Lūžis rinkoje ir didelis įsibėgėjimas lemia ryškėjantį talentų trūkumą. Taip apie Lietuvoje pakilimą išgyvenančią skaitmeninės animacijos sritį kalba jos profesionalai. 
Mūsų šalyje dirbančių šios industrijos atstovų nuomone, didžiausias specialistų trūkumas yra tarp technologijas gerai įvaldžiusių darbuotojų. Programinė įranga labai sparčiai keičiasi – kas buvo dar visai neseniai modernu, po kelerių metų jau tampa nukonkuruota naujesnių sprendimų. Todėl animacijos industrijoje svarbiausiu aspektu išlieka kvalifikuoti ir gebantys greitai prisitaikyti specialistai. Iki šiol Lietuvoje nebuvo animacijos magistrantūros studijų programos, todėl iniciatyvos ėmėsi Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU). VGTU atnaujinta Animacijos skaitmeninių technologijų specializacijos magistrantūros studijų programa.
Skverbiasi į įvairias sritis
Vienas iš programos kūrėjų, Kelno (Vokietija) medijų meno akademijos profesorius Žilvinas Lilas sako, kad pagrindinės šios profesijos specialistų darbų kryptys yra kino, televizijos ir reklamos pramonė, vaizdo žaidimų ir specialiųjų efektų kūryba, tačiau animacija milžinišku tempu skverbiasi į vis kad galėtų parodyti pacientams, kaip atrodys galutinis rezultatas“, – atskleidžia Ž. Lilas.
Skaitmeninės animacijos konsultacijų bendrovės „STUDIO KIBITZ GROUP“ įkūrėjas Imantas Maciukevičius įsitikinęs, kad gyvename didelių permainų akivaizdoje: „Situacija Lietuvoje yra labai pasikeitusi. Dabar rinkoje vyksta toks lūžis, kokio nebuvo kokius penkiolika metų. Jaučiasi didelis įsibėgėjimas. Rinkoje veiklą pradėjo įmonės, susijusios su žaidimų kūryba, yra poreikis talentų ir 3D modelių gamyboje, šiokį tokį renesansą išgyvena ir kino pramonė, tad ryškėja specialistų trūkumas. Be to, dabar išpopuliarėjo nuotolinis darbas, todėl turintys įgūdžių gali dirbti su labai rimtomis įmonėmis net neišėję iš namų.“
Jo prognozavimu, specialistų poreikis auga ir artimiausiais metais toliau didės. „Iš patirties galiu pasakyti: buvo projektas, kuriame reikėjo greitai surinkti šimtus specialistų, o pavyko rasti Lietuvoje vos aštuonis animatorius. Tai yra tik vienas projektas, tačiau tendenciją galima suprasti. Manau, kad čia yra labai didelė perspektyva ir per artimiausius penkerius metus specialistų poreikis bus dar didesnis. Dabar dauguma procesų – ar tai būtų inžinerija, ar architektūra, ar medicinos įrangos kūrimas – neapsieina be elementarios animacijos, nes bendrovės nori parodyti, kaip realiai atrodys dar nesukurtas produktas“, – sako I. Maciukevičius.
Animacija yra nepamainomas įrankis ir įvairių sudėtingų ar pavojingų procesų simuliacijoms. „Statybininkai gali parodyti visą procesą – kaip atsiranda konstrukcijos, kaip atrodys galutinis rezultatas. Gaisrininkai gali surengti virtualias treniruotes“, – pavyzdžiais iliustruoja I. Maciukevičius.
Trūkstamas derinys
Ketverius metus kompanijoje „Disney“ dirbusio, o nuo 2004 m. akademinei bendruomenei, verslo ir vyriausybinėms institucijoms daugiau nei dešimtyje šalių dėstančio Ž. Lilo teigimu, šios srities specialistams labai svarbu padėti efektyviai suderinti menininko polėkį su inžinerinių technologijų išmanymu. „Keturiolika metų dėstydamas Vokietijoje pastebėjau nesibaigiančią problemą, kad ateina talentingi menininkai, tačiau nelabai žino, kaip funkcionuoja technologijos. Idealiu atveju reikalingas menininkas, turintis inžinieriaus sugebėjimų, nes jie reikalingi trimatėms technologijoms arba atvirkščiai. Todėl VGTU programa ir siekiama vystyti tokią koncepciją, kai inžinerijos studentai orientuojami šiek tiek daugiau į kūrybinę saviraišką, arčiau prie estetinių sprendimų“, – teigia Ž. Lilas.
VGTU studijos yra kryptingai orientuotos į rinkos poreikius, neapsiribojant vien Lietuvos kontekstu. Profesoriaus teigimu, dabar reklamos agentūros ar kitos organizacijos dažniausiai pačios užsiaugina pavienius specialistus. Mūsų šalyje ši industrija auga, tačiau dar nepasiekė Vakarų Europos skvarbos. „Orientuotis vien tik į Lietuvos rinką turbūt būtų trumparegiška, tačiau, jeigu specialistas yra gerai paruoštas, manau, darbą ras nesunkiai. Studijų metu aš paprastai suburiu komandas ir darome tuos darbus, kurie čia ir dabar reikalingi rinkoje. Komandoje pasiskirstome darbais, parengiame jų aprašą, nusistatome terminus ir, tarkime, semestro pabaigoje studentai pristato jau labai konkretų vizualinį kūrinį, kuris gali ir dalyvauti festivaliuose, ir patekti į studentų vadinamąjį parodomųjų darbų aplanką. Taip semestro pabaigoje išlieka ne tik aktualios žinios, bet ir akivaizdus rezultatas“, – teigia Ž. Lilas.