Sena patarlė byloja: „Pasakyk žmogui šimtą kartų, kad jis – kiaulė, tai sakant šimtas pirmąjį, pradės kriuksėti.“ Kurią visuomenės dalį jau kuris laikas yra apėmęs kriuksėjimas, dar sunku pasakyti, bet teiginys, kad kriuksintys yra geriausiai matomi viešojoje erdvėje, jokių abejonių nebekelia. Apie tai liudija ne tik primityvūs, keiksmažodžiais pridergti internetiniai komentarai, jau seniai vadinami „chamentarais“, ne tik kokiose nors „laisvose nepriklausomose“ (nuo sąžinės, padorumo ir išmanymo) televizijų laidose pateikiami gatvėje užkalbintų žmogelių neva juokingi pasisakymai ir aktualijų vertinimai, bet net oficialių asmenų samprotavimai gana svarbiomis temomis.
Visa tai galima priimti kaip viešosios erdvės diskusijų šiukšles. Juk net tvarkinguose namuose šiukšlių pasitaiko. Komentarų galima neskaityti, prastą televizijos laidą išjungti, bet kai tos šiukšlės sklinda iš visų pusių ir byra ant tavo stalo, lenda tau į akis ir ausis, tai nebėra ko stebėtis, kad net kantrūs, gerai žinomi, autoritetingi filosofai nebeištvėrę prabyla, kaip, pavyzdžiui, Arvydas Šliogeris apie neviltį, Vytautas Radžvilas – apie neomarksistinį kai kurių ES vadukų požiūrį į tautų vaidmenį ir jų nesiliaujančius bandymus vietoje tautos sąjungos kurti federalistinę imperiją – dar vieną SSRS analogą, apie puolimą prieš šeimą. Panašiai tenka vertinti ir dabartinio TS-LKD pirmininko Gabrieliaus Landsbergio bandymą primesti Lietuvai, V. Radžvilo žodžiais tariant, siundomo šunelio vaidmenį (taip filosofas apibūdino vengrų tautą įžeidžiantį G. L. išpuolį), bandant priversti Vengriją laikytis, jo manymu, „politkorektiškų“ pažiūrų.
Dabartinio lyderio vairuojamas TS-LKD posūkis į pseudoliberalistinę ideologiją ne tik baigia sunaikinti paskutinius šios, kažkada Sąjūdžio vertybėmis besivadovavusios politinės jėgos patrauklumo likučius, bet ir skatina vis didesnę visuomenės dalį atsiriboti nuo aktyvios pilietinės pozicijos ir užsidaryti individualizmo kiaute. Esą nebėra kuo pasitikėti, nes visi jie, priartėję prie valdžios, suvienodėja ir strimgalviais puola rūpintis tik savo pinigine. Klausantis kai kurių save opozicijos atstovais laikančių politikierių pliurpalo, darosi akivaizdu, kad šie žmogeliai su įsiūčiu tvirtintų, jog ir saulė yra juoda. Taip ir norisi vėl ir vėl klausti, ar tada, kai jie buvo valdžioje, visi sprendimai buvo tik idealūs, ar, pavyzdžiui, pritarimas vadinamajai miškų valdymo reformai tikrai tarnauja regioninei politikai. Ką jie savo laiku padarė ir ką daro dabar, kad bent kiek sumažintų tautos išsivaikščiojimą? Nejaugi tokie ponaičiai užmiršo, kad tikroji politikos socialinio instituto paskirtis yra visuomenės saugumas, o ne nuolatinis žviegimas ir kriuksėjimas, sutinkant bet kurį oponentų teiginį ar veiksmą?
Iš kriuksėjimo apimtos „liaudies“ dalies nėra to tikėtis bent trumpo pagalvojimo, už kurį kandidatą į Prezidento postą balsuoti. „Nežinau. Dursiu pirštu…“ aiškina bausmę moterų kolonijoje atliekanti rinkėja, o šis jos pozicija staigiai išplatinama didelei auditorijai. Ir kai tą kriuksėjimą skatina net pati nueinanti Prezidentė, aiškindama, kad visai neėmė referendumo biuletenio dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo, matyti, kad negalvojančios ar viską aklai neigiančios masės didinimas kai kam tapo labai svarbiu siekiniu. Juk akivaizdu, kad toks sumažinimas padidintų konkurenciją ir atvertų galimybę atrinkti labiau kvalifikuotus, geriau parlamentaro darbui pasirengusius žmones. Kai valstybės gyventojų skaičius sumažėjo visu trečdaliu, tokio griozdiško Seimo tolesnis buvimas yra nebepateisinamas. Labiausiai šiam pasiūlymui priešinasi besitikintys ir toliau leisti laiką Seime, patekę į jį „partinių sąrašu“ metodu. Gąsdinimai, kad „sumažės demokratijos“ yra niekiniai, nes valdymo demokratija ne nuo posėdžiaujančių skaičiaus priklauso.
Daugiausia demagogijos paskleista apie referendumą dėl pilietybės išsaugojimo. Pirmiausia orientuojamasi į tokias žemiausio lygio emocijas, kaip pavydas: „Matai, jie ten daug daugiau už mus uždirba, o nori likti Lietuvos piliečiais… (Tarsi Lietuvoje turėtų gyventi tik skurdžiai, gyvenantys socialiniuose būstuose ir laukiantys pašalpų). Net likus vos kelioms dienoms iki referendumo, spaudoje ir „nepriklausomose“ televizijose melagingai pateikiamas jo pavadinimas. Esą tai balsavimas dėl „dvigubos“ ar net „daugybinės“ pilietybės, o ne dėl gimimu įgytos pilietybės išsaugojimo.
Šiandieninis pasaulis yra dar labiau judrus, negu buvo bet kada anksčiau. O ir emigracija – ne šių dienų išradimas. Kiekviena emigracijos banga turi savo priežastis ir savitą kontingentą. Nors jau vos ne kas trečioje šeimoje yra išvykusių, bet šiomis dienomis vėl pagausėjo tokių pasisakymų, kurie orientuoti į mažiausiai išprususią mūsų visuomenės dalį. Esą, „o ką gero Lietuvai ta diaspora padarė“. Darbo vieta taip pat neretai nebėra susieta su pastovia vietove. Belieka paklausti, ar labai skiriasi socialinė padėtis nuo emigrantų tų keliolikos tūkstančių vilkikų vairuotojų, kurie turi galimybę tik retkarčiais kelias dienas metuose praleisti su Lietuvoje likusia savo šeima. Sunku net įsivaizduoti, kad galėtų motina pritarti sprendimui atimti pilietybę iš į kitas valstybes išvykusių savo vaikų, pas kuriuos pati kartas nuo karto apsilanko ir gauna jų paramą Lietuvoje likusiems šeimos nariams.
Dabar būtų sunku surasti valstybę, kuri nesirūpintų turėti užsienyje stiprią diasporą, kuriai nereikalinga jos įgyta technologinė ar kultūrinė patirtis, kuriai būtų nesvarbi išeivijos skleidžiama žinia apie savo arba savo tėvų gimtinę, kuri atmestų išvykusiųjų pastangas pritraukti į savo protėvių žemę naujas investicijas ar tarptautines gamybines kompanijas. Kai buvo kuriamas Lietuvos universitetas, daugybė jo atstovų stažavosi užsienio valstybių mokslo centruose, o grįžę kūrė naujas studijų programas, rašė vadovėlius, rūpinosi, kad į universiteto laboratorijas patektų naujausia įranga.
Kai viename atokesniame rajone kalbėdamasis su Trečiojo amžiaus universiteto klausytojais pasakojau jiems apie išeivijos mokslinę, kultūrinę ir politinę veiklą, netikėtai buvau pertrauktas įniršusio asmens:
– Jeigu jie, tokie patriotai, kaip pats čia mums „makaronus ant ausų kabini“, tai kodėl jie dabar negrįžta į tą jų taip neva mylimą gimtinę?
Atsakiau klausimu:
– Ar teko mokytis aritmetikos?
Oponentas dar piktesniu tonu rėžė:
– Kuo čia dėta aritmetika?
– Ogi tuo, kad pabandytumėte suskaičiuoti, kiek išvykusiems Antrojo pasaulinio karo metu dabar būtų metų. Net tie, kuriuos atsinešė bėgantys tėvai, jau išėjo arba baigia išeiti į anapus. Ar dar gali sugrįžti tie, kuriems dabar, jei dar būtų gyvi, būtų gerokai per šimtą?
Kai 1996-ųjų vasaryje atvykau į JAV, nebuvau iš tų, kurie nieko nežinojo apie išeivijos neįkainojamą paramą Lietuvai per visą okupacijos laikotarpį. Bet kad ta jos veikla buvo tokio masto, tikrai buvo sunku net įsivaizduoti. Keli tūkstančiai puikia lietuvių kalba parašytų prozos, poezijos ir mokslinės tematikos knygų, 37 tomų „Lietuvių enciklopedija“, daugybė žurnalų ir laikraščių, lietuviškų parapijų ir organizacijų leidinių, įspūdingi paminklai, chorai ir šokių kolektyvai, dailininkų parodos, dramos ir muzikos renginiai, net Dainų ir šokių šventės. Jokiu būdu nesiruošiu menkinti kitų tautinių grupių įnašo, tačiau gera pažymėti, kad lietuviai buvo vieninteliai, išeivijoje išleidę savo tautos enciklopediją. Nors mūsų valstybę okupantai jau buvo ištrynę iš pasaulio žemėlapio, bet užsienyje veikė Lietuvos diplomatinės įstaigos, buvo išduodami demokratinėse valstybėse pripažįstami Lietuvos Respublikos pasai. Bet visa tai jau tenka sieti su praeitimi: 1947-1948 metų išeivių kartos su mumis jau nebėra.
Neseniai Pasaulio Lietuvių Bendruomenės atlikta apklausa parodė, kad mūsų tėvynainiai dabar pasklidę daugiau kaip 40-yje valstybių. Išvykimo priežastys – gerai žinomos. Ar sugebėsime kartu su jais kurti ateities Lietuvą?
Prof. dr. Jonas Jasaitis