma suartinti, jos turi būti antagonistai. Religijos ir filosofijos / etikos katedros privalo oponuoti vienos kitoms. Kad atsvertų religinį dogmatizmą, filosofija turi būti bent kiek volteriška, net ateistinė.
…
Pamenu seną buvusio Baltarusijos Europos humanitarinio universiteto rektoriaus A. Michailovo repliką, apeliavusią į maždaug 1993–1995 m.: „Kol mes hermeneutiškai nagrinėjome Hegelį ir Heideggerį, atėjo jie ir mus išvijo iš savo šalies.“ Tai reiškia, kad universitetuose reikalinga tokia filosofija, kuri yra kartu ir kritinė teorija, ir socialinė-politinė kritika, virstanti praxis. Filosofijos vertimą pilietine ar antropologine praktika bandžiau įgyvendinti ir Peterburge, ir Šiauliuose, ir Kaune, Vytauto Didžiojo universitete. Ir visur nelabai sekėsi: fakultetai nori arba religijos, arba filosofijos istorijos, kuri nevirstų jokia socialine ir politine kritika, ir jokia praxis. Tada lengviau valdyti kaip dabartiniam Baltarusijos valstybiniame universitete, kur filosofiją keičia istorija ir ideologija, ar dabartiniame Peterburgo filosofijos institute, kur filosofiją bando išstumti religija.
Tada nebelieka kritinės visuomeninės pozicijos, nelieka H. Arendt Vita activa, H. Marcuses praxis. Pamažu filosofiją ima išstumti religijos, vėliau krikščionybės studijos, kreacionizmo doktrina (JAV universitetuose), religijos filosofija, ideologijos studijos, „specialistų“ rengimo reikalavimas ir, pagaliau, universitetų mažinimas. Atsiveria populizmo ir banalumo perspektyva.
Savo knygoje „Dvasinė niekšybė“ tik prisiliečiau prie decivilizacijos politinių procesų. Manau, decivilizacijos klausimas yra labai svarbus ir, blogiausia, kad jį atveria banalėjanti demokratija, demokratinė talibanizacija. Kažkada mano du mėgstami kairieji J. F. Lyotard, C. Castoriadis dalyvavo grupės „Socializmas ar barbarybė“ (Socialisme ou Barbarie) veikloje. Šį pavadinimą jie paėmė iš Rosos Luxemburg analogiško šūkio, nukreipto prieš bolševikinę barbarizaciją. Socializmas negali būti baisioji masių barbarybė, kairieji neturi remti tamsiųjų masių žemiausių geismų (W. Reicho teiginys) ir privalo kritikuoti universitetų menkinimą.
Prof. dr. Gintautas Mažeikis
Autorius yra VDU Filosofijos katedros
profesorius