Rinkimų maratonas pasibaigė. Rinkėjai apsisprendė – laimėtojai paaiškėjo. Bet čia, skirtingai nei poilsio valandėlei skirtuose filmuose, kurie dažniausiai baigiasi vestuvėmis, viskas tik prasideda. Tačiau didžioji žiūrovų (atsiprašau, turėčiau sakyti, rinkėjų) dalis samprotauja taip: „Nu, Prezidentą jau turime, dabar tegul parodo, ką duos. Ar jau gyvensime, kaip prie Smetonos?“ Abejoju, ar šiuos rinkėjus tiktų vadinti piliečiais, bet kad jų – labai daug, tikriausiai nė vienas sąžiningas visuomenės nuomonės tyrėjas nesiginčys. Tačiau tik neskubėkime kaltinti taip nusiteikusių asmenų – patys juos tokius išsiugdėme. Į Prezidentą dažnai žiūrime, kaip į stebukladarį, kuris ateis ir viską sukurs, o mes visa tai stebėsime. Vos pamatysime pirmąjį kluptelėjimą, pasidalinsime socialiniuose tinkluose: „Štai, koks jis iš tikrųjų, o tiek žadėjo…“
Bet juk ir patys pilietiškiausi, patys aktyviausi su naujo valstybės vadovo išrinkimu sieja dideles viltis. Iki gyvo kaulo įgriso viešųjų ryšių kampanijose žarstomos tuščios deklaracijos, reformų imitacija, sumaišyta su tikrų pokyčių baime, visas absurdo ribas peržengusi valdymo biurokratizacija ir absoliutus valdančiųjų nesidomėjimas piliečių baziniais socioekonominiais poreikiais.
Norint imtis tikrų permainų, pirmiausia būtina įvardinti visuomenės struktūros skaudulius, vyraujančias ir itin neigiamą įtaką gyventojų elgsenai darančias nuotaikas ir pažiūras, nepasitikėjimą tarp valdymo institucijų ir visuomenės didinančias bei atskiras visuomenės grupes priešinančias tendencijas. Didelė dalis visuomenėje vyraujančių elgsenos modelių atrodo, tarsi būtų atkeliavę iš kreivų veidrodžių atrakciono. Antai neseniai pranešta, kad vos per keletą pastarųjų mėnesių prietaisai, kontroliuojantys, kaip vairuotojai laikosi nustatytos vidutinio greičio taisyklės, užfiksavo per 40 tūkst. pažeidimų. Tai liudija, kad eismo dalyviai nė nemano laikytis taisyklių.
Daugkartiniai tyrimai rodo, kad, jei vairuojate taip, kaip reikalauja kelio ženklai, kitiems atrodote kažkoks nenormalus, trukdantis lėkti, kaip jie užsimanė. Jei automobiliuose būtų įtaisyta įranga, leidžianti peršokti lėčiau važiuojančias transporto priemones, ji būtų naudojama vos ne kas minutę. Matome nuolat rodomą kone visuotinę panieką važiuojantiems tvarkingai. Nors kasdien fiksuojamos šiurpios eismo nelaimės, net jų kaltininkai įrodinėja, kad tai – tik atsitiktinių aplinkybių sutapimo pasekmė. Net ir atsikėlę iš ligoninės lovos, jie ir toliau bando vairuoti taip pat, kaip ir iki nelaimės.
Įstatymų, taisyklių, nustatytos tvarkos nepaisymas yra apėmęs visas be išimties visuomenės elgsenos sferas. Nesvarbu, ar tai būtų tėvų ir vaikų, sutuoktinių, bendraklasių ar kaimynų, darbdavių ir dirbančiųjų santykiai. Neigiamų reiškinių institucinio reguliavimo priemonės nukreiptos į jų pasekmes, o ne į juos lemiančias priežastis. Taip, kaip tingime skaityti bent kiek ilgesnį ir sudėtingesnį tekstą, taip skubame pasmerkti visus, kurie elgiasi kitaip, negu įprasta mūsų aplinkoje. Neseniai vienas švietimo inovacijų mėgėjas džiūgavo, kad sukurta programėlė, kuri leidžia klausytis literatūros kūrinių bet kur ir bet kada, užuot juos skaičius.
Taigi nereikia stebėtis, kad magistro ar net mokslų daktaro laipsnį įgiję asmenys nesugeba suregzti sklandaus sakinio, nosines dėlioja ant esamojo laiko veiksmažodžių, neskiria vienaskaitinių ir daugiskaitinių daiktavardžių, painioja būtąjį kartinį ir būtąjį dažninį laikus, nesusigaudo, kada reikia vartoti „nė“, o kada – „nei“, prieš „bei“ rašo kablelį, o brūkšnį kaišioja ten, kur reikia tik kablelio arba apskritai nereikia jokio skyrybos ženklo. Didžiausia epidemija tapo nereikalingų svetimžodžių vartojimas, įsivaizduojant, kad taip, atseit, kalbama „moksliškai“ (akademiškai). Iš universitetų į žiniasklaidos priemones siunčiamuose tekstuose prikaišiota gausybė angliškų žodžių, prie kurių prikergtos lietuviškos galūnės, o sakinių struktūra nebeturi nieko bendra su įprasta gimtojoje kalboje. Renginių (konkursų, varžybų ir pan.) ir neformaliųjų studijų programų, net visuomeninių iniciatyvų pavadinimai rašomi angliškai arba šalia lietuviškų sąvokų skliausteliuose įterptos angliškos. Gimtoji kalba – viena iš seniausių gyvų pasaulio kalbų – stumiama į virtuvinės vartosenos lygmenį. Todėl garsios Vilniaus gimnazijos abiturientė nesigėdydama prieš televizijos kamerą vapalioja nesijaučianti lietuve. Ar, paniekinusi savo namus, ji pasijuto laisvesnė arba šiuolaikiškesnė?
Ypač plinta elgsenos modeliai, kuriuos vienija ta pati charakteristika – „be įsipareigojimų“. Demografai gąsdina šiurpiu visuomenės senėjimu, valdantieji buvusiuose mokyklų pastatuose steigia vis naujus senelių globos namus, visuomeninės organizacijos skatinamos prisitaikyti prie „senjorų“ poreikių ir galimybių ir pan. Tačiau tradicinė šeima, kurioje saugiai, artimųjų meilės ir sutarimo atmosferoje augtų vaikai, daužoma iš visų pusių, lyg kokia atgyvenusi, piliečių laisvei trukdanti prievartos forma. Užuot tvirtai paėmę už sprando neatsakingas gimdyves, kurių kūdikių kraujyje – kelios promilės alkoholio, sugyventinius, kasdien girtus grįžtančius į namus ir neatsimenančius, kada blaiviomis akimis matė savo arba savo „partnerės“ vaikus, mes kuriame naujas institucijas, kurios perimtų jų prigimtines pareigas. Ar tai problemos sprendimas? Štai girtutėlė, narkotikų prisijusi esybė, kurią baisu pavadinti ne tik motina, bet ir moterimi, pagimdžiusi ir valstybei auginti numetusi bejėgį, tikriausiai ir ligotą kūdikį, ramiausiai išpėdina nežinomais keliais. Ir ką? Ogi nieko, niekam ji neberūpi: juk išėjo, o vaikelis – švarioje ligoninės lovelėje.
Mes ką tik lyg pakvaišę įrodinėjome, kad prastai tvarkomoje ekonomikoje darbo nesuradę ir kitur dirbti išvykę piliečiai dar turi netekti ir pilietybės, tuo pat metu toleruojame valkatas, nepripažįstančius juos priglaudusios valstybės įstatymų. Antai Klaipėdos pamiškes jau daugiau kaip antrą dešimtmetį niokojantis žmogysta nei pilietybės įgijimu rūpinasi, nei darbo ieškosi, bet solidžias funkcijas vykdančios institucijos, jam net neprašant, vis pratęsia jo gyvenimo Lietuvoje terminą. O tas, užuot padėkojęs ir bent kartą susipratęs keisti gyvenimo būdą, ir toliau renčia jau ketvirtą lūšnyną. Savivaldybės tarnybos tuo pat metu siunčiamos išvalyti, ką tas prišnerkštė, nors puikiai žino, kad jau po kelių mėnesių teks švarinti kitą šio, atsiprašant, gyventojo, priterštą miško plotą. Bet matote, jis – ne lietuvis, todėl, jei pabandysi jį sudrausti ar pareikalausi atsakomybės, dar kažkas gali apkaltinti „nacionalizmu“, „kitataučių diskriminacija“ ir pan. Tai ar mes dar jaučiamės savo valstybės šeimininkais, ar jau seniai pasiklydome tarp įsivaizduojamų grėsmių ir baimių?
Ar mums dar gali padėti medikai, jei Lietuvoje kas trečias rūko, o kiekvienas gyventojas kasmet vidutiniškai susipila į gerklę po daugiau kaip 11 litrų, t. y. po sklidiną kibirą „gryno alkoholio“? Kodėl turime švaistyti valstybės pinigus save įžūliai ir nuolat žalojančių asmenų gydymui, užuot juos investavę į ūkio plėtrą? Jokie draudimai, pavyzdžiui, rūkyti daugiabučių balkonuose, nepadės, jei visuomenė neapsispręs diegti sveikos gyvensenos, jei tokių asmenų, kaip to šlitinėjančio Palangos dviratininko, sugebėjusio pripūsti į alkotesterį daugiau kaip 5 promiles, kurio niekas niekada nematė blaivaus, nebetoleruos nei kaimynai, nei visi kiti, su kuriais jam tenka nuolat susidurti. Ir nereikia aiškinti, kad nebesugebančių pakilti iš liūno prievartinis gydymas neva netoleruotinas. Taip, kaip nusikaltėliui teismo sprendimu atimama laisvė, taip ir alkoholikui būtina veiksminga priežiūra. Kitaip jis pats niekada neatsigaus.
Prieš kelias dienas apstulbino keista, švelniai kalbant, reakcija į sveikos gyvensenos specialistų rengimą. Ko tik neprišnekėta… Kad „tokių etatų ligoninėse ir poliklinikose nenumatyta“, kad lėšas geriau reikia panaudoti vaistams įsigyti, ir net tai, kad prie studijų programos rengimo neva prisidėjusi kažkuri religinė organizacija. Gerai įsižiūrėkite į tuos, kuriems sveika gyvensena kelia siaubą, kurie pelnosi iš ligų, o ne ligonių gydymo. Valstybės pažanga tik tada įmanoma, kai suprasime, kad pati didžiausia visuomenės problema – kraštutinis individualizmas, kai žmogus paliekamas vienas su jį užgriuvusiais nepakeliamais rūpesčiais.
Prof. dr. Jonas Jasaitis