Sociolingvistinis požiūris į komunikaciją daugiakalbiame pasaulyje
Pabaiga. Pradžia – Nr. 9 (630)
Kodėl ji plinta, gyvuoja, vystosi ir gali būti priimtina kiekvienam? Moksliniai tyrimai, atlikti Budapešto universitete, nagrinėjantys šios kalbos tarptautiškumą ir logiškumą, lengvumą, lyginant su etninėmis kalbomis, parodė, kad tarptautinė esperanto kalba:
1) pagal žodyną priklauso indoeuropietiškai (ide) kalbų grupei;
2) pagal fonetiką – italų, iraniečių;
3) pagal lingvistiką kartu izoliacinei, amorfinei (neturinčiai afiksų) kalbų – kinų, vietnamiečių, malagasių (Madagaskaro) grupei ir agliutinacinei (afiksų dėliojimas prie nekintamų žodžio šaknų ar kamienų) kalbų grupei (japonų, turkų, vengrų, totorių, karaimų);
4) pagal bendras esperanto ir kitų kalbų leksemas (gr. lexis – žodis): su prancūzų. kalba – 91,64 proc., su anglų kalba – 89,50 proc., su italų kalba – 89,12 proc., su portugalų kalba – 87,79 proc., su ispanų kalba – 87,12 proc., su vokiečių kalba – 81,70 proc., su lotynų kalba – 64,78 proc., su rusų kalba – 53,26 proc.
Būdingas esperanto kalbos bruožas – neišmatuojamos kombinacijos. Kaip teigia Claud Piron, šio bruožo ypatybė – apibendrinti visus kalbos elementus ir išreikšti giliausias žmogaus mintis, padarinys – paprasta, turtinga ir ekspresyvi kalba.
A. Piliponis, J. Požėla, D. Aničienė, A. Zuokas, P. Jegorovas
Vaizdžiai kalbant, okulistas L. Zamenhofas savo lingvistiniu kūriniu pašalino kataraktą nuo žmonijos akių, o tiems, kurie replikuodami stengiasi pabrėžti, kad L. Zamenhofas nebuvo lingvistas, galima atsakyti, kad N. Kopernikas, L. Galvanis, V. Dal buvo gydytojai, tačiau šlovė juos aplankė ne iš profesijos pusės.
Vilis Brandtas (Willy Brandt, 1913–1992), Vokietijos kancleris, 1971 m. Nobelio taikos premijos laureatas rašė: „Kalbų įvairovė yra viena rimčiausių kliūčių tautų tarpusavio supratimo ir draugystės kelyje. Tarptautinė esperanto kalba jau seniai sėkmingai bando įveikti šią kliūtį. Esperanto sėkmę pripažino UNESCO. Jungtinės Tautos pageidautų, kad dr. L. Zamenhofo pradėtas darbas būtų tęsiamas. Bendradarbiavimas, siekiant pagerinti tarptautinius santykius, turėtų būti pagrindinis kiekvieno politiškai aktyvaus žmogaus uždavinys. Draugiškas skirtingų tautų žmonių tarpusavio supratimas padeda politikai atlikti savąjį uždavinį – sukurti taiką.“
Labiausiai paplitusios pasaulio kalbos: 1) kinų (mandarinų dialektas) – 13,22 proc., 2) ispanų – 4,88 proc., 3) anglų – 4,68 proc., 4) arabų – 3,12 proc., 5) indų (Hindi) – 2,74 proc., 6) portugalų – 2,69 proc., 7) bengalų – 2,59 proc., 8) japonų – 1,85 proc., 9) bendrinė vokiečių – 1,44 proc., 10) prancūzų – 1,2 proc. Kitos kalbos, 2005 m. duomenimis, sudaro 61,59 proc. Tarptautinė esperanto kalba jau turi apie 1000 gimtakalbių ir iki 10 mln. ją vartojančių (Jouko Lindsted, 1996 m. duomenimis). GEA duomenimis, asmenų, kurie mokėsi esperanto kalbos, skaičius pasaulyje yra nuo 16 iki 25 mln. (Z. M. Sikosek).
Kalbų skaičius pasaulyje nuolat kinta, todėl jį tiksliai įvardinti sudėtinga. Vienos kalbos gimsta, kitos miršta, trečios – sukuriamos. Daugelio tautų kultūrinis palikimas žūsta mūsų akyse (Atlas UNESCO – des langues en danger). Norint jas išsaugoti, laikas paremti ekolingvistiką (Foundation for Endangered Languages), nes kiekvienos kalbos išnykimas yra negrįžtamas praradimas žmonijai (D. Crystal „Kalbos mirtis“).
Dabar vis dar galime išgirsti dvi daugiakalbio pasaulio paradigmas:
1) XXI amžiuje žmonės bus tokie protingi, kad kiekvienas jų galės išmokti daugelį kalbų;
2) XXI amžiuje žmonės bus tiek išmintingi, kad nesiims eikvoti laiko, jėgų ir lėšų mokydamiesi daugelio kalbų, nes jie iš principo ras vieną bendrą kalbą. Kokią bendrą kalbą rasime, mes priklausys nuo mūsų pačių. Nevisiškai suvokdami, kas yra svetima kalba, žmonės, prašydami išversti techninį tekstą, mokančiam bendrinę kalbą vertėjui sako: „Nesistenkite suprasti, jūs tik verskite.“ Gal ir būtų galima taip versti iš kalbos, kuri yra labai tiksli ir kurios žodžiai būtų vienareikšmiai. Tačiau mūsų planetoje tokios kalbos nėra. Net prancūzų kalba, kuri laikoma aiškia, gali būti dviprasmiška. Žodis personne kartais reiškia „žmogus, asmenybė, asmuo“, o kitais atvejais – niekas; žodis jamais – niekada, o pour jamais – visiems laikams.
Suvokti kalbos prigimtį sunkiau, negu tai galėtų atrodyti iš pradžių. Štai todėl tiek daug žmonių susikuria nepagrįstų iliuzijų realiai išmokti svetimą kalbą. 1989 m. Ženevos knygų salone esperanto kalbos stendas taikliai skelbė: „Jokių išimčių, jokių nelogiškumų, jokios kaprizingos gramatinės prievartos. Taigi, jokio nusivylimo. Teisė iš paprasčiausių sandų kombinacijų pačiam sudaryti žodžius: paprastus, sudėtingus, švelnius, taiklius, širdį veriančius arba juokingus… Nevaržoma nuolatinė kalbos kūryba. Tai ir yra tarptautinė Esperanto kalba: tikras lingvistinis malonumas… ir draugai visame pasaulyje!“
Lygindami esperanto kalbą su kitomis ide kalbomis, randame daug panašumų. Vyrauja lotynų, graikų kalbų internacionalizmai bei kitų Europos kalbų šaknų formos.
Iškilusis lietuvių filosofas, humanistas ir pedagogas, paskutinis tarpukario Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Stasys Šalkauskis rašė, kad „viena tarptautinė kalba yra būtina visos žmonijos vienybei stiprinti. Jokia nacionalinė kalba neturėtų būti paversta tarptautine, nes tokia kalba grėstų visų tautų, ypač mažųjų, kultūriniam nepriklausomumui.“
Knygoje „Esenco kaj estonteco“ (Esmė ir ateitis), L. Zamenhofas rašė: „Gyvavimas tarptautinės kalbos, kuria visų šalių ir tautų žmonės galėtų suprasti vieni kitus, atneštų žmonijai milžinišką naudą.“
Kalba atlieka dvi funkcijas. Pirmiausia – tai bendravimo priemonė. Antra – tai solidarumo funkcija. Kalba ne tik tarpininkauja idėjoms, bet ir sujungia žmones, kuria neabejotiną ja kalbančiųjų solidarumą. Valstybėse ar jų bendrijose, kuriose gyvena daug nacionalinių mažumų, kurios rūpinasi savo kalba, kaip solidarumo baze, komunikacijos funkcija yra svarbiausia.
Šiandieniame pasaulyje dar egzistuoja vadinamosios periferinės tautos, kurios stengiasi išlaikyti ar atsikovoti savo tautų kalbą. Todėl reikalinga kalba, kuri būtų ne tik kaip bendravimo priemonė, bet ir galėtų solidarizuoti žmones kaip pasaulio piliečius. To šiandien negali atlikti jokia tautinė kalba. Esperanto turi išskirtines sąlygas vykdyti taikią solidarumo funkciją, kadangi kalbų oficialumą lemia politikai, o žmogiškiesiems santykiams atstovaujame mes visi. Esperanto kalbos infrastruktūra jau sukurta. Vyksta kasmetiniai pasauliniai kongresai, įvairūs seminarai, konferencijos, vykdoma aktyvi kalbų politika, Nitobe kalbų simpoziumai, kalbotyrai pasitelkiama interlingvistika. Veikia Esperanto kalbos institutas Hagoje (Olandija), profesinės ir mokslo šakų organizacijos, Universali Esperanto asociacija UEA Roterdame (Olandija) bei Tarptautinė mokslų akademija San Marine. Parengta šimtai žodynų, tūkstančiai verstinės ir originalios literatūros leidinių, spausdinamų visame pasaulyje. JTO ir UNESCO rekomenduoja šalims narėms skatinti savo šalių piliečius mokytis esperanto kalbos ir ją vartoti.
Jubiliejinis 90-asis pasaulinis esperanto kongresas, vykęs Vilniuje 2005 m. kartu su Nitobe kalbų simpoziumu Lietuvos Respublikos Seime, praėjus 100 metų nuo pirmojo kongreso, įvykusio Prancūzijoje, dar kartą parodė, kokį susidomėjimą pasaulio interlingvistikos sąjūdis, žymūs mokslininkai teikia mūsų šaliai bei istorinėje Lietuvoje gimusiai esperanto kalbai. Autorius yra Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos dėstytojas, ALTE konferencijoje atstovaujantis UEA.
Algimantas Piliponis
Straipsnis skiriamas Lietuvos esperanto sąjungos 100-mečiui