Pabaiga. Pradžia – Nr. 8 (629)
Politinės asmenybės tipai
Kai vidiniai zoon politikon ketinimai, realus (dažniausiai nerodomas) gyvenimas skiriasi nuo socialiai pateikiamos kaukės, kai bet kokia (dažnai nedora) kaina siekiama išlikti valdžioje, o joje būnant dominuoja tik savų asmeninių interesų ir ambicijų tenkinimas, vadinama makevializmu. Niccolo Machiavelli (1469–1527) – Italijos politikas, istorikas ir filosofas tik aprašė politinių veikėjų ir valdovų realų elgesį, padedantį valdyti ir išlikti valdžioje. Jo knyga „Kunigaikštis“ – tai praktinių patarimų valdžios žmonėms vadovėlis, kurį studijavo ir žinomi mūsų laikų Europos diktatoriai.
Neretai nutinka, kad politikoje esančių asmenų bruožų visuma atitinka makiavelinį asmenybės tipą: puikūs manipuliatoriai; vyrauja vidinė nuostata, kad jis gimęs valdyti kitus ir teikti gėrį kitiems, kad be jo pasaulis ar Lietuva pasmerkta žūčiai. Jį labiau domina pats politinis žaidimas ir mažiau – jos rezultatas, mažai paisantys priimtų vertybių ir normų (ypač, kai to nemato kiti), pergalė – jiems viskas. Tuo pat metu tai didesnio nei vidutinio intelekto asmenys, gebantys puikiai sukurti ir, reikalui esant, keisti socialiai pageidautiną kaukę. Toks protas vadintinas gudrumu, kuris lygus proto ir moralės skirtumui (gudrumas = protas – moralė). Kvailą makevialinio tipo asmenį iš politikos eliminuoja rinkėjai. Kelių kadencijų mūsų Seime apsčiai turėjome tokių populistinėmis idėjomis ar per sąrašus patekusių asmenų. Nors kai kuriems, kaitaliojant „šeimininkus“, pavyksta išbūti ir po kelias kadencijas. Manau, skaitytojai atpažins bent kelis tokius ir iš dabartinio Seimo ar 60 vietinių esamų, naujai išrinktų ir dar renkamų merų.
Makiavelinis tipas – tai tik vienu aspektu – elgesiu politikoje atrinktų bruožų visuma. Zoon politikon, kaip ir visi gyventojai, pasižymi ir bendrapsichologiniais bruožais: ekstravertiškumu ar intravertiškumu (politikoje paprastai dominuoja ekstravertai – į išorinį aktyvumą linkę asmenys), neurotiškumu (emocinis nepastovumas – politikui labai netinkanti savybė, bet tokių pasitaiko ir mūsų Seime), atvirumu patirčiai, sąžiningumu (daugiausiai įtarimų kelianti savybė, kurią dažnai mėginama pateisinti tuo, kad politika apskritai yra nešvarus reikalas), sąmoningumu ir santūrumu (tai politikui svarbi savybė). Galimi įvairūs šių bruožų deriniai su makiavelinės asmenybės bruožais.
Politikos psichologijos srityje dažnai įvardijami dar keli zoon politikon bruožų deriniai. Narcizas – save mylintis, manantis, kad be jo dalyvavimo kitų gyvenimas tikrai nebus geras. Jis visokiais būdais demonstruoja savo išskirtinumą ir svarbą, reikalauja lojalumo ir meilės, nors pats kitiems yra šaltas ir abejingas. Ne visada daro geriausius sprendimus, bet gudresnieji neretai tampa lyderiais arba Seime išsilaiko kelias kadencijas.
Įkyruoliškasis (obsesinis-kompulsinis) tipas – vienas labiausiai pageidautinų politikoje bruožų rinkinys. Tai darboholikas, kruopštus, kartais smulkmeniškas, priimantis gerai pamatuotus sprendimus, nevengiantis ir greitesnių sprendimų krizės atveju. Autoritarinis tipas – lyg ir privalomas valdžios siekiančiam asmeniui bruožų rinkinys: siekiantis dominuoti, kietas charakteris, dažnai konservatyvus, skrupulingas moralės normų atžvilgiu, linkęs varžytis su kitais. Artimas pastarajam yra totalitarinis tipas: linkęs į kraštutinį dominavimą, reikalaujantis visapusiško kitų pavaldumo, nesibodintis teroro valdžiai įtvirtinti, fanatiškai atsidavęs kuriai nors užvaldžiusiai idėjai, atmetantis faktus, kurie prieštarauja numatytam tikslui. Tai kraštutinis makiavelinis tipas.
Paranoidinio tipo svarbesni bruožai yra: pastovus įtarumas, ieškojimas paslėptos prasmės kitų siūlymuose ar sprendimuose, nepasitikėjimas net pačiais artimiausiais asmenimis, sąmokslo teorijų ieška, savo veiklos vykdymas po paslapties skraiste. Kaip rodo istorija, labiausiai nepageidautinas savo politinėmis pasekmėmis yra totalitarinio ir paranoidinio tipų derinys (pavyzdžiui, Stalinas, Hitleris, Kim Jong-ilas). Deja, ir lietuviškosios valdžios elite to paranojiškumo apstu: kiek daug žeriama tarpusavio priekaištų, kiek prikuriama visokių sąmokslo teorijų. Žiniasklaida, besivaikydama savo auditorijų palankumo visokiems plepalams, tuos paranojiškus santykius dar sustiprina ir paskęstame negatyvo liūne (gal išskyrus „Lietuvos žinias“).
politinis elgesys
Kaip žvilgtelėti po politiko socialine kauke ir teisingai pasirinkti?
Kognityvioji revoliucija, įtvirtinusi žmogaus sumanumą, psichikos teoriją, socialumą ir altruizmą, kaip minėta, suformavo dar vieną paveldimą ir ankstyvoje vaikystėje smegenyse įtvirtinamą psichologinį mechanizmą – gebėjimą aptikti melą. Jeigu asmuo tam tikroje situacijoje aukojasi kitų asmenų labui, pavyzdžiui, užsiima labdara, gelbsti skęstantį, globoja neįgalų asmenį, jis to paties tikisi iš kitų savo atžvilgiu. Tai abipusis arba kryžminis altruizmas. Vienas iš altruistiško elgesio vidinių cenzorių yra gėdos ir kaltės emocijos. Jas ypač sustiprina išorinis spaudimas elgtis pagal priimtas grupėje ar visuomenėje normas.
Net makaka, radusi skanėstų, privalo apie tai pranešti kitiems bandos nariams – pakviesti juos pasivaišinti. Taip ji daro, kai jos sėkmę mato kitos makakos. Kai kitos makakos to nemato, beždžionė savo sėkme džiaugiasi viena, nepranešdama kitoms. Taip dažnai pasielgia ir žmogus: nepraneša apie brangų radinį, paslapčiomis suvalgo sumuštinį, užmigus kitiems čiulpia turimus saldainius, vagia ar kitaip nusikalsta. Dar daugiau tokio nenorminio ir neetiško elgesio stebime socialinių santykių ir politinio elgesio srityje, ypač kai yra galimybė maskuoti tikruosius savo gebėjimus ir ketinimus po socialiai pageidautina kauke. Zoon politikon žino ir nujaučia, ko norėtų rinkėjas, ir į savo socialinę kaukę įkomponuoja tuos dalykus, nors suvokia, kad viso to, ką jis žada, nepavyks įgyvendinti. Tai ir yra politinis melas.
Tačiau rinkėjas taip pat yra apdovanotas tais pačiais 200 tūkst. metų senumo gebėjimais: suprasti, kas dedasi politiko galvoje, kas jo elgesyje yra melaginga ir kas tikra, kokie pažadai įgyvendintini ir kokie ne. Todėl dalyvavimas rinkimuose yra toks pat svarbus analitinis ir kūrybiškas darbas, kaip ir kuriant politines programas, ideologijas ar rinkimų akcijas. O kadangi atstovų į valdžią rinkimas yra sąmoninga veikla, vadinasi, už rezultatą – koks bus Seimas ar savivaldybės vykdomoji valdžia – atsakingas yra ir rinkėjas: jis privalo ieškoti kuo teisingesnio sprendimo, renkantis tiek iš vienmandačio, tiek iš daugiamandačio sąrašo.
Čia pateikiame kelis patarimus, kaip veiksmingiau aptikti galimus melą ir klaidas bei prasklaidyti zoon politikon pučiamus pažadų dūmus.
Pirma, visada abejokite. Visuomenės ir politiniame gyvenime absoliučiai teisingų sprendimų nebūna, ypač kai jie pateikiami kaip kategoriška tiesa. Kai pasiūlomas koks nors patrauklus gėris (pvz., įtartinai didelis minimalus ar vidutinis atlyginimas, sveikatos reforma ar laimingas gyvenimas), klauskite, kaip tai bus pasiekta. Kelkite hipotezes ir tikrinkite pretendentų atsakymus.
Antra, pagalbon pasitelkite evoliucijos suformuotą melo aptikimą iš kito žmogaus nežodinio elgesio požymių: mimikos ir pantomimikos (gestikuliavimo, dievagojimosi, šnekėjimo sklandumo, emocijų raiškos ir pan.). Melo palydovai yra: dažnas antakių pakėlimas ir kaktos suraukimas, padažnėjęs mirksėjimas ir akių nusukimas į šoną ar žemyn, stipresnis prakaitavimas, užlaikymas tarp sakomo teiginio ir linktelėjimo galva, sustiprėjęs blaškymasis, atsilenkimas ar atsitraukimas nuo pašnekovo (sakantis tiesą, paprastai palinksta pašnekovo link), dažnesnis plaukų glostymas ar kaklaraiščio taisymas, padažnėjęs pulsas ir kt. Panašūs požymiai gali atsirasti, kai žmogus jaudinasi dėl viešumo. Tad reikia būti atsargiam, nusprendžiant, ar žmogus meluoja, ar ne.
Trečia, analizuokite atsakymų į klausimus turinį. Susiekite su tuo, ką žinote, lyginkite programas ar punktus. Slėpdamas tikruosius ketinimus (pvz., siekį patekti į šiltesnę vietelę), žmogus naudojasi demagogija (nepagrįstais pažadais), sako daug komplimentų su juo bendraujantiems, kaitalioja pašnekesio tematiką (ypač po nepatogių klausimų), mėgina nukreipti jūsų dėmesį į neesmines detales, t. y. paprasčiausiai tuščiažodžiauja. Paprašykite išsamiau paanalizuoti pasirinktus šūkius. Štai vienos partijos veikėjo nuo monitoriaus ekrano skaitomas šūkis: „Aš atsakau už savo žodžius.“ Ar buvo Lietuvoje bent vienas politikas, bent viena partija ar politinis judėjimas, kurie atsakė ne tik už žodžius, bet ir už kvailai ar nusikalstamai atliktus darbus? Manau, melagingesnį pažadą, o gal ir įžūlesnį melą sugalvoti sunku, ypač kai tą melą girdime iš dešimtis kartų prasimelavusio asmens. Bet net vilniečiai, regis, intelektualūs rinkėjai, iš keliolikos pretendentų pakelia šį nuolatinį melagį į trečią vietą. Neblizga ir daugelio kitų partijų šūkiai – skaitykite juos ir analizuokite.
Ketvirta, nerinkite savikritikos nepripažįstančių asmenų. Asmuo, įkyriai pristatantis tik savo socialiai pageidautinas savybes, yra arba kvailys, arba nelabai gudrus melagis. Yra tokia taisyklė: kuo mažiau proto, tuo menkesnė ir savikritika, t. y. kuo mažiau proto, tuo asmeniui sunkiau suvokti, kad jo jam trūksta.
Penkta, nebalsuokite už asmenis, kaitaliojančius partijas, neturinčius aiškios ir nuoseklios politinės ideologijos arba ją deklaruojančius, bet akivaizdžiai ja nesivadovaujančius. Dažniausiai tai bus eiliniai, net nelabai gudrūs prisitaikėliai, kurie, pasitaikius palankiai progai, jus parduos arba išduos, pakeis „šeimininką“. Tokie žmonės tampa puikiais kolaborantais okupacijų metu.
Prof. dr. Albinas Bagdonas