Žmogus – daugialypė būtybė
Karlas Linėjus, pavadinęs šiuolaikinį žmogų Homo sapiens, užčiuopė patį esmingiausią jo skiriamąjį požymį – sumanumą, t. y. gebėjimą spręsti problemas vidiniame plane (tarsi virtualiai), suprasti, kas dedasi aplinkui, išskirti save iš supančio pasaulio, mintimis keliauti erdvės ir laiko trajektorijomis, numatyti savo elgesio pasekmes, mintyse įvertinti kito žmogaus išgyvenimus.
Ši, konkretaus ir vaizdinio mąstymo virtimo abstrakčiu mąstymu, revoliucija įvyko maždaug prieš 200 tūkst. metų. Ją dar vadina kognityviąja revoliucija. Kartu atsirado ir abstraktaus mąstymo įrankis – kalba. Toks mąstymas vadinamas sąvokiniu. Jis suteikė galimybes plėtoti meną, tobulinti įrankius, kurti technologijas, o vėliau – mokslą ir politiką.
Antras labai svarbus žmogaus bruožas – socialumas. Šis prigimtinis bruožas būdingas visiems primatams, tačiau žmonių visuomeninio gyvenimo įvairovės ir sudėtingumo, poreikio gyventi ir veikti kartu su kitais – žaisti, mokytis, bendrauti, dirbti, švęsti, kentėti ir džiaugtis nepranoko nė viena žinomų organizmų rūšis. Nebent ateityje to pasieks dirbtinio arba sintetinio intelekto (žmogaus ir dirbtinio protų junginio) subjektai.
Bendras gyvenimas nėra paprastas rūšies individų sambūris (pavyzdžiui, migruojančių paukščių būrys), o rašytinėmis ir nerašytinėmis taisyklėmis reguliuojami atskirų asmenų ir jų grupių santykiai ir sąveikos. Pirmuoju žmonių santykių išsamiausiu rašytiniu sąvadu yra Biblija (Senasis testamentas ir dar Antikos laikais modernizuotas Naujasis Testamentas). Svarbiu grupinio gyvenimo aspektu yra siekis dominuoti ir valdyti: šis paveldimas psichologinis mechanizmas tapatus instinktui. Buvimas socialinės grupės viršūnėje suteikia individui daug privilegijų: lengviau surasti partnerį, geresnį būstą, didesnės galimybės palikti palikuonis ir investuoti į juos. Dabarties terminologija šnekant, įgyjamos geresnio gyvenimo galimybės.
Dominavimo siekis ir nuolatinis varžymasis sukūrė nelygybės ir vienas kito išnaudojimo prielaidas. Šia prielaida grįstas individualizmas ir liberalizmas. Tačiau skaudi istorinė patirtis rodo, kad įgyvendinti visuotinės lygiavos nepavyko nė vienai politinei ideologijai. Net kraštutinės liberalizmo priešpriešos – komunizmo praktinis įgyvendinimas iškraipė prigimtinius potencialios socialinės lygybės pamatus.
Aristotelis (384–322 pr. m. e.) bendro žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veiklą pavadino politika (nuo graikų kalbos žodžio polis – miestas). Jo manymu, išskirtinis žmogaus, kaip gyvo organizmo, bruožas – gebėjimas valdyti ir reguliuoti. Todėl jis pirmasis pavadino žmogų politikuojančiu gyvūnu – zoon politikon. Politika – tai kova už asmeninius ar grupinius interesus, jų derinimas su kitų asmenų ar grupių interesais ir integravimas į bendruosius supergrupių, pavyzdžiui, regiono, tautos, valstybės, interesus. Dėl darbo pasidalijimo atsiranda ir asmenys arba grupės, kurios specializuojasi visuomenės valdymo srityje. Taip XIX a. atsirado partijos su savo požiūriais į valstybės valdymą, buvo sukurtos sudėtingos rinkimų sistemos. Nors lotyniškos kilmės žodžio „partija“ pradinė reikšmė – dalis, šiuolaikiškai šis žodis reiškia tam tikrą poziciją, ideologiją, prieigą prie visuomenės raidos ir jos valdymo, pavyzdžiui, konservatyvioji, liberalioji, socialistinė prieiga.
Prieš 200 tūkst. metų vykusi kognityvioji revoliucija grįsta ryškiu galvos smegenų padidėjimu, pasiektas 1,3–1,5 kg galvos smegenų svoris. Pagrindinė smegenų didėjimo prielaida buvo būtinybė įsiminti, išlaikyti ir atsiminti didžiulius socialinės informacijos kiekius (pavyzdžiui, gentainius, draugus ir ne draugus, jų vardus, tarpusavio santykius, grupėje nustatytas elgesio normas) ir kt. Tos didžiulės ir bręstant socializuojamos smegenys vėliau buvo pritaikytos rašto, skaičiavimo, gyvenviečių ir statinių planų, mašinų, kompiuterių ir programavimo kalbų kūrimui.
Su gyvenimu didesnėmis bendruomenėmis susiformavo dar vienas išskirtinis žmogaus bruožas – altruistinis elgesys arba paveldimas psichologinis mechanizmas veikti ir aukotis grupės ar didesnės bendruomenės labui. Šios savybės prireikė žūtbūtinės tarpgentinės kovos už būvį situacijose. Žmogaus prigimtis tampa tarsi dvilypė: iš gyvulinio pasaulio paveldėtas egoizmas ir naujai susiformavęs, o asmeniui bręstant, papildomai įtvirtinamas altruizmas. Nuo to, kaip darniai ir sėkmingai valdoma grupė ar bendruomenė, priklausė ir jos išlikimas kovoje už būvį. Altruistinio gyvenimo tendencijos paskatino ir kelių kitų prigimtinių savybių atsiradimą. Pirmiausiai tai gėdos ir kaltės emocijos – vidiniai „kirminai“, primenantys, kad reikia laikytis grupėje priimtų elgesio taisyklių. Antras labai svarbus paveldimas smegenų mechanizmas: gebėjimas aptikti melą, grįstas kito asmens veido, kalbėjimo ir elgesio stebėjimu. Mūsų smegenys – puikus melo detektorius (melą aptinkantis „poligrafas“), bet apie tai vėliau.
Socialiai pageidautinas parlamentaro portretas
Iš glaustai pristatytos žmogaus prigimties daugialypiškumo matome, kad tiek valdžioje, tiek ir ne valdžioje esančiam asmeniui nėra lengva derinti savo vidines priešpriešas: asmeniniai interesai visada kirsis su visuomeniniu interesu. Nepainioti jų, o dar labiau nenaudoti visuomeninio intereso asmeninių arba siauresnės grupės interesų tenkinimui – nelengva užduotis. Tam ir sukurtos rašytinės (teisės aktai) ir nerašytinės (dorovės) normos. Doro elgesio vidinių reguliatorių (pavyzdžiui, gėdos ir kaltės emocijų) nepakanka. Labai svarbus yra socialinis spaudimas dorai elgtis. Todėl nedori darbai, pavyzdžiui, asmeninės naudos gavimas iš dalyvavimo valstybės valdyme, visaip slepiami.
Koks idealus valdžion išrinktasis – tas zoon politikon turėtų būti? Pateikiame tik kelis svarbius valdžios asmens socialiai pageidautinus bruožus, kurie, nors jie vardijami vyriškąja gimine, galioja ir moterims:
1) gebantis nepainioti asmeninio ir visuomeninio intereso;
2) atstovaujantis kuo didesnės šalies ar regiono gyventojų dalies interesams;
3) valdingas, gebantis patraukti ir efektyviam darbui sutelkti kitus;
4) gebantis derinti skirtingų grupių ir ideologijų interesus;
5) puoselėjantis svarbiausias socialines normas, kitų žmonių teises ir laisves, kurios neprieštarauja visuomenės interesams;
6) asmuo, kurio žodžiai (politinės deklaracijos) nesiskiria nuo jo veiksmų;
7) protingesnis ir labiau išsilavinęs už vidutinį pilietį;
8) numatantis geopolitines raidos tendencijas;
9) nuoseklus, nekaitaliojantis ideologijų, bet kartu ir adaptyvus, gebantis derinti politiką su nuolat kylančiais iššūkiais, imlus naujovėms;
10) doras, savikritiškas, nesiblaškantis politinių ideologijų lauke.
Būtų galima vardinti ir daugiau socialiai pageidautinų būsimo valdžios žmogaus bruožų. Kiekvienas rinkėjas turi dar ir savą vidinį renkamo valdžios asmens portretą. Svarbu, kad šiame individualiame portrete nebūtų vien tik tai, ko tik aš asmeniškai norėčiau iš renkamo asmens. Rinkėjas taip pat turi mąstyti valstybiškai: jei daugumai bus gerai, geriau bus ir man. Deja, pastarųjų rinkimų į savivaldybių tarybas statistika rodo, kaip žmonės užkimba už melagingos socialinės kaukės, patiki neapgalvotais ir įrodymais nepagrįstais pažadais. Juk siekiame, kad ligos atveju jos diagnozė būtų ne iš piršto laužta, o grįsta tyrimų duomenimis.
Socialiai pageidautina kaukė
Prieš 200 tūkst. metų įvykusi kognityvioji revoliucija suformavo dar vieną šiuolaikinio žmogaus gebėjimą – galią suvokti, kas dedasi kito žmogaus galvoje: apie ką jis mąsto, ką išgyvena, ko galima iš jo tikėtis, kaip jį paveikti ir patraukti. Žinojimą, kas dedasi kito žmogaus galvoje, psichologai pavadino ne visai vykusiu terminu psichikos teorija. Kiti tai dar vadina mentalizacija. Tikrasis gebėjimas (beje, dar netobulas) suvokti kito žmogaus vidinį pasaulį atsiranda tik penktaisiais gyvenimo metas.
Psichikos teorija padeda paaiškinti, ką reiškia gebėjimas elgtis empatiškai – atjausti kitus, būti taktiškiems, kurti vaidmenis, vaizduoti literatūros ar kino personažus. Ši teorija padeda ir vaidinti realiame gyvenime: pateikti save ne tokiu, koks esi, o prisidengti socialiai pageidautina kauke – žodžiais ir demonstruojamu elgesiu pataikauti vienai ar kitai rinkėjų grupei, vaizduoti save atsidavusiu visuomeniniam interesui, strategu, tik kitiems tarnaujančiu altruistu.
Praktiškai nėra suaugusių asmenų, kurie nenorėtų ar nesiektų būti patrauklūs ne tik fiziškai, bet ir socialiai. Tačiau ypatingai šie du siekiai būdingi pretenduojantiems tapti politikais (taip vadiname valdžios siekiančius asmenis). Žodžių derinio zoon politikon vertimas į lietuvių kalbą gali būti dvejopas: neutralios reikšmės – politikuojantis gyvūnas ir neigiamos reikšmės – politikuojantis gyvulys. Politikuojantis gyvūnas – tai politikoje esantis ar į ją einantis asmuo, nemaskuojantis savo veiklos socialiai pagedautina kauke arba tas maskavimas yra silpnas. Politikuojantis gyvulys – asmuo, kuris mėgina savo nepakankamus gebėjimus, menką išprusimą ir siaurus asmeninius ar nedidelės grupės interesus pridengti socialiai pageidaujama kauke. Visų kadencijų Seimuose po 1990-ųjų tokių politikuojančių artistų buvo tikrai nemažai. Beje, sovietmečiu vos ne visi gyventojai turėjo dangstytis „tarybinio piliečio“ – to meto valdžios pageidaujama kauke.
Prof. dr. Albinas Bagdonas
(Pabaiga – kitame numeryje)