Birželio 26 d. įvyko atkuriamo Lietuvos mokslininkų sąjungos (LMS) „Nevėžio“ skyriaus narių susirinkimas. Netolimoje praeityje buvęs gana aktyvus skyrius, veikęs Kauno technologinio universiteto Panevėžio fakultete, jau keletą metų buvo pradingęs iš viešosios erdvės. Tai lėmė ir jo vadovų kaita, ir vadinamosios universitetų tinklo optimizavimo „reformos“, dėl kurių sumenko ir viso fakulteto veikla: daugiau kaip dvigubai sumažėjo studentų, sunyko kai kurios studijų programos. Būdamas tolokai nuo bazinių universiteto padalinių, šis fakultetas pasijuto lyg paliktas savieigai.
Diskusija apie tai, koks šio fakulteto vaidmuo atokesnių regionų raidai, buvo gana vangi ir apčiuopiamų pozityvių rezultatų nedavė. Pasiūlymai reorganizuoti visą fakultetą ir keisti jo pavaldumą pačiame Panevėžyje buvo sutikti gana prieštaringai. Daug šiame fakultete dirbančių mokslininkų tarsi užsisklendė savo laboratorijose, o jų potencialas ir dabar nėra visapusiškai panaudojamas. Akivaizdu, kad tai sąlygojo dalies mokslininkų nusivylimą ir apatiją. Valdžios institucijos pamiršo, kad mokslininkui išauginti reikia labai daug laiko ir lėšų, todėl skubotas bandymas atsikratyti vyresniais tyrėjais yra nepateisinamas, o vienpusiška orientacija tik į tarptautinius tyrimus, paliekant nuošalyje skirtingų savosios valstybės regionų reikmes, daro didžiulę žalą visai valstybės raidai.
Panevėžiečiai papasakojo, kad net aptariant Lietuvoje išsimokslinimą įgijusių, bet dabar užsienyje dirbančių tyrėjų veiklą, pavyzdžiai apie šio regiono mokyklų auklėtinių puikius tarptautinius pasiekimus buvo tarsi tyčia ignoruojami. Jie apibendrino, kad tokios įžūlios jaunimo išvarymo iš Lietuvos kampanijos dar nėra buvę. Žinoma, tai būdinga ne tik Panevėžiui. Nesiruošiantys šiuo metu išvykti abiturientai mato tik vieną studijų kryptį – Vilnių („dar nežinau, ką norėčiau studijuoti, bet tik sostinėje“).
LMS pirmininkas prof. dr. Jonas Jasaitis, aptardamas sąjungai iškilusius uždavinius, daugiausiai dėmesio skyrė mokslininkų įtraukimui į modernios valstybės strategijos kūrimą. Valstybės institucijos, užuot ir toliau besiblaškiusios tarp pasekmių, o ne priežasčių analizės, privalo susitelkti į tai, kas svarbiausia – žmogiškųjų išteklių išsaugojimą. Tai galima pasiekti, tik suvokus labai sudėtingą šiuolaikinės visuomenės bazinių socialinių pokyčių kompleksą, užuot švaisčius lėšas vis nesibaigiančioms miestų centrinių aikščių rekonstrukcijos programoms ar kitiems trečiaeilės svarbos projektams.
„ML“ archyvo nuotr.
Surasti papildomų išteklių mokslo plėtros ir kitoms socialinėms programoms galima tik pasitelkiant pačių mokslininkų jėgas gamybiniams pajėgumams (pirmiausia, pramonei) vystyti, demokratizuojant mokesčių sistemą, pereinant nuo darbo prie kapitalo apmokestinimo, sudarant sąlygas užsidirbti oriam pragyvenimui Lietuvoje, o ne kitų valstybių įmonėse. Apie tai turi būti diskutuojama nedelsiant, nesidangstant, kad esą viskas jau numatyta dabar esančiose strategijose, tokiose, kaip „malonių pageidavimų“ rinkiniu jau seniai įvardijamoje strategijoje „Lietuva 2030“ ir pan. Patys mokslininkai turi rasti jėgų tai išdėstyti Visuotiniame Lietuvos mokslininkų suvažiavime. Tokio suvažiavimo nebuvo nuo 1989-ųjų, kai tautos Atgimimo metais, bet dar okupacinio režimo sąlygomis, buvo įkurta Lietuvos mokslininkų sąjunga ir prasidėjo nacionalinės mokslo programos kūrimas. „Mokslo Lietuvos“ informacija