Ilgokai dvejojau, ar verta apie tai rašyti. Lyg ir per daug asmeniška. Bet juk tai, kas atsitiko man, deja, gali atsitikti (ir atsitinka) daugeliui. Širdies ritmo sutrikimai, kraujagyslių susiaurėjimai, infarktai ir insultai, jokia naujiena, juo labiau – tarp mokslininkų. Tačiau problema ta, kad apie tai retai arba per vėlai susimąstome.
Tarptautinis Lietuvos ir Baltarusijos projektas „Socialinės inovacijos regionų raidos kontekste“, finansuojamas Lietuvos mokslo tarybos, bendromis Šiaulių universiteto ir Jankos Kupalos valstybinio universiteto tyrėjų pastangomis, vyko sėkmingai. Keturių šiauliečių komandiruotės programa buvo beveik baigta, bet, kaip ir įprasta, prie kompiuterio sėdėjau beveik iki vidurnakčio. Tačiau užmigti nebepavyko. Netikėtai prasidėję aštrūs nugaros skausmai pamažu slinko krūtinės link. Naiviai bandžiau ieškoti, kaip atsigulti, kad mažiau skaudėtų. Juk turėtų praeiti… Juk ne pirmas kartas, paskaudės ir praeis. Bet šį kartą nepraėjo. Gal dar iš mokyklinių metų prisimename, kad skausmas – sarginis šuo, įspėjantis, kad reikia susirūpinti. Praėjusių metų kovo 14-osios naktis galėjo būti paskutinė.
Kolega, kurio kambarys viešbutyje buvo netoliese, iš pradžių lyg ir patarė palaukti iki ryto, bet tuoj supratęs, kad būklė – pavojinga, griebė telefoną. „Greitoji“ atsirado tikrai greitai, o medikams nekilo abejonių, kas vyksta. Iš ligoniams gabenti nepritaikyto lifto, įsuptas į kažkokį užtiesalą, tuoj atsidūriau ant neštuvų automobilyje. Gęstant sąmonei, dar spėjo šmėkštelėti profesoriaus Prano Šerpyčio prieš daugiau nei metus nuskambėjęs raginimas pasitikrinti kraujagysles. Paaiškinimas, kad dėl šiuolaikinių technologijų tokia procedūra nėra nei pavojinga, nei nemaloni, tada praslydo net neapmąstytas. O atsakymo, kas laukia dabar, nebebuvo. Tik po kurio laiko pagalbą suteikęs gydytojas prasitarė, kad, prasidėjus tokiems skausmams, laukti nebegalima: „Dar pusvalandis, ir aš būčiau nebereikalingas. Tada jau reikėtų duobkasių…“
Taigi eilinė, tipiška istorija, rodanti, kaip nemokame branginti savo didžiausio, nepakeičiamo turto – sveikatos. Kai po operacijos atsipeikėjęs pajunti, kad iš tavo lyg ir pastoviai treniruotų rankų ir kojų dingo jėgos, gal ir ne iš karto supranti, kad įvyko tai, ko nesitikėjai. Gyvenimą tenka padalinti į du ryškiai atskirtus etapus: iki infarkto ir… po jo. Ir už tai, kad šiandien dar galiu būti su jumis, galiu dirbti tai, ką laikau savo svarbiausia pareiga laikmečiui, privalau padėkoti medikams – didžiuliam nuostabių žmonių būriui, padariusiam daug daugiau, nei kas nors tai sugeba įvertinti. Jie padėjo atsitolinti nuo bedugnės, prie kurios atsidūriau ir dėl savo aplaidumo.
Nors Gardino ligoninės kardiochirurgas paaiškino, kad jų skyrius – vienas iš stipriausių, nors artimieji jau tą pačią dieną atsirado šalia, tačiau norėjosi tik vieno – kuo greičiau atsidurti tėvynėje. Ir nors esu labai dėkingas Gardino kolegoms, nors neturiu nė mažiausio priekaišto kaimynams, nors ir savo šalyje matome daugybę taisytinų dalykų, tačiau vis dėlto tenka pripažinti, kad esame nuėję bent porą dešimtmečių į priekį. Esame jau pripratę ir prie kitokio bendravimo būdo. Kad ir kaip kritiškai save vertiname, privalome pripažinti ir savo pažangą. Lietuvos kardiologai jau ne vienerius metus vertinami kaip esantys tarp geriausių pasaulyje, įvaldę moderniausius diagnostikos ir gydymo metodus.
Pacientui nelengva vertinti medikus, tačiau kai tiriamoji veikla yra nuolatinis gyvenimo palydovas, tai padaryti – daug lengviau. Profesorius Pranas Šerpytis, padėjęs nesuskaičiuojamam skaičiui pacientų, kiekvienam skiria tiek dėmesio, kad galima tik didžiuotis, jog turime tokius kardiologus. Lietuvos mokslo tarybos Gamtos ir technikos mokslų komiteto narys nuo 2015 m., buvęs Sveikatos apsaugos ministerijos Medicinos skyriaus viršininkas, Medicinos departamento direktorius, Sveikatos apsaugos ministro patarėjas, nuo 2012 m. – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos profesorius.
Tenka tik pasidžiaugti, kad profesoriaus pėdomis sėkmingai žengia jo sūnus Rokas Šerpytis, Vilniaus universiteto ligoninės Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus gydytojas kardiologas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos doktorantas, vien per pastaruosius ketverius metus dalijęsis sukaupta moksline informacija Jeruzalėje, Vienoje, Lisabonoje, Romoje, Niujorke ir kt. Šių dviejų kardiologų Šerpyčių – tėvo ir sūnaus – globa buvo stipriausias veiksnys, padėjęs grįžti į rikiuotę.
Kiekvienas džiaugiamės, išėję iš ligoninės, juo labiau kad per pastaruosius pusantrų metų ne kartą teko į ją vėl ir vėl sugrįžti. O kad tie sugrįžimai kuo rečiau kartotųsi, būtina nuolatinė ambulatorinė kardiologų ir kitų gydytojų priežiūra. Čia privalau išreikšti didžiulę padėką kardiologei dr. Vytei Maneikienei ir šeimos gydytojai Birutei Marijai Paplauskienei, nuolat stebinčiai labai stipriai nukentėjusios širdies darbą ir kitus sveikatos pokyčius.
Kad ir kokie stiprūs ir sveiki besijaustume, visada turime prisiminti gyvenimo pamokas. Nuo bendros kolektyvo atmosferos, bendradarbių nuoširdaus dėmesio labai priklauso, kaip ir kiek gyvensime. Todėl skirkime dėmesį tiems, kurie yra šalia. Rašykime apie kolegas tada, kai jie dar yra greta. Rašykime ne kartą, pasidžiaukime tegu ir kukliais jų pasiekimais. Nes vieną kartą rašomas tik nekrologas, kuris išėjusiam jau niekuo nebepadės.
s
Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas