Kvietimą ateiti į instituto Lietuvių kalbos ir literatūros mokymo sektorių 1966 m. vasario 16 d. man perdavė studijų ir aspirantūros kolega Adolfas Juršėnas. Jis, po aspirantūros ten įsidarbinęs 1963 m. rudenį, ruošėsi išeiti į kitą darbą, kur tikėjosi gauti butą – reikėjo turėti savo kampą, galvoti apie būsimą šeimą, o institute tikėtis buto – nerealu. Perėmiau Adolfo kuruotą sritį – literatūros mokymą aukštesniosiose klasėse.
Institutas, įkurtas prie Švietimo ministerijos 1958 metais, turėjo tapti Lietuvos pedagogikos mokslo centru, sprendžiančiu teorines ir praktines respublikos mokyklų problemas. Vienas svarbiausių šio instituto sektorių – Lietuvių kalbos ir literatūros mokymo vidurinėje mokykloje – sprendė būtent Lietuvos mokyklų problemas, nes jų adaptuoti sąjunginių, kaip, pavyzdžiui, tiksliųjų mokslų, nebuvo galima.
Institute jau buvo susiformavę ir kitų sričių sektoriai. Pradinių klasių sektoriui vadovavo Laima Jakubauskienė, su kolegėmis sukūrusi gerą skaitymo, rašymo, gimtosios kalbos ugdymo sistemą. Bronė Papkevičiūtė rusų kalbos mokymą orientavo gimtojo krašto pažinimo kryptimi, vengiant rusifikacijos. Ši tyli, kukliai apsirengusi moteris buvo slapta vienuolė.
Pradžioje institute būta bendro humanitarinių dalykų sektoriaus. Kai rusistai nuo jo atsiskyrė, lituanistų požiūris į juos liko nepakitęs: čia tik mokoma kalbos, vengiant rusifikacijos. Pakako rusifikatorių Švietimo ministerijoje (M. Vlasova), Mokytojų kvalifikacijų institute (E. Kolpakova) ir kt. Mūsų instituto rusistai šiai kategorijai nebuvo priskirtini, todėl gražiai su jais bendravome.
Literatūros mokymui, ypač aukštesnėse klasėse, buvo svarbus istorikų darbas. Maskvos nurodymu, atskiro Lietuvos istorijos kurso mūsų mokyklose nebuvo: jis buvo integruotas į TSRS (faktiškai – Rusijos) istoriją. Istorikas Zenonas Pilkauskas šia tema net apgynė disertaciją. Į tokią veiklą lituanistai žiūrėjo labai skeptiškai. Planuojant lietuvių literatūros mokymą, buvo sunku ar net neįmanoma remtis Lietuvos istorijos fragmentais, įkomponuotais į TSRS istoriją. Tad lituanistui iš dalies teko imtis ir istoriko funkcijos. Tai atėmė laiką, kurio labai stigo kūrinių analizei.
Kitokios pozicijos laikėsi vėliau atėjęs istorikas Juozas Parnarauskas. Kai apie 8-tą dešimtmetį prasidėjo fakultatyvinių kursų vajus, šis istorikas, pasinaudodamas atsiradusia galimybe, sudarė nuoseklų Lietuvos istorijos fakultatyvinį kursą. Daugelis sąmoningesnių istorijos mokytojų jį rinkosi, naudodamiesi galimybe mokiniams pateikti nuoseklią Lietuvos istoriją. Šis kursas tarp fakultatyvų kurį laiką buvo pats populiariausias. Deja, aukštesnėms tarybinės valdžios instancijoms susiorientavus, šis fakultatyvas buvo uždraustas. Instituto vadovai istoriką stengėsi apsaugoti nuo represijų, kilnodami iš vieno sektoriaus į kitą, juo labiau kad ir jo biografija nelabai atitiko tarybinio mokslininko reikalavimams.
Tokių darbuotojų – ir grįžusių iš tremties, ir kitaip netinkamų oficialiajai valdžiai – institute būta nemažai. Vienas jų – estetinio auklėjimo sektoriaus vadovas, buvęs tremtinys Zenonas Marcinkevičius. Sektoriaus formuojama muzikos programa ir kiti jo darbai glaudžiau siejosi su lietuvių liaudies ir mūsų profesionaliosios muzikos tradicijomis. Šios krypties laikėsi ir geografijos mokymą kuravusi Aldona Sikorskienė, buities darbų specialistė, Dotnuvos akademijos absolventė Angelė Vaičiulienė ir kt. Biologijos specialistas Stasys Molis nuolat užsukdavo į lituanistų sektorių, norėdamas rašomus vadovėlius papildyti mūsų tautosakai būdingais gamtos garsų pamėgdžiojimais, tautosakiniais pasakojimais, sakmėmis apie įvairius gyvūnus. Tad dauguma instituto mokslininkų stengėsi savo kuruojamą dalyką kuo glaudžiau sieti su tautinės kultūros tradicijomis.
Šią tendenciją skatino ir palaikė instituto vadovai – direktorius Vladas Rajeckas ir pavaduotojas mokslui Antanas Mockus. Direktorius daugiau sprendė instituto veiklos išorinius, priklausančius nuo kitų žinybų dalykus, A. Mockus – vidinius. Nors oficialiai reikėjo atiduoti duoklę ideologijai, abu vadovai – drąsiai galima teigti – dirbo būtent Lietuvos mokyklai.
Institutas kiekvienais metais kažkuria tema parengdavo tęstinį leidinį „Mokymo ir auklėjimo klausimai“. Apie literatūros mokymo reikalus dažnai straipsnį rašydavau kartu su Eufemija Savickaite. Būdavo, išsikviečia jo sudarytojas direktorius abi autores ir sako: „Mergaitės, pradžioje reikia vieno sakinuko.“ Suprasdavome – ideologinio „perkūnsargio“. Kažką sugalvodavome, įrašydavome, nes buvo aišku: reikia „apsidrausti“, kad toliau būtų galima normaliai rašyti apie literatūros mokymą. Niekam iš mūsų tų frazių nereikėjo, bet toks buvo laikas, tokie oficialiosios ideologijos reikalavimai.
Man atėjus į sektorių, jo mokslo darbuotojų kadrai jau buvo sukomplektuoti: dirbo du stiprūs kalbininkai – sektoriaus vadovas Bronius Dobrovolskis ir Leonas Gedvilas, rišliosios kalbos (rašinių) specialistė Zita Alaunienė. Eufenija Savickaitė, dirbanti nuo 1958 m., kuravusi V–VIII klasių literatūros kursą, tuo metu studijavo aspirantūroje, bet su sektoriumi palaikė glaudžius ryšius. Nelabai apibrėžta buvo E. Vanagienės, neturėjusios pedagoginės praktikos, sritis. Man, keletą metų dirbusiai mokykloje su aukštesniosiomis klasėmis ir studijavusiai aspirantūroje, buvo pasiūlytas vyresniosios mokslinės bendradarbės etatas. Sektoriuje vyravo nestandartinė nuotaika – daug humoro, kuris ne visiems atrodė suprantamas.
Atėjus į institutą, iš karto užgriuvo sudėtingi darbai – parengti tris programas: literatūros viduriniosioms, literatūros aukštesniosioms klasėms ir trečioji – besikuriančioms humanitarinio profilio mokykloms. Kolegoms patarus, humanitarines klases peradresavome Vilniaus pedagoginio instituto Literatūros katedrai. Pagal darbo sutartį viduriniųjų klasių programas ėmėsi rengti Laima Abraitytė.
Prof. Vanda Zaborskaitė kažkuria proga man papriekaištavo, kad lituanistų sektorius nepalaiko glaudesnių ryšių su Meile Lukšiene, nekviečia jos į pasitarimus. Paprašiusi vedėjo Broniaus Dobrovolskio leidimo, kartą pakviečiau M. Lukšienę į programų aptarimą. Viešnia daug ir gražiai kalbėjo apie bendruosius programų rengimo principus, dalykų ryšius, kilnius moksleivių auklėjimo uždavinius ir pan. Jaučiausi gana nejaukiai, nes visa tai sektoriaus kolegos pagal to meto galimybes darė ir be gražių žodžių, ir pagrindinius darbo principus gerai žinojo. M. Lukšienė su mumis kalbėjo kaip su neišmanėliais pradinukais, o konkrečios svarstyti pateiktos programos visiškai neaptarė. Jos kalba užsitęsė visą svarstymo laiką. M. Lukšienei išėjus, teko kolegų atsiprašyti ir programos svarstymui rasti kitą laiką. Taurūs užmojai, gražūs žodžiai kažkaip vis prasilenkdavo su mūsų konkrečiu darbu, vykdomu stengiantis maksimaliai išnaudoti realias to meto galimybes, o gražbyliauti mūsų sektoriuje buvo nepriimta. Deja, tas pats gražių teorinių teiginių ir mokyklos tikrovės prasilenkimas liko būdingas ir
M. Lukšienės vykdytai reformai.
* * *
Aukštesniajame koncentre man perėmus darbą, devintosios ir dešimtosios (tuometinės vienuolikmetės mokyklos) klasių programą pagal to meto galimybes sutvarkė Adolfas Juršėnas. Vos atėjusiai reikėjo imtis vienuoliktosios, kurioje būta labai daug menkaverčių oficiozinių pokario tarybinių autorių kūrinių. Būtent šios klasės kursas, jį esmingai reformuojant, tapo ir mano mokslinio darbo institute, o vėliau – ir edukologinės krypties disertacijos tema.
Rengiant vienuoliktosios klasės programą, labai pravertė ir platesnė pažintis su naujausia literatūra studijuojant aspirantūroje, ir 1964 m. kelis mėnesius trukęs Lietuvių literatūros instituto darbuotojo vadavimas. Žinojau apie rengiamą spaudai IV literatūros istorijos tomą – būtent naujausią literatūrą. Rengėjai buvo geranoriški ir leido naudotis rengiamo IV tomo medžiaga – jau atrinkta, susisteminta. Tai man labai padėjo orientuotis.
Susipažinusi Maskvos K. Ušinskio bibliotekoje su įvairių struktūrų literatūros programomis, pastudijavusi bičiulės gautas Prancūzijos mokyklų literatūros chrestomatijas, ėmiau svarstyti apie baigiamosios klasės programos struktūros keitimą: pateikti naujausią literatūrą pagal rūšis bei žanrus ir taip atsisakyti oficiozinių monografijų. Jų autorių kūrybą trumpai pristačius apžvalgose, toliau duoti erdvės išaugusiai Justino Marcinkevičiaus kartos poezijai, įdomesnei prozai, J. Grušo, Justino Marcinkevičiaus dramoms.
Nuolat matydami mane, skaitančią instituto bibliotekoje, mano darbu susidomėjo J. Lankutis ir A. Samulionis. Trumpai išdėsčiau savo rengiamos mokymo programos planą. Vyrai paprašė parodyti projektą ir gerai suvokė jo prasmę. Pradžioje kiek nustebau, kad jie tą projektą atidžiai studijuoja, teikia labai racionalių patarimų. Antai A. Samulionis pasiūlė mano sumanytam projektui trukdančią Vytauto Montvilos monografijėlę nukelti į 1940–1941 m. apžvalgą. Apžvalgose atsidūrė ir A. Guzevičiaus romanas, ir
T. Tilvyčio „Usnynė“, ir A. Venclovos bei K. Korsako poezija. Buvo tokia praktika: iš kūrinių ir autorių, esančių tik apžvalgose, temų abitūros egzaminams neskirti. Taigi mokytojai jau galėjo negaišti daug laiko oficiozinei literatūrai, daugiau erdvės palikdami vertingesniems kūriniams. Labai džiaugiausi, kad rimti literatūros mokslininkai gilinasi į mano darbą, teikia svarbių patarimų. Gerai supratau, kad juos domina ne mano asmenybė ar planinio darbo sėkmė – savo laiką, laisvalaikio valandas šie žmonės skiria būtent Lietuvos mokyklai, siekdami, kad joje dėstomas literatūros kursas būtų prasmingas. Tiesmukai tarybinio laikotarpio klausimų pertvarkyti nebuvo įmanoma, nes kiltų politinio pobūdžio kaltinimai. Tai galėjo užgauti rašytojų ir jų gerbėjų ambicijas. Tad reikėjo ieškoti kito kelio.
Supratau, kad mano pasirinktas programos pertvarkymo kelias buvo gana „slidus“ ir galėjo daug kam užkliūti. Siekdama išbandyti mokykloje naują vienuoliktosios klasės literatūros mokymo turinį, jau sėdėdama Literatūros institute prie IV literatūros istorijos tomo mašinraščio, daug žymėjausi, rengiau būsimų eksperimentinių pamokų gaires, bibliotekose gilinausi į rekomenduojamų autorių kūrinius, atitinkamus literatūros mokslo ir kritikos darbus. Pirmieji šią programą sutiko 1967–1968 mokslo metais išbandyti Vilniaus 23-iosios vidurinės mokyklos mokytoja L. Abraitytė ir Trakų internatinės mokyklos mokytojas
V. Monkevičius. Stebėjau visą L. Abraitytės pamokų ciklą, aptarinėjome, koregavau savo pateiktą medžiagą. Kitais mokslo metais išbandyti programą sutiko Varnių vidurinės mokyklos jauna lituanistė Vlada Čelutkaitė-Vengrienė, Marijampolės lituanistė Marija Varkalienė ir kiti mokytojai. Visiems naujoji programa buvo nepalyginamai priimtinesnė už dar galiojusią, todėl mokytojai nesiryžo vienoje paralelinėje klasėje dirbti pagal naują programą, o kitoje – pagal dar galiojančią. Sakėsi negalį taip skriausti mokinių.
Lygiagrečiai vykdžiau įvairias mokinių apklausas, tyriau jų požiūrį į abu programų variantus. Rezultatai patvirtino naujo ugdymo turinio pranašumą, nors tikro korektiško eksperimento reikalavimų atliekamas tyrimas neatitiko. Programa, išleista 1969 metais kaip eksperimentinė, skirta tada sumanytam vienuoliktosios klasės ugdymo turiniui. Deja, L. Šepkaus vadovėlis, parašytas pagal naująją programą, labai nuvylė. (Tęsinys – kitame numeryje)
Dr. Regina Norkevičienė