Pabaiga
Norėdama įtvirtinti pasirinktą žanrinį naujosios literatūros pateikimo kelią, susidarius palankiai situacijai, dalyvavau literatūros mokymo konferencijoje Maskvoje. Dar nebuvau įgudusi laisvai, be teksto skaitymo, tik naudodamasi planu, bendrauti su rusakalbe auditorija, todėl savo pranešimą skaičiau. Deja, patyriau nesėkmę – ryšio su auditorija nebuvo. Jaučiausi nesmagiai. Guodžiausi tuo, kad tekstas bus išspausdintas Maskvos leidinyje. Tuo metu tai buvo svarbu. Nueinančią nuo scenos sulaikė kolegos estai, kurie pasiūlė mano pranešimą išspausdinti savo leidinyje. Tai suvokiau kaip draugiškumą ir pasakiau tiesiai: „Neguoskite manęs, nesėkmė skaitant nemaloni, bet nėra svarbi – svarbu publikacija.“ Tada vyrai estišku lėtumu ir racionalumu paaiškino: „Mes turime savo Guzevičių, savo „Usnynių“. Atspausdinę Estijos leidinyje Maskvoje skaitytą lietuvių pranešimą, lengviau jais atsikratytume.“ Toks aiškus, racionalus estų požiūris tik sutvirtino mintį, kad pasirinktas teisingas kelias.
Dirbant institute, vėl iškilo disertacijos rengimo problema. Bandžiau įvairiai transformuoti aspirantūros metais rašytą temą, tačiau ir pati mačiau, ir įžvalgesni kolegos jautė, kad ji neperspektyvi. Vieną dieną, baigiantis darbui, sektoriaus duris pravėrė pedagogikos specialistas, vėliau profesorius Bronius Bitinas ir netikėtai pasiūlė rašyti disertaciją apie naują – žanrinį – baigiamosios klasės literatūros kursą. Kolegos pasiūlymas ir nustebino, ir sudomino. Tokiam sprendimui pritarė ir sektoriaus vadovas Bronius Dobrovolskis. Tad atsisakiau minties užbaigti beviltiškai įstrigusią literatūrologinę temą ir nutariau pereiti prie edukologinės.
Čia man pakenkė mano pačios pernelyg didelis pasitikėjimas žmonėmis ir neatsargumas. Norėdama išgirsti vadovėlio autoriaus L. Šepkaus, geros mano draugės Liudos Kadžytės bičiulio, nuomonę, jos namuose padaviau savo darbo tekstą jam susipažinti. Praėjus sutartam poros savaičių terminui, priminiau L. Šepkui, kad darbą reikėtų grąžinti. Gavau laišką su stulbinamu atsakymu: mano darbas vadovėlio autoriui esąs reikalingas, nes naudojamas kaip savotiškas bevardis vadovėlio juodraštis.
Kai apie tai pakalbėjau sektoriuje, vieni stebėjosi mano neatsargumu, kiti patarė skubiai kuo daugiau teksto skelbti spaudoje, nes, tam vadovėliui pasirodžius, mano darbas liks bevertis. Tą ir padariau. Paminėti išleistame vadovėlyje, kad naudojosi mano darbu, L. Šepkus nematė reikalo. Kai reikėjo ginti disertaciją, Literatūros katedra paprašė mokytojos B. Katinienės nustatyti mano darbo autorystę. Parodžiau ekspertei savo turimą tekstą su L. Šepkaus pastabomis. Gynimo metu mano darbo santykis su L. Šepkaus vadovėliu visiškai nebuvo minimas.
* * *
Disertaciją „Šiuolaikinės lietuvių literatūros mokymas žanriniu principu XI klasėje (mokymo turinio problema)“ gyniau 1974 m. gruodžio mėnesį. Pagal to meto reikalavimus, oficialieji oponentai turėjo būti du: vienas – mokslų kandidatas (gynęs vieną disertaciją), antras – habilituotas mokslų daktaras (gynęs ir antrą – habilitacinę disertaciją). Dėl pirmosios oponentės apsisprendžiau ir susitariau lengvai – pakviečiau tuo metu docentę (vėliau – profesorę) Aldoną Vaitiekūnienę – buvusią savo dėstytoją, vėliau katedros vadovę, išmintingai padėjusią tvarkyti tuo metu „slidžią“ lietuviškosios spaudos („Aušros“ ir „Varpo“), taip pat V. Kudirkos temą vidurinių mokyklų programoje. Oponentė gerai perprato mano disertacijos esmę – žanrinio principo pasirinkimo prasmę, buvo kompetentinga ir geranoriška.
Sudėtingesnė – antrojo oponento problema. Ruošiausi prašyti prof. Leono Jovaišos, anksčiau dirbusio mūsų institute, į pedagogiką atėjusio iš lituanistikos, garsėjusio reiklumu, principingumu. Aišku, kaip ir kiti, jo bijojau, gerbiau, buvau pasiryžusi darbą taisyti, tobulinti. Savo planus papasakojau ir instituto vadovams. Tačiau jų – tikrai mano atžvilgiu geranoriškai nusiteikusių žmonių – nuomonė buvo kitokia: aš esu gavusi teigiamus atsiliepimus iš žymiausių Maskvos (N. Kudriašovo), tuometinio Leningrado (T. Bražės) specialistų, taip pat iš draugiškų Talino, Kišiniovo institutų, todėl galiu jaustis saugi ir kviesti oponente neseniai habilitacinį darbą apgynusią M. Lukšienę, kurios niekas kitas pakviesti neišdrįs.
Sutikau, supratau situaciją. Deja, čia prasidėjo nesusipratimai. M. Lukšienė – literatūrologė, kultūrologė, o mano disertacija – iš jai tolimos edukologijos srities. Oponentė mano disertacijoje pasigedo išsamios literatūrologinės literatūros rūšių ir žanrų analizės. Ilgokai nesusikalbėjome, nes tiesiog nesuvokiau, kur mūsų požiūriai prasilenkia. Pagaliau M. Lukšienė manęs „pasigailėjo“ ir parašė teigiamą recenziją. Buvo labai nesmagu. Literatūrologija ir edukologija – skirtingos mokslo sritys. Mano oponentei edukologija – svetima.
* * *
Dirbant institute, būta sudėtingų situacijų instituto vadovams: stengiantis saugoti Lietuvos mokyklą nuo Maskvos emisarų invazijos, išsaugoti Lietuvos pedagogikos institutą nuo siekio jį padaryti atitinkamų Rusijos institucijų filialu, tekdavo pasitikėti bendradarbiais, prašyti jų „diplomatinės“ pagalbos. Kadangi neblogai mokėjau rusų kalbą, dar dirbdama geležinkeliečių mokykloje buvau pasiruošusi vesti ekskursijas po Vilnių, supažindinti su jo architektūra bei istorija. Direktoriaus pavaduotojas A. Mockus man ne kartą skyrė užduotis – užimti atvažiavusias iš Maskvos viešnias, vedžioti po Vilnių, vaišinti kavinėse (man kompensuos) ir pasistengti sužinoti, ko jos čia nori, kokie jų ketinimai ir pan. Rytą prieš darbą užeidavau pas A. Mockų papasakoti, ką sužinojau, ką supratau, kad vadovai geriau orientuotųsi, kaip su viena ar kita viešnia pasielgti. Kartais jausdavausi nesmagiai prieš viešnias. Juk atvykdavo ir neblogų žmonių, kuriuos traukė Pabaltijys, laikytas artimesniu Vakarams. Tačiau, derinant asmenines simpatijas ir antipatijas, respublikos ir instituto reikalai buvo svarbesni.
A. Mockus, aišku, pasitaręs su direktoriumi, pasiūlė mane, kaip Lietuvos atstovę, ir į sąjunginę fakultatyvų tarybą. Pats man aiškino: reikia gauti tiesioginę informaciją apie tai, kas vyksta, siekti, kad veikloje galėtų tinkamai pasireikšti mūsų instituto, mūsų respublikos žmonės. Dalyvavimas toje taryboje gerokai plėtė mano akiratį, o ne vienas mūsų pedagogas galėjo plačiau pasidairyti, pasidalinti mintimis su kitų respublikų atitinkamų sričių darbuotojais. Juo labiau kad ir šioje veikloje stengėmės palaikyti artimus ryšius su estais.
Prisimenu vieną komandiruotę fakultatyvų reikalais į Taliną. Prieš oficialius pokalbius mums draugiško instituto literatai, pasikvietę į kavinę, išsamiai klausinėjo, kas vyksta fakultatyvų tarybos pasitarimuose, kokio turinio raštai gaunami, kokia mano nuomonė apie šios veiklos kryptis ir galimybes. Estai norėjo apie viską žinoti ir apie viską susidaryti savo nuomonę. Tai skatino ir mane labiau gilintis į dalyko esmę, deramai naudotis galimybėmis. Reikia pripažinti, kad estai buvo drąsesni ir savarankiškesni. Lietuvoje būta daugiau konformizmo. Būdavo atvejų, kai viršininkų „vidinis cenzorius“ atrodė pernelyg budrus. Antai parengusi 1969 m. leidimui naują eksperimentinę literatūros programą, stengiausi naujo turinio nebeapkrauti ideologiniu balastu. Kaip teko nusivilti, kai vienas iš viršininkų (nesinori minėti iš esmės gero žmogaus pavardės) savo iniciatyva prirašė į apžvalgines temas daugybę to ideologinio balasto. Partinei drausmei paklusnios moterys jautėsi darančios gerą darbą, o man buvo koktu, nes kai kuriuos mokytojus tai klaidino.
* * *
Paskutiniuoju tarybiniu dešimtmečiu iš aukštesniųjų klasių naujų programų laidų stengiausi išstumti kuo daugiau menkaverčių kūrinių. To nepastebėjęs prof. V. Auryla žurnale „Komunistas“ sukritikavo seną, nebegaliojančią programą, kad ten dar esąs A. Vienuolio „Puodžiūnkiemis“, kiti panašūs kūriniai. Iš sektoriaus paskambinau į „Komunisto“ redakciją ir paaiškinau, kad jie klaidina mokytojus, spausdindami straipsnį apie nebegaliojančią programą. Pokalbį girdėjo sektoriaus vadovė T. B., geranoriškas žmogus, tačiau įpratusi besąlygiškai paklusti partinei drausmei. Kitą dieną, atėjusi į darbą, pamačiau vadovę labai linksmą, triumfuojančią: vakar darbo pabaigoje ji nuėjusi į „Komunisto“ redakciją ir atsiprašiusi žurnalistės už mano telefono skambutį, o toji atleidusi…
Išgirdusi tokią naujieną, pasijutau tarsi apipilta paplavų kibiru: be galo žeidė vergiškas vadovės nuolankumas ir visiškas nesiskaitymas su mano darbu. T. B. situaciją suprato diametraliai priešingai, nes nuolankumas ir partinė drausmė buvo giliai įaugusi į jos sąmonę. Tos pačios charakterio ypatybės reiškėsi ir ideologijai keičiantis iš esmės. Visus M. Lukšienės mokyklų reformos teiginius mūsų vadovė priėmė taip pat besąlygiškai, dėl nieko nediskutuodama. Būdinga: buvę partijos nariai, įpratę paklusti partinei drausmei, taip pat nuolankiai, nediskutuodami pritarė priešingai ideologinei mokyklos darbo krypčiai. Savo nuomonę bandė reikšti „nenuolankieji“, buvę nepartiniai. Jie labiausiai nukentėjo ir M. Lukšienės, D. Kuolio bei Ž. Jackūno pertvarkos metu.
* * *
Tolesnis darbas institute – nuolatinis rūpinimasis aukštesniųjų klasių literatūros programomis. Vėliau buvo rengiami teminiai planai, derinant literatūros, kalbos kursą su rašinių sistema, siejant su visų humanitarinio ciklo disciplinų mokymu. Tokie planai buvo skelbti spaudoje, o vėliau išleisti specialiu leidiniu (1979). Esmingiau keičiantis programai, teminiai planai vėl buvo skelbiami spaudoje. Šie planai, padėję derinti visų humanitarinio ciklo disciplinų ryšius, buvo ne privalomi, o laisvai pasirenkami. Mokyklose jie buvo labai populiarūs, išlaisvino mokytojus nuo reikalaujamų teminių planų privalomo rašymo. Išleistus planus mokytojai tvarkydavo individualiai pagal savo darbo stilių ir mokinių poreikius.
Vėliau, tęsdama Eufemijos Savickaitės darbą, gilinausi į stambiųjų epinių kūrinių nagrinėjimą. Tai buvo mano mokslinis darbas. Pagalvodavau ir apie platesnės apimties darbą šia tema, apie aukštesnės kvalifikacinės kategorijos siekimą. Buvo jau devintasis XX a. dešimtmetis, kai pasitraukęs iš švietimo sistemos sektoriaus vadovas J. Linkevičius, užteršęs pedagoginę spaudą daugybe straipsnių ir leidinių apie „lietuviškąją leninianą“ bei ateistinį auklėjimą, prisirašinėdavęs savo pavardę prie sektoriaus literačių atliekamų darbų, sektoriuje skleidė slogią atmosferą. Mane jis net apkaltino nacionalizmu, todėl J. Linkevičiaus sugėrovo A. Opulskio, ministerijos Metodinio skyriaus viršininko, spaudžiama, jau buvau susiradusi darbą Mokytojų tobulinimosi instituto Pedagogikos katedroje.
Deja, atsitiko baisi nelaimė sesers šeimoje – žuvo sūnus. Prasidėjo sesers ligos, tad teko atidėti darbus į šalį ir stoti šalia sesers, ją paremti. Taip mano svajonės apie habilitacinę disertaciją nuplaukė. 1986 m. sesuo mirė. Ir man ne kartą teko pagulėti ligoninėje – pašlijo sveikata. Taip ir praėjo devintasis XX a. dešimtmetis, į kurį buvau dėjusi nemažai tarnybinės sėkmės vilčių. Jam baigiantis, išryškėjo visuomenės laisvėjimo nuotaikos. Jautėme savotišką dvasinį pakilimą ir darbe, ir visame gyvenime. Tačiau šis dešimtmetis mūsų institutui atnešė ir savotiškos sumaišties, ir abejonių.
Dr. Regina Norkevičienė