Algirdas Juozas Motuzas. (2018). Agronomijos mokslinės mokyklos Lietuvoje (1946–2003). Monografija. Akademija, Kauno r., Akademija, Kėdainių r., 216 p.
Ant „Mokslo Lietuvos“ redakcijos stalo – prieš kiek daugiau nei pusmetį pasirodžiusi knyga. Tai agrarinių mokslų analitiko ir istoriko, LMA akademiko, profesoriaus habilituoto daktaro Algirdo Juozo Motuzo kapitalinis veikalas, skirtas valstybės 100-mečiui. Autoriaus pavardė gerai žinoma ne tik šios srities specialistams. Jo parengtos knygos patraukia ir besidominčius Lietuvos mokslo ir studijų sistemų kūrimu pastarąjį šimtmetį, ir visai valstybės kultūros raidai neabejingą plačiąją visuomenę. Tai knygos apie asmenybes, kurių darbai atliko ypatingą, neretai dar nevisiškai suvoktą vaidmenį visai valstybės raidai. Jomis ir po daugelio metų domėsis vis naujos mokslo ir kultūros analitikų kartos.
Akademikas A. J. Motuzas visuomenei yra pateikęs studijas apie žymųjį profesorių Viktorą Ruokį, kurio ne tik mokslo darbai, bet ir visa gyvensena darė įtaką ne vienai Lietuvos inteligentų kartai, apie Pirmosios Respublikos švietimo ministrą, vėliau represuotą profesorių Juozą Tonkūną, modernaus žemės ūkio sektoriaus kūrėjus ir visuomenės veikėjus, profesorius – Petrą Vasinauską, Mečislovą Treinį ir Antaną Stancevičių, okupacinio režimo metais bandytą nugramzdinti į užmarštį profesorių Jurgį Krikščiūną ir kitus. Autorius parengė išsamias studijas apie agrarinių mokslų raidą ir vieną iš pirmųjų Lietuvos universitetinio ugdymo institucijų, daugelio šios srities specialistų Alma Mater – Žemės ūkio akademiją.
Naujoji monografija aprėpia keturias pagrindines agrarinių mokslų srities mokyklas –akademikų Jono Kriščiūno ir Juozo Lazausko, profesorių Petro Vasinausko ir Antano Stancevičiaus. Jos pradžioje cituojama mokslotyrininkės prof. Onos Voverienės pateikta mokslinės mokyklos vadovo samprata: „Mokslinės mokyklos vadovas – tai pirmiausia žmogus, kūrėjas, asmenybė, talentingas mokslininkas, originalios mokslo krypties, vaisingos tyrimų krypties pradininkas, sumanus organizatorius, pedagogas, gebantis sutelkti kūrybišką vienminčių būrį, išmokyti juos spręsti sudėtingas problemas ir pasiekti gerų rezultatų.“ Tai – neeiliniai kriterijai, taikliai apibūdinantys mokslines mokyklas ir jų kūrėjus.
Monografija apima daugiau kaip pusės amžiaus laikotarpį, kuriam būdingi ypatingi valstybės ir visuomenės raidos lūžiai, kai mokslininko likimas priklausė ne tiek nuo jo talento, kiek nuo jo aplinkos, net nuo primityvaus, bet ypač brutalaus režimo primestos ideologijos, nuo tuometinėje valdžioje buvusių asmenų siekių, kurie neretai su mokslo raida neturėjo nieko bendra. Monografijos autorius skvarbiu žvilgsniu išanalizavo tuo metu veikusių mokslo institucijų funkcijas, taikytus mokslininkų vertinimo kriterijus, mokslo laipsnių ir vardų suteikimo procedūras, daugybės mokslininkų tuo metu padarytus atradimus ir jų įtaką visai agrarinio sektoriaus plėtrai.
Šią knygą labai įdėmiai turėtų analizuoti tiek visos mokslo raidos strategai, tiek valdymo institucijų atstovai, bandantys siūlyti mokslo ir studijų sistemų pokyčius bei reformas. Tokia analizė padėtų išvengti daugelio klystkelių ir neefektyvių sprendimų. Reikia suprasti, kad mokslo raida turi savo logiką, susijusią ne tik su valstybės ekonomikos poslinkiais, bet ir su asmenybėmis, kurių veiklą būtina išsamiai ir itin pagarbiai įvertinti. Be to, sprendimai, įgyvendinami kitoje valstybėje, šiuo metu atrodantys mums labai naudingi, mechaniškai perkelti į kitą socioekonominę situaciją, gali pridaryti milžiniškos žalos. Naujoji akademiko A. J. Motuzo monografija labai įtikinamai atskleidžia, kad būtina daug pagarbiau vertinti mokslo potencialą, pasiaukojamai dirbantį savos tautos ir valstybės labui. Jonas Jasaitis