Sociolingvistinis požiūris į komunikaciją daugiakalbiame pasaulyje
Autoriaus archyvo nuotraukos
Istorijos raida po Antrojo pasaulinio karo parodė, kad, įžengus į XXI a., kiekviena problema, nenagrinėjama globaliniu požiūriu, tampa netiksliai suprantama, todėl negali būti teisingai išspręsta. Tai aiškiai matoma iš Jungtinių Tautų Organizacijoje 191 šalies priimtos „Tūkstantmečio deklaracijos“, susietos su visų gyventojų lūkesčiais. Po pasaulinio karo – taika turi būti taip pat pasaulinė. Kitu atveju ji bus nepastovi, o krizės taps neprognozuojamos.
Mūsų visuomenė šiandien patiria svarbių ekonominių ir kultūrinių pokyčių. Stiprėja moksliniai ir informaciniai mainai tarp skirtingų civilizacijų ir jų gyventojų. Šiame judėjime vyrauja galingos globalizacijos jėgos, todėl kyla neatidėliotinas būtinumas naudoti universalumo priemones pirmiausia bazinėje, tarpžmogiškojo bendravimo sferoje, visose gyvenimo srityse – ar tai būtų paprastas pokalbis, ar mokslinės konferencijos aptarimas. Meno, technikos ir mokslo kalbose taip pat turėtų būti sukurtos konkrečios tarpusavio bendravimo (kalbos, elgesio, veikimo) manieros. Kultūros indėlio didėjimas gali sukurti ir didesnę materialinę gerovę. Todėl ir kalbos negali būti užsidariusios savyje.
Nuo seniausių laikų pasaulio istorijoje kalba buvo suprasta kaip vienas iš pasaulio stebuklų. Neatsitiktinai viena iš garsiausių legendų – legenda apie Babelio bokštą – yra susijusi su kalba. Anot senovės padavimų, vienkalbis pasaulis ėmė kalbėti daugybe kalbų.
XIX a. pradžioje danų mokslininko Rasmuso Kristiano Rasko (Rask), rusų – Aleksandro Vostokovo, vokiečių – Franko Bopo (Bopp) ir Jakobo Grimo (Grimm) darbai tampa naujosios lyginamosios istorinės kalbotyros pagrindu. Kelios mokslininkų kartos, lygindamos kalbas ir tarmes, atkūrė senąją indoeuropiečių prokalbę, kuriai subyrėjus prieš kelis tūkstančius metų, atsirado daugiau kaip 150 dabartinių kalbų ir dar daugiau tarmių. Iki šiol nė vienas pasaulio mokslininkas nėra tiksliai nurodęs, keliomis kalbomis kalba šiuolaikinė žmonija. Iš visų Europos kalbų sanskritui ir hindi artimiausia yra lietuvių kalba. Sanskrito posakis „Dias data dantas, Dias data danas“ nuostabiai sutampa su tokiu pat lietuvišku posakiu „Dievas davė dantis, Dievas duos ir duonos.“
Claud Piron, JTO vertėjas iš prancūzų į anglų, kinų, ispanų ir rusų kalbas, vadovavęs daugybei dalykinių seminarų ir stažuočių italų, esperanto, vokiečių, olandų ir rumunų kalbomis, savo knygoje „Le defi des langues: du gachis au bon sens“ (Kalbų iššūkis nuo painiavos prie sveikos nuomonės) rašė: „Mintis, kad kalbos problema gali būti lengvai išspręsta, plačiai vartojant anglų kalbą (arba elektroninėmis priemonėmis, arba tiesiogiai) su tikrove neturi nieko bendra. Tai mitas. Šis mitas ne vien apie eilinį žmogų, bet apie daug aukštesnius piliečius.“ Žinomos dvi kalbos mokėjimo formos – aktyvi ir pasyvi. Pastarąją nusako veiksmažodis „suprasti“ (kas parašyta ar pasakyta); aktyvusis mokėjimas nusakomas žodžiais „kalbėti“, „įvaldyti“. Naudojantis nepakankamai įvaldyta tarptautine kalba, ji žalojama, todėl pagaliau vertėtų pasigailėti ir vadinamųjų „didžiųjų kalbų“, vartojamų kaip lingua franca tarptautinei komunikacijai.
Zamenhofo dienų Kaune pertraukėlės metu susidomėjo „Mokslo Lietuvoje“ paskelbtomis esperanto sąjūdžio naujienomis
Dažnai dėl lingvistinio nemokšiškumo tenka nukentėti, kai šnekama blogai mokama kalba, o diskusijos atstovams trūksta jautrumo, kai, pasak C. Piron, „žmonės valdo ne dėl įrodyto pranašumo, ne dėl to, kad geresni už kolegas, ne todėl, kad yra protingesni ar labiau geba derėtis, o kad gimė tinkamoje vietoje – ten, kur vartojama anglų kalba“. Kad suvoktume įvairiapusės pasaulio kultūros turtus, tik vienos, kad ir anglosaksų ar kokios nors kitos, kultūros kalbos neužtenka, tad kodėl negali būti kitaip. Ši problema bus išspręsta, tik išsamiai ištyrus lingvistinę raiškos funkciją ir išanalizavus metodus, kuriuos taiko žmonės, kad, nepaisydami kalbų barjero, susišnekėtų, ir bus sukurta humaniškesnė, demokratiškesnė bei išmintingesnė tarptautinės komunikacijos sistema.
Dažnai stebime mūsų talentingus krepšininkus, lengvai bendraujančius su kitataučiais kolegomis, treneriais ar teisėjais, bet ar daug žmonių turi galimybę sumokėti už savo vaikų ilgalaikes lingvistines viešnages, be kurių didžiajai žmonijos daliai gerai išmokti Šekspyro kalbą neįmanoma.
Į visame pasaulyje vykdomą kalbų mokymą investuojamas milžiniškas kapitalas. Daugeliu atvejų tarptautinė komunikacija neveikia, o ten, kur ji veikia dažniausiai tik vidutiniu lygiu, vertimui raštu ir sinchroniniam žodžiu bei įvairiakalbiams dokumentams perspausdinti išleidžiamos pritrenkiančiai didelės pinigų sumos. Nors ir gana sunku, bet pagal prof. O. Haszpra „Le cout de la langue commune“(Bendros kalbos kaina) metodą pabandykime suskaičiuoti, kiek išlaidų susidaro dėl visuomenės multlingvizmo, kai į darbo rinką kasmet įsilieja nauja 1,5 proc. gyventojų karta, kuriai pageidautina mokėti anglų kalbą
Kai nėra atitinkamo kalbinio lygio, bendravimo efektyvumas būna ribotas. Dažnai girdima vidutinio piliečio nuomonė, kad su anglų kalba galima išmaišyti visą pasaulį. O kai pats negali normaliai susišnekėti tam reikalingi vertėjai, todėl nėra dėl ko sukti galvą.
Netikusios lingvistinės komunikacijos pasekmės gali būti ir tragiškesnės, nes įvyksta ne dėl to, kad interesantas nemoka kalbos, o todėl, kad nesuvokia žargono ir familiaraus bendravimo formų, pavyzdžiui, Čekijos studentų, keliavusių per Lietuvą dviračiais, nelaimė Kėdainių rajone, Turkijos turisčių nelaimė Rumšiškių buities muziejuje. Nei gaisrininkai, nei medikai pirmosios pagalbos metu nesurado pirmos komunikacinės kalbos – bendros, lengvos, paprastos ir abipusiškai suprantamos. Pasakojama, kad net tragiški nesusipratimai atsitinka turistams, kai, artinantis prie tunelio, konduktorius sušunka angliškai „Look out a tunel!“ Keletas iškiša galvas pasižiūrėti ir sužeidžia, nors konduktorius norėjo tik atkreipti dėmesį į artėjantį tunelį. Juk ši frazė turi dvi reikšmes: „Pasižiūrėkite laukan, tunelis!“ ir „Dėmesio – tunelis!“
Šiuo metu Europą užplūsta gausybė pabėgėlių. Jeigu nebūtų kalbos sunkumų, pasitelkus sinchroninį vertimą ar kokią nors kitą efektyvią priemonę, tai bent vienas atvykėlis iš Šri Lankos, suprantantis anglų ir gebantis išversti į tamilų kalbą, o afrikiečiai, šį tą supratę angliškai ar prancūziškai, greičiau užsitikrintų neblogas įsikūrimo sąlygas. Kitiems gi reikėtų vertėjų iš kurdų, arabų, puštūnų ir daugelio kitų kalbų.
Lyginamojo tyrimo priemonės kalbų barjerui įveikti atskleidžia neišnaudotas galimybes. Kalbų įvairovę lėmusi geografinė izoliacija, jau nuo II a. žmonijos protus kvietė ieškoti universalesnių priemonių tarptautiniam komunikavimui. Nuo tada iki mūsų dienų buvo kuriami filosofinių apriorinių ir dirbtinių, pagalbinių, neutralių, aposteriorinių kalbų projektai:
Mokslininkų pastebėti tarptautinės kalbos projektai: nuo II iki XIII a. buvo sukurti 4 projektai, XVI a. – 8, XVII a. – 41, XVIII a. – 50, XIX a. – 246, XX a. (iki 1973 m.) – 560, o 8 sukurti nenustatytu laiku. Iš viso – 917 kalbos projektų. Prie jų reikėtų pridėti daugiau kaip 60 tarptautinės kalbos projektų, pasirodžiusių įvairiose šalyse nuo 1974 m. iki XXI a. pradžios (2006 m.). Taigi iki mūsų dienų sukurtų tarptautinių kalbų projektų skaičius, įskaitant kompiuterinio raštingumo kalbas, galėtų siekti apie 1000.
Sėkmingiausias tarptautinės kalbos projektas, gyvybinga ir pasaulyje milijonų vartojama jau per 130 metų, žydų šviesuolio, akių gydytojo, litvako Liudviko Zamenhofo sukurta ir 1887 m. išvydusi pasaulį „Lingvo internacia“. Ji aposteriorinė – sukurta tautinių kalbų leksikos pagrindu, graži, skambi, logiška, galutinai subrandinta Lietuvoje, Veisiejuose.
Kiekvieną dieną pasaulyje vyksta šimtai tarptautinių renginių, kongresų, pasitarimų, konsultacijų, suvažiavimų, kuriuose bendraujama esperanto kalba. Autorius yra Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos dėstytojas, ALTE konferencijoje atstovaujantis UEA. Straipsnis skiriamas Lietuvos esperanto sąjungos 100-mečiui.
Algimantas Piliponis
(Pabaiga – kitame numeryje)