Sovietinės okupacijos metais asmeniui, siekiančiam atverti mokslo šventovės duris, reikėjo praeiti gana sunkų išbandymą – apginti mokslų kandidato disertaciją. O daktaro disertacijai apginti prireikdavo labai rimtų mokslinių rezultatų – tyrimus apibendrinančių monografijų ar vadovėlių aukštosioms mokykloms, ir kelių dešimčių metų, kartais viso gyvenimo. Mokslinei mokyklai sukurti reikėjo dar daugiau pastangų – inicijuoti naują mokslo kryptį klasikinėje mokslo srityje, kuri būdavo pripažįstama, jeigu joje apginamos ne mažiau kaip trys daktaro disertacijos.
Mokslinė mokykla – tai formali arba netgi neformali mokslininkų grupė, kurios narius sieja talentingo mokslininko asmenybė ir jo generuojamos idėjos, vienija bendri pažinimo tikslai, principai ir tyrimų metodai (žr. „Lietuvos mokslinės mokyklos (1945–1990)“. Sudarytoja – Ona Voverienė. – V., 2002).
Sovietų Sąjungoje mokslinių mokyklų tyrimų kryptį mokslotyros kontekste SSSR Mokslų akademijos Gamtos ir technikos istorijos mokslinių tyrimų institutas, kartu su tuometinės Vokietijos demokratinės respublikos (VDR) mokslų akademijos panašaus profilio institutu 1974 metais identifikavęs gamtos ir technikos srityje keletą mokslinių mokyklų, susiformavusių Sovietų Sąjungoje ir VDR, savo tyrimus apibendrino 1977 metais išleistoje monografijoje „Školy v nauke“ (Mokslinės mokyklos) (S. Mikulinskij, M. Jaroševskij, G. Kreber, G. Šteiner. Maskva, leidykla „Nauka“, 1977).
Plačią mokslinių mokyklų tyrimo programą atliko Ukrainos mokslų akademijos mokslininkai (Chramov J. Školy v nauke / Voprosy istoriji estestvoznanija i techniki (Gamtos ir technikos mokslų istorijos klausimai, – 1982, Nr. 3, p. 54–57). Tais pačiais metais į šią mokslinių tyrimų programą įsitraukiau ir aš, Vilniaus universiteto, tada dar Istorijos fakulteto Mokslinės informacijos katedros docentė, su kolege Nijole Šaduikiene ir mano vadovaujamu studentų mokslinės draugijos būreliu „Informatikos problemos“. Dėstytoja N. Šaduikienė tyrinėjo Lietuvos fizikų mokslines mokyklas, o studentai – mokslinio būrelio nariai – kitų gamtos ir technikos mokslų lietuviškas mokslines mokyklas.
Tokie tyrimai, deja, imlūs laikui ir buvo vykdomi kelerius metus. Jų rezultatai pateikti ir sėkmingai apginti diplominiuose darbuose. Po diplominių gynimo tyrimai tęsiami aspirantūroje. Buvo apgintos kandidato (dabar – daktaro) disertacijos: „Lietuvos fizikų mokslinės mokyklos“ (dr. Nijolė Šaduikienė, 1989), „Lietuvos chemikų mokslinės mokyklos“ (dr. Birutė Railienė, 1996), „Techniškųjų mokslų mokslinės mokyklos“ (dr. Giedrė Sasnauskaitė, 1998), „Lietuvos matematikų mokslinės mokyklos“ (mgr. Vaida Vanagaitė). Būdama šios mokslinės krypties vadove, kartu su savo buvusiomis aspirantėmis išleidau monografiją „Lietuvos mokslinės mokyklos (1945–1990)“ (V., 2002).
Moksliniais tyrimais identifikuojant Lietuvos mokslines mokyklas, buvo nustatyta, kad Lietuvoje per 55 metus sukurtos 26 mokslinės mokyklos. Tarp jų – 5 fizikų: akad. Povilo Brazdžiūno – puslaidininkių fizikos (apgintos 9 mokslų daktaro ir 91 fizikos-matematikos mokslų kandidato disertacijos); akad. Adolfo Jucio – teorinės fizikos (apginta 12 mokslų daktaro disertacijų ir 111 kandidatinių); akad. Jurgio Viščako – fotoelektrinių reiškinių aukštųjų varžų puslaidininkiuose mokslinė mokykla (5 fizikos-matematikos mokslų daktaro ir 45 kandidato); akad. Juro Požėlos – kietojo kūno plazmos ir puslaidininkių karštųjų elektronų mokslinė mokykla (10 mokslų daktaro ir 45 mokslų kandidato); prof. Juozo Vidmančio Vaikaus – lazerinės puslaidininkių fizikos mokslinė mokykla (6 mokslų daktaro ir 41 kandidato disertacijos).
Susiformavo Lietuvos biologų mokslinės mokyklos, vadovaujamos prof. Jono Dagio – augalų fiziologijos (5 mokslų daktarai ir 32 kandidatai) ir akad. Pranciškaus Šivickio – morfogenezės mokslinė mokykla (6 biologijos mokslų daktarai ir 21 kandidatas). Lietuvos biochemikų mokslinėje mokykloje, vadovaujamoje akad. Juozo Kulio, susiformavo fermentinės katalizės (4 mokslų daktarai ir 16 kandidatų) ir prof. Prano Sadausko imunologijos mokslinė mokykla (4 mokslų daktarai ir 25 kandidatai). Veikė šios Lietuvos chemikų mokslinės mokyklos: akad. Antano Purėno (5 mokslų daktarai ir 23 kandidatai); akad. Juozo Matulio – paviršiaus aktyvių medžiagų įtakos katodiniams procesams mokslinė mokykla (9 mokslų daktarai ir 78 kandidatai); akad. Jono Janickio – magano ir seleno junginių elektrochemijos mokslinė mokykla (5 chemijos mokslų daktarai, 1 technikos mokslų daktaras ir 38 kandidatai) ir prof. Ariano Prokopčiko – hidroksidų katalitinio aktyvumo kalcio hipochlorito ir cheminio metalų ir jų lydinių nusodinimo mokslinė mokykla (6 mokslų daktarai ir 34 kandidatai).
Gerai žinomos Lietuvos technikos mokslų mokslinės mokyklos: akad. Kazimiero Ragulskio – vibrotechnikos mokslinė mokykla (19 mokslų daktarai ir 183 kandidatai); akad. Algirdo Žukausko – šiluminės fizikos mokslinė mokykla (8 mokslų daktarai ir 59 kandidatai) ir akad. Aleksandro Čyro optimizacinės mechanikos mokslinė mokykla (4 mokslų daktarai ir 43 kandidatai). Išryškėjo Lietuvos matematikų mokslinės mokyklos: akad. Jono Kubiliaus – tikimybių teorijos (4 mokslų daktarai ir 36 kandidatai); akad. Vytauto Statulevičiaus – atsitiktinių dydžių sumų, kai didelis dėmenų skaičius, ribinių teoremų mokslinė mokykla (7 mokslų daktarai ir 37 kandidatai), ir akad. Broniaus Grigelionio – tikimybinių procesų optimalaus valdymo uždavinių mokslinė mokykla (6 matematikos mokslų daktarai ir 13 kandidatų).
Lietuvos medikų mokslinės mokyklos: akad. Algimanto Marcinkevičiaus – chirurginių širdies gydymo metodų mokslinė mokykla (7 medicinos mokslų daktarai ir 52 kandidatai), prof. Juozo Kupčinsko – infekcijų ir alergijų vaidmens tyrimų reumato etiologijoje mokslinė mokykla (18 medicinos mokslų daktarų ir 67 kandidatai), akad. Zigmo Januškevičiaus – koronariniu nepakankamumu sergančių pacientų aukštosios nervinės veiklos ypatumų charakteristikos, tiriant kraujagyslių sąlyginių refleksų metodu mokslinė mokykla (16 medicinos mokslų daktarų ir 67 kandidatai), akad. Jurgio Brėdikio – širdies stimuliavimo elektros šoku mokslinė mokykla (8 medicinos mokslų daktarai ir 15 kandidatų), akad. Vytauto Girdzijausko – imunologijos mokslinė mokykla (13 mokslų daktarų ir 17 kandidatų), akad. Vlado Lašo – Lietuvos įvairių grupių gyventojų mitybos tyrimų mokslinė mokykla (6 mokslų daktarai ir 8 kandidatai) ir prof. Prano Norkūno – sergančiųjų skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige gydymo rezekcija kartu su vagotomija mokslinė mokykla (5 medicinos mokslų daktarai ir 22 kandidatai).
Galime tik didžiuotis Lietuvos moterimis, kurios pelnydavosi duoną kasdieninę įmonėse ir organizacijose, turėdamos šeimas, kuriomis pagrindinis rūpinimasis mūsų netobuloje visuomenėje vėlgi tenka moterims, gebėjo pasiekti ir savojo mokslo viršukalnes – apginti mokslų daktaro disertacijas. Akad. Jono Dagio mokslinėje mokykloje biologijos mokslų daktaro disertacijas apgynė V. Vonsevičienė (1977); M. Kušleikaitė (1990); ir S. Stašauskaitė (1968); Pranciškaus Šivickio mokslinėje mokykloje daktaro disertaciją apgynė J. Eitminavičiūtė (1982) ir Ona Atlavinytė (1979); chemiko akad. Juozo Matulio mokslinėje mokykloje – Ona Galdikienė (1973), chemiko akad. Jono Janickio mokslinėje mokykloje – Vanda Zelionkaitė (1966), technikos mokslų srityje Kazimiero Ragulskio vibrotechnikos mokslinėje mokykloje – Vyda Ragulskienė (1973), matematiko Vytauto Statulevičiaus mokslinėje mokykloje – A. Aleškevičienė (1985).
Daugiausia daktaro disertacijų Lietuvos moterys apgynė medicinos srityje: akad. Juozo Kupčinsko mokslinėje mokykloje – S. Gruodytė (1962), estė L. T. Piaj (1967), J. Dievaitienė (1968), E. Grinienė (1973), E. Puodžiūnienė (1973). Akad. Zigmo Januškevičiaus mokslinėje mokykloje – A. Baubinienė (1964), M. Kiauleikienė (1966), J. Jankevičiūtė (1967), A. Lukoševičiūtė (1968), D. Žemaitytė (1972), L. Šibinskienė-Markienė (1973), N. Misiūnienė (1981). Akad. Vytauto Girdzijausko mokslinėje mokykloje daktaro disertacijas apgynė Birutė Ignatavičiūtė (1966), Elena Moncevičiūtė-Eringienė (1970) ir N. Iešmantaitė (1974). Akad. Vlado Lašo mokykloje mokslų daktaro disertaciją apgynė A. Jocevičienė (1970) (šaltinis: Lietuvos mokslinės mokyklos (1945–1990). Sudarytoja Ona Voverienė, autorės: Birutė Railienė, Giedrė Sasnauskaitė, Vaida Vanagaitė ir Ona Voverienė – V., 2002).
Iki 1993 metų Lietuvoje moterys apgynė 89 daktaro disertacijas. Ne visos jų rado prieglobstį Lietuvoje sukurtose mokslinėse mokyklose. Dalis jų gynė daktaro disertacijas Rusijoje, Latvijoje ar Estijoje, kur buvo sukurtos jų srities bei mokslinės krypties daktaro ir kandidato disertacijų gynimo mokslinės tarybos, dalis – dėl kitų priežasčių. 1985 metais Lietuvoje moterys įvairiose srityse apgynė 1814 kandidato disertacijų ir atrodė, kad nemaža jų dalis gins daktaro disertaciją.
Pasikeitus mūsų politinei santvarkai ir kartu mokslo politikai bei disertacijų gynimo tvarkai, daugeliui mokslo kandidačių tapo psichologiškai sunku prisiderinti prie naujosios tvarkos. 1945–1992 metais daugiausiai moterų apgynė mokslų daktaro disertacijas: medikės – 39, biologės – 13, filologės ir pedagogės – po 6.
Šis tyrimas – istorinio pobūdžio, nes apima tik disertacijas, apgintas 1945–1992 metais, nes įpusėtos ar baigiamos disertacijos buvo ginamos, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kai prasidėjo naujas Lietuvos mokslo istorijos etapas. Deja, neteko girdėti, ar dabartinėje Lietuvoje kas nors domisi mokslotyros tematika. Mūsų išeinančiajai mokslininkų kartai tenka dėl to tik apgailestauti.
Prof. habil. dr. Ona Voverienė