Vos už 30 kilometrų nuo Kauno įsikūrusiame Vilkijos miestelyje žydų bendruomenė įsikūrė XVIII a. pabaigoje. 
1766 m. gyventojų surašymo duomenimis, Vilkijoje gyveno 652 žydų tautybės žmonės, 1847 m. – 789, pagal 1897 m. surašymo duomenis, Vilkijoje gyveno 2012 gyventojų, iš jų 1431 gyventojas – žydų tautybės. 1915 m. caro valdžia dalį žydų ištrėmė į Rusiją. Iki 1915 m. Vilkijoje gyveno apie 800 žydų (80 proc. miestelio gyventojų). Tarpukariu žydų skaičius mažėjo.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse miestelyje gyveno apie 400 žydų (48 proc. miestelio gyventojų). Svarbiausias vietos žydų pajamų šaltinis buvo prekyba, aktyviai prekiavo net su Rytprūsiais. Nepriklausomybės metais vietos žydų bendruomenė turėjo dvi sinagogas, mokyklą hebrajų kalba, veikė žydų politinių, labdaros ir sporto organizacijų skyriai. Paskutiniais nepriklausomybės metais nemažai vietos žydų jaunimo persikėlė gyventi į Kauną arba emigravo į Palestiną. Tačiau Antrasis pasaulinis karas visą šį gražų miestelį suniokojo kraupiomis žudynėmis, o jam pasibaigus atsirado žymos su kryptimis į žydų žūties vietas.
Knyga skirta sunaikintų per holokaustą Vilkijos ir aplinkinių miestelių – Panemunės, Pakuonio, Garliavos, Čekiškės, Seredžiaus, Veliuonos ir kitų – žydų atminimui. Autoriai, rengdami šią knygą, išstudijavo Lietuvos ypatingojo archyvo medžiagą, susitiko su vietos žmonėmis, užrašė jų atsiminimus, surado ir nufotografavo žydų žudynių vietų paminklus.