Dar kovo mėnesio pabaigoje Europos Komisija patvirtino programas, kuriose numatyta 2019–2020 m. finansuoti gynybos pramonės projektus. Bendra jų vertė siekia iki 500 mln. eurų. Dar 25 mln. eurų bus skirta remti 2019 m. bendradarbiavimu grindžiamus gynybos srities mokslinių tyrimų projektus. Ši žinia skatina ir Lietuvos mokslo bei pramonės atstovus pasvarstyti, kokia šalies pozicija plėtoti gynybos technologijas.
Lietuva – starto pozicijoje?
„Lietuva kol kas neįvertino galimybių, kurias teikia gynybos technologijų plėtra“, – įsitikinęs Kauno technologijos universiteto (KTU) Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto dekanas dr. Andrius Vilkauskas, atstovaujantis aukštosioms mokykloms Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos (LINPRA) prezidiume. Panašios pozicijos laikosi ir LINPRA viceprezidentas, AB „Vakarų laivų gamykla“ generalinis direktorius Arnoldas Šileika: „Lietuvos verslo potencialas – milžiniškas, tačiau jis neišnaudojamas.“
Anot A. Vilkausko, pastaraisiais metais ypač daug dėmesio skirta kibernetinio saugumo inovacijoms ir su tuo susijusioms technologijoms: „Svarbu išmokti integruoti įprastas technologijas ir karybos būdus su naujosiomis dimensijomis.“ Jo teigimu, skaitmeninimas skverbiasi visur – ypatingas dėmesys skiriamas aplinkos stebėsenos, komunikacijos (ryšio) bei veikimo per nuotolį technologijoms.
Pašnekovas pastebi, kad kol kas Lietuva gynybos technologijų srityje – naujokė. „Tokių tiesiogiai susijusių produktų gamyba ir pardavimas kuria tik nedidelę BVP dalį, tačiau plėtros galimybių yra“, – įsitikinęs A. Vilkauskas. Jis siūlo pasidomėti Skandinavijos šalimis, ypač – Norvegija ir Suomiją. „Pastaroji orientuojasi į ilgalaikę perspektyvą“, – teigia jis, akcentuodamas, kad mažesnių šalių kelias į šią sritį – kitoks nei gynybos technologijas plėtojančių rinkos lyderių.
Pasak A. Vilkausko, daugiausia galimybių gynybos technologijų horizontuose turėtų Lietuvoje veikiantys elektronikos komponentų, jutiklių (sensorikos) gamintojai, jūrų, sausumos ir oro transporto sistemų tiekimo grandinių dalyviai. „Labai didelį potencialą įžvelgčiau plastikų gamybos srityje, ypač kalbant apie naują mums sritį – kompozitines medžiagas ir struktūras. Sutelkus IKT potencialą, galima dirbti su autonominėmis sistemomis ar tapti tokių sistemų integratorių partneriais, tačiau būtina įveikti rinkos barjerus ir gynybos technologijas vystyti plačiau.“
Pradžia jau yra, bet to nepakanka
KTU mokslininkas atkreipia dėmesį į negausius, tačiau sėkmingus Lietuvos pramonės įmonių pavyzdžius. Štai Kauno rajone įsikūrusi AB „Giraitės ginkluotės gamykla“ gamina karinę ir civilinę amuniciją. Lietuviško kapitalo puslaidininkių fotonikos ir elektrooptinių sistemų gamybos įmonė „Brolis Semiconductors“ orientuojasi į matymo taikiklių, žymeklių ir panašių produktų kūrimą, informacinių ir ryšių technologijų įmonių grupė „Elsis“ – į radijo ryšio ir IKT sprendimus.
A. Vilkauskas pastebi, kad kai kurios Lietuvos inžinerinės pramonės įmonės turi netiesioginį ryšį su gynybos technologijų pramone, kuris statistikoje ne visada atsispindi. Pavyzdžiui, jos gamina daug komponentų ir eksportuoja kitų šalių gamintojams, kurie yra tiesiogiai susiję su aeronautikos ir gynybos sektoriumi: „Yra įmonių, kurios tiekia tokius komponentus ar net ištisas sistemas.“ Ir priduria, kad savą indėlį įneša ir tekstilės ar aprangos įmonės, gaminančios įvairius kariškių naudojamus produktus. Kaip vieną pavyzdžių jis įvardija AB „Vakarų laivų gamyklos“ grupės įmones, kurių specializacija – jūrinės technologijos. Ši apima laivų ir kitų priemonių projektavimą, laivų statybą, laivų remontą ir modernizavimą, įvairių konstrukcijų, elementų gamybą atsinaujinančiai energetikai, naftos, dujų gavybos pramonei.
„Daugelis gaminių ir paslaugų gali būti pritaikoma ir gynybos reikmėms“, – patikslina A. Šileika. Ši bendrovė dalyvauja Lietuvos karinių jūrų pajėgų skelbiamuose turimo karinio laivyno remonto konkursuose, suvienija pajėgas su užsienio partneriais, vykdydama bendrus projektus, gamindama karinės paskirties laivų komponentus.
A. Vilkauskas papildo, kad po šaltojo karo Europoje imtasi mažinti laivų statyklų skaičių, galinčių statyti tokio tipo laivus, tačiau, pasikeitus aplinkybėms, jaučiamas išaugęs gamybinio pajėgumo poreikis.
Proveržį paskatintų sąlygos bendradarbiauti
Asociatyvi Pixabay.com nuotr.
Kalbėdamas apie iššūkius, kurie kyla Lietuvos pramonės įmonėms, siekiančioms integruotis į gynybos technologijų rinką, A. Šileika įvardija du pagrindinius barjerus: verslo galimybių nežinojimą ir nepasitikėjimą savo pajėgumu tenkinti kariuomenės poreikius: „Gynybos technologijų rinkoje yra milžiniška konkurencija, tad naujokai tikrai nėra labai laukiami. Rinkoje vyrauja savotiškas nepasitikėjimas vietos gamintojais, noras užsakyti ir pirkti jau garsių vardų išbandytus technologinius sprendimus.“
Jo nuomone, situacija pasikeistų, jeigu būtų suteikiama daugiau prieigos taškų ir vietos verslui, kuris turėtų galimybę vystyti technologijas, kompetencijas, kurtų ir išlaikytų naujas darbo vietas, kauptų atitinkamą patirtį. A. Vilkauskas mato du kelius, kurie paskatintų Lietuvos pramonės įsitraukimą į globalią gynybos technologijų rinką. Pirmiausia, įgijus patirties, vertėtų žengti į glaudesnį bendradarbiavimą su didžiųjų sistemų dalyviais, perimant ne tik gamybos, bet ir dalį produkto bei technologijų kūrimo dalių. Taip Lietuvoje būtų kuriama didesnė pridėtinė vertė ir ugdomos kompetencijos. Kitas kelias – lygiagrečiai plėtoti inovacijų ekosistemą ir leisti naujoms idėjoms užaugti iki tokio lygmens, kai jau gali būti demonstruojamas sprendimas ar technologija.
Vilkausko manymu, tam reikalingas geras rinkos išmanymas, todėl vis svarbesnis tampa bendradarbiavimas su Lietuvos ir NATO partnerių kariuomenėmis, kad taptų įmanoma įgyti supratimą apie realius gynybos technologijų poreikius. Pasak A. Šileikos, užsienio patirtis rodo, kad gynybos institucijos aktyviai bendradarbiauja su mokslo ir verslo organizacijomis, skatindamos inovacijas gynybos technologijose. „Todėl ir pasiekimai šioje srityje – didžiuliai. Būtina valstybiniu lygmeniu skirti daug didesnį dėmesį bendradarbiavimo tarp gynybos struktūrų, valstybės, mokslo ir verslo stiprinimui, gal net įkuriant ar pavedant šią atsakomybę kažkuriai valstybės institucijai“, – sprendimą siūlo LINPRA viceprezidentas.
Aistė Veverskytė