Užsienio kalbų studijose seniai žinomas vyresniosios kartos priekaištas jauniems studentams dėl to, kad jie neįgyja tokios kultūros, kokią turėdavo prieškario ir pirmųjų pokario kartų dėstytojai. Tai – ne tik kartų konfliktas. Šis priekaištas yra pagrįstas. Šių dienų studentai iš tikrųjų nepasižymi subtilia kultūra. Prieškario užsienio kalbų absolventai buvo išsilavinę, drausmingi ir atsakingi, visada galėjo paaiškinti sprendimų motyvus (o tai – geriausio išsilavinimo požymis), gebėdavo išsakyti subtilius vertinimus. Viso to šiandien stokoja jauni universitetų absolventai.
Kyla klausimas, kaip pakeisti tokį aukštojo išsilavinimo rezultatą. Vertinant pedagogines ir metodologines užsienio kalbų studijų nuostatas, galima tik džiaugtis. Jau senokai žinomos bendrosios tiesos, kad mokant reikia skirti dėmesį mokiniui ir sau, kad reikia užtikrinti, jog mokymas įvyksta, ir naudotis medžiagomis, kurios skatina įmanomus siekius. Anglistai žino, kad šios tiesos priklauso profesoriui Henry G. Widdowson, nors išmokymo siekį pabrėžė ir Adrian Holliday bei kiti pedagogai. Metodikoje taip pat yra kuo pasidžiaugti. Labai gerai, kad istorinę metodų apžvalgą anglistams kompaktiškai pateikė Scott Thornbury ir Jack C.Richards su Theodore S. Rodgers.
Dabar aišku, kad žodyno ir frazeologijos įsiminimas buvo svarbus žodinio metodo sekėjams, kad tikslus gramatinių modelių vartojimas pedagoginiuose kontekstuose ir dėmesys registro bei stiliaus ypatumams buvo svarbūs situaciniame kalbos mokyme. Komunikatyvus mokymas atkreipė dėmesį į kalbą ne tik kaip į sistemą su struktūra, bet ir kaip į įgūdį, kurį reikia mokantis įgyti. Tai padeda dėstytojams ir mokytojams orientuotis, neprarandant daug laiko. Todėl minimi autoriai yra ypač vertingi.
Taip pat yra žinoma, kad komunikacinis metodas buvo iškreiptas, kai siekis išmokyti kalbos sėkmingai ir produktyviai komunikuoti buvo pakeistas samprata, kad „komunikacinis“ reiškia komunikacijos imitavimą įvairiais būdais auditorijoje. Nors dar ir dabar pasitaiko tokio netikslumo kalbant apie metodus, tačiau šį paklydimą jau seniai išaiškino ir paskelbė Henry G. Widdowson ir Scott Thorbury. Smulkesni ir moderniškesni metodai taip pat kompaktiškai aprašyti ir jais galima lengvai pasinaudoti.
Pastaruoju metu galima manyti, kad perspektyvus užsienio kalbų mokymas mokyklose turėtų prasidėti glaustų bazinių žinių pateikimu intensyviuose kursuose, tuo pat metu stengiantis mokiniui padėti sukaupti kuo turtingesnę kalbos medžiagą jo atminčiai. Kalbos sklandumas ir rafinuotumas turėtų priklausyti nuo šeimos ir tolesnio socialinės kultūros situacijų mokymosi. Tik mažai yra kalbama apie studento asmeninę kultūrą.
Metodikoje naujiena yra ta, kad metodai, tai yra mokymas pagal kokią nors sampratą, tiksliai laikantis to mokymo būdo taisyklių, atgyveno ir nėra taip scholastiškai taikomi. Metodus pakeitė požiūriai, kurie reiškia liberalizuotas mokymo būdų sampratas ir jų savarankišką bei kūrybinį taikymą. Šią naujieną paskelbė Jack C. Richards dar 1913 metais tarptautinėje konferencijoje „In Medias Res“ Artimųjų Rytų universitete Nikozijoje, Kipre.
Mokymas liberalizuotas ne tik metodikose, bet ir mokslo bei etikos sampratose. O tai – jau rimtesni paklydimai. Sulig komunikacinio metodo populiarumu pasklido idėja, kad kalbos mokymas, susitelkiant prie kalbos struktūros, tai yra gramatikos, yra ydingas. Iškreiptos demokratijos idėjos apie neribojamas laisves be pareigų toliau iškreipė kalbos mokymą. Pamažu buvo atsisakyta kalbos normos sampratos ir taisyklių kalbos vartojime. Šiuo atveju prisidėjo ir migracijos bei anglų kalbos tapimas globaline. Imta teigti, kad vien dėl to, jog anglų kalba vartojama toli gražu ne visada su gimtąja kalba kalbančiaisiais, o tarp ja kalbančiųjų kaip užsienio kalba, ir kad anglų kalba dabar dėl to visai ne ta, kuria kalbama Didžiojoje Britanijoje arba JAV, kad jos struktūra – mišri, o žodynas – pusiau skolintas ir kad globalinė komunikacija dabar svarbesnė už bendravimą anglų kalba su gimtąja kalba kalbančiaisiais. Imta net teikti seminarus ir steigti kursus apie anglų kalbos ypatumus globalinėje komunikacijoje bei atitinkamus šios kalbos mokymo būdus. Judėjimas šia kryptimi dar nesibaigė, bet jau išreikšta nuomonė, kad globalinės komunikacijos ypatumai gali būti svarbūs ir įdomūs sociologams, bet ne užsienio kalbos mokytojams. Taip lyg ir suteikta ramybės racionaliems pedagogams.
Taigi pasitaiko atvejų, kai kalbos mokoma be taisyklių. Vyko net internetinės diskusijos, ar gramatika šiandien dar svarbi, ar būtina mokyti gramatikos, norint išmokti kalbėti anglų kalba, ir kitomis panašiomis temomis. Tarimo mokymas panašiai buvo niveliuojamas internetinėse diskusijose. Įdomu tik tai, kad anglai dėstytojai įsitraukė į diskusiją, kai užsieniečiai jau buvo pasisakę ir pareiškę nuomonę, kad norminis anglų kalbos tarimas neišnyks nei dabar, nei iki 2050-ųjų, kad anglams, kalbantiems šia kalba kaip gimtąja, svarbi graži kalba ir tokias netikras idėjas geriau pasilaikyti sau, o ne skleisti jas viešai.
Bet internetinėmis diskusijomis reikalas nesibaigia. Tebėra gyva metodinė nuostata, kad ydinga taisyti studentų kalbos klaidas, jiems pasisakant per paskaitas. Atseit, taip trikdoma minties sklaida ir protinis procesas, varžoma žmogaus komunikacija. Ši nuostata kilusi iš komunikacinio mokymo ir joje yra tiesos, tačiau visai netaisyti studento kalbos klaidų nėra priimtina. Prisimenu atvejį, kai užsienietė, dalyvaudama kursuose Anglijoje, pasiskundė, kad dėstytoja jos kalbos klaidų netaisė ir dėl to sumenkino kursų naudą. Štai kokių kraštutinumų pasitaiko liberalizuotame užsienio kalbos mokyme.
Kalbos normų ir taisyklių ignoravimas griauna mokymą dar giliau. Kalba yra didelė potencija ir visiems žinoma, kad kalba – kultūros dalis. Kultūros mokymusi bodisi jauni ir vyresni mokytojai, nes nėra nei apibrėžta, nei įmanoma apibrėžti, kaip mokytis kultūros. Būna ir taip, kad kultūra sutapatinama su koncertais, teatru, kinu ir pasilinksminimais. Tačiau kultūrą galima susikurti tik disciplinuotai mokantis kalbos, pirmiausia užsienio kalbos, į kurios žinias reikia įdėti daugiau pastangų negu į gimtosios kalbos mokymąsi. Kai kalbos mokomasi, laikantis taisyklių, studentas tuo pat metu mokosi atidumo, disciplinos ir paklusnumo, ir viso to mokosi be prievartos ar kokių nors šališkų nuostatų.
Kalba nėra tironiška, kalba nėra prievarta. Tai tik – patogi komunikavimo priemonė ir istorijos bei kultūros lobynas. Žinoma, labai griežtas mokytojas gali kalbos pamokas paversti katorga, ir tai būtų praradimas. Tačiau normaliomis sąlygomis kalba įpareigoja studentą disciplinai ir paklusnumui, jeigu protingai suprantamos kalbos vartojimo taisyklės ir jų laikomasi. Kai taisyklės kalboje neigiamos, studentai, mokydamiesi kalbos, mokosi atsipalaidavimo be pagarbos, laisvumo ir grubumo, be įsipareigojimų ir taip iškreipia net aukštojo išsilavinimo esmę bei prasmę.
Studentų polinkis į liberalizuotą grubumą ir nesivaržymą buvo pastebėtas Vilniaus universitete jau devintajame ir dešimtajame XX amžiaus dešimtmečiuose. Neatrodo, kad dabar aukštojo užsienio kalbų išsilavinimo rezultatai tapo geresni, bent jau vertinant pagal tai, kaip mūsų absolventai mėgsta pasipuikuoti „laisvu“ kalbos mokėjimu ir kaip jie neskiria net kasdienių idiomų reikšmių, kokias stiliaus klaidas daro. Tai gali būti pavieniai nerūpestingumo atvejai, nes žinoma, kad Vilniaus universiteto Anglų filologijos katedra nuolat rūpinasi, kad būtų išsaugotas kultūringos literatūrinės anglų kalbos mokymas ir tarimas. Tai yra filologinio išsilavinimo prioritetai. Taigi yra prasmės laikytis akademiškai teisingo kalbų mokymosi praktikos, siekti gražios, kultūringos komunikacijos bet kuria kalba, skirti dėmesio kalbai ne tik per akademinius užsiėmimus ir taip padėti jauniems žmonėms lavintis bei įgyti kultūros požymių, kuriais džiaugėsi jau nuėjusi inteligentų karta, džiaugiasi pensinio amžiaus pedagogai.
Šiandien humanitarinių mokslų būklė yra susijusi su akademinės visuomenės kultūra, nes kitokios visuomenės nėra. Šiuo atveju svarbūs du klausimai: humanitarinių mokslų turinys ir vaidmuo visuomenėje bei humanitarų socialinė dalia. Humanitariniai mokslai turi savo dalykus, kur turėtų būti laikomasi tradicinių nuostatų: bazinių žinių, plius pasaulio ir kaimynų naujovių. Tradicinių požiūrių, kurie yra apibrėžti JAV James Martin akademinio atsinaujinimo centro publikacijose, nederėtų vengti. Inovatyvumas, kaip magija, niekada nepasens, o štai kai kurios madingos kryptys jau paseno. Pavyzdžiui, diversifikacija ir įtraukimas rasiniu požiūriu JAV jau kritikuojamas to paties centro publikacijose, nes, sakoma, kad tapo ortodoksiška priemone, kuri neatlieka šiam judėjimui pradžioje priskirto vaidmens. Reguliuojant programas nuolat keičiasi kryptys, vis grįžtant prie ko nors, kas jau buvo. (Tęsinys – kitame numeryje)
Prof. habil. dr. Marija Liudvika Drazdauskienė