Ankstyvą gegužės 25-osios rytą autobusu iš Šiaulių į Tolminkiemį išvyko penkiasdešimties keliautojų grupė. Tai buvo jau 34-oji pavasarinė kelionė į istorinę Mažosios Lietuvos žemę. Ją ir vėl organizavo nenuilstanti šviesuolė, K. Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkė Izolina Lingienė.
Kartu vyko ir šios draugijos Panevėžio skyriaus nariai. Ištikimiausi keliauninkai žino, kad paskutinį gegužės savaitgalį keliaujame į Kristijono Donelaičio žemę, o kartu su jais vyksta ir būrelis naujokų, kurie Tolminkiemyje ir Lazdynėliuose pirmą kartą vaikšto grožinės lietuvių literatūros pradininko pramintais takeliais. Izolina Lingienė džiaugiasi, kad jos viltys ir norai pildosi: donelaitininkų gretos didėja, ilgametė iniciatyva tęsiama, kultūrinė jungtis – gyva.
Tolminkiemis
Kasmetinės kelionės tikslas – prisiliesti prie tų vietų, kurios mena poemos „Metai“ atsiradimo laiką. Ir šiais metais aplankėme Tolminkiemio bažnytėlę. Jos altorių, K. Donelaičio kriptą ir lauke stovintį paminklą papuošėme gėlėmis, sutvarkėme šalia esančias kapinaites.
Su atvykusiais į Tolminkiemio bažnytėlę kasmet atkeliauja poezija, muzika, dainos. Šįkart ilgesingai liejosi kanklių garsai. Jų stygas virpino ir dainavo Regina Marozienė, Regina Vaišnorienė ir Elena Ralienė. Prie jų prisijungė „Bičiulių“ choro dalyvės su vadove Rita Daukantaite. Poezijos posmus skaitė Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas, poetai – Jonas Ivanauskas ir Kazimieras Alminas. Šiaulių universiteto prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė į programą įpynė akademinį žodį, primindama lietuvių grožinės literatūros pradininko K. Donelaičio sąsajas su naująja literatūra. Visiems bendrakeleiviams I. Lingienė dėkojo už palaikymą, meilę šiam kraštui ir buvimą kartu.
Donelaičio gimtinė
Antroji aplankyta vietovė – Lazdynėliai, kuriuose 1714 m. gimė K. Donelaitis. Dabar poeto gimtinę žymi tik paminklinis akmuo ir 1989 m. pradėtas sodinti ąžuolynas. Jauniausieji kelionės dalyviai Vitas Baranauskas, Unė Baranauskaitė ir Rūta Arbačiauskaitė pasodino tris naujus ąžuoliukus. Medžių sodinimas lietuviams yra šventas, o šioje vietoje jis – dar ypatingesnis. Šiais metais donelaitininkus maloniai nustebino Šiaulių „Busturo“ autobuso vairuotojas Arūnas Milašius: jis padėjo jaunuoliams iškasti duobes, sukalti kuoliukus, pririšti ir palaistyti pasodintus ąžuoliukus. Galbūt su tokia meile pasodinti medeliai po daugelio metų taps girios galiūnais.
Lazdynėliuose prie paminklo savo mintimis pasidalino Šiaulių universiteto prof. dr. Giedrė Čepaitienė, svarstydama apie tai, „kokie žmonės šioje žemėje supo K. Donelaitį, ką tėvai įdėjo jam į širdį, kad jis šitaip kalba į mus ir po tokios daugybės metų. Prakalba visai kitaip, negu ano meto didžiųjų tautų žmonės“. Profesorė priminė, kad turime būti labai dėkingi žemei, užauginusiai M. Mažvydą. „Kuri dar tauta eiliuotai kreipiasi savo pirmąja knyga į kiekvieną tos tautos nario širdį?“ – klausė profesorė.
Gumbinė
Iš Lazdynėlių kelias vedė į Gumbinę, kurioje poetas buvo pakrikštytas. Džiugu, kad mieste, kuriame Prūsijos lietuvininkų pėdsakai išnykę jau seniai, stovi paminklas K. Donelaičiui. Prie jo donelaitininkai visada palieka iš Lietuvos atvežtų gėlių puokštę, uždega žvakelę.
Kasmetinės išvykos į Karaliaučiaus kraštą suteikia galimybę atrasti ką nors nauja. Ne visi atradimai būna džiugūs: dažnai aptinkami tik senųjų pilių griuvėsiai ar tuščios erdvės, kuriose kažkada stovėjo istoriniai statiniai, apie kuriuos dabartiniai gyventojai dažniausiai nieko nežino. Tai patyrėme ir šioje kelionėje. Įsrutyje apžiūrėjome didingos XIV a. Instenburgo pilies likučius, šalia pilies stovintį paminklą, skirtą vokiečių kariuomenės 12-ojo lietuvių ulonų pulko raiteliams, žuvusiems per Pirmajį pasaulinį karą, miesto centrą puošiantį lietuviškosios Žiemgalos krašte 1761 m. gimusio Rusijos imperijos feldmaršalo Michailo Barklajaus de Tolio paminklą, kitas miesto vietas, kurių senąją architektūrą smarkiai palietęs sovietinis laikotarpis.
Atradimai ir susitikimai
Šių metų atradimas – I. Kanto muziejus Jučiuose. Vos prieš metus duris atvėręs pagrindinis muziejaus pastatas yra planuojamos atstatyti I. Kanto rezidencijos dalis. Deja, toje vietoje, kur stovėjo bažnyčia, dabar auga žolė. Muziejaus darbuotoja pasakojo, kad visiškai sunaikinta ji buvo apie 1970 m. Gerus įspūdžius paliko ir Įsručio pakraštyje esantis žirgynas, kuriame auginami ir trakėnų veislės žirgai. Žirgynas tebenaudoja XIX a. pastatytas arklides su išlikusiu tų laikų interjeru.
Jaudinantis susitikimas įvyko Lazdynuose. Naujoje katalikų bažnyčioje buvo aukojamos sekmadienio Mišios, į kurias buvo pakviesti ir netikėti svečiai iš Lietuvos. Kūnu bėgiojo šiurpuliukai, kai bendroje maldoje susiliejo atvykusiųjų ir vietinių gyventojų balsai. Nuoširdaus jaudulio neslėpė ir vikaras slovakas Milošas Krakovskis. Šv. Mišias aukojęs rusų kalba, maldą „Tėve mūsų“ jis sukalbėjo lietuviškai. Iš jaudulio pamiršti paskutiniai lietuviški žodžiai nenutraukė maldos – juos užbaigė donelaitininkai. Šeimininkus pamalonino ir šiauliečių sugiedota „Marija, Marija“. Po Mišių bendravimas tęsėsi bažnyčios šventoriuje. Kunigas sakėsi gyvenęs Igarkoje ir iš lietuvių tremtinių pramokęs mūsų kalbos. Savos ir labai artimos buvo ir Mišiose dalyvavusios vietos lietuvės: gimtąja kalba kalbančių tautiečių Karaliaučiaus krašte vis mažiau…
Pavasarinės kelionės metu kasmet aplankome ir Ragainėje išlikusius M. Mažvydo kunigavimo laikų bažnyčios fragmentus. Dar vienas netikėtas susitikimas įvyko Tilžėje, kur klebonijos kieme visus pasveikino kunigas Anupras Gauronskas, Mažosios Lietuvos žemėje kunigaujantis nuo 1989-ųjų. Kartu pasidžiaugėme jo iniciatyva pastatytais kryžiais prie Lazdynų bažnytėlės ir ant Ragainės bažnyčios kalnelio. Devintą dešimtį žemiškų metų pradėjęs skaičiuoti kunigas vylėsi, kad planuojamos M. Mažvydo palaikų paieškos galbūt bus sėkmingos.
34-asis šiauliečių savaitgalis K. Donelaičio žemėje buvo turiningas, įsimintinas ir jaudinantis Bene visa kelionės esmė telpa prof. G. Čepaitienės žodžiuose, ištartuose Lazdynėliuose: „Prasmingi tie Izolinos pavasariai, prasmingi tie važiavimai, nes turi kas nors pasakyti, kad mes esame tik dalelė istorijos, bet vis dėlto ja esame. Per mus bus susieta tai, kas buvo prieš šimtus metų. Tik mes galime K. Donelaitį nunešti ateities kartoms – niekas kitas. Neškime.“
Alina Šalavėjienė