Blogiausia, kad mūsų žmonės nebeturi vidinės paskatos domėtis tautos praeitimi, jos didvyriais, dvasiniais lobiais, o išorinės paskatos – „kultūros“ renginiai, laidos, spauda – sutelktos nešvankybėms, smurtui, agresyviajam kosmopolitizmui propaguoti ir tautiniam sąmoningumui naikinti. Albertas Griganavičius
Istorikas Edvardas Krikščiūnas, išeidamas į Amžinybę, paliko mums jo testamentinę nuostatą, skelbiančią: „Istorikas, neigdamas praeitį, kaip vertybę, naikina lietuvybę.“ Jau keli dešimtmečiai, kai mūsų vyresniosios kartos istorikai tvirtina, kad ikikrikščioniškosios Lietuvos valstybės vadovai ir politikai buvo primityvūs nevykėliai: „Lietuva yra Europos užkampis“, „barbarų kraštas“, o visi mūsų didieji kunigaikščiai – „neverti vieno 1918–1919 m. savanorio“, „Lietuva sutrukdė Vakarų civilizacijos plėtrą Rytų slavų žemėse“, „atplėšė baltarusius ir ukrainiečius nuo Rusijos, t. y. pirmiesiems neleido surusėti“, „LDK atplėšė nuo senosios Rusijos milžinišką teritoriją su Kijevu“, „Baltarusiai yra tauta, gimusi Lietuvai nuskriaudus rusus“, – skelbia A. Bumblauskas. „Tai buvo tikras lietuviškas imperializmas“, 1998 m. liepos 9 d. buvo rašoma „Veide“. „Būtovės slėpinių“ TV laidose net buvo diegiama mintis, kad lietuviams derėtų atsiprašyti Rusijos už jai lietuvių padarytas „skriaudas“ istorijos tėkmėje.
Istorikas E. Gudavičius skelbė apie Lietuvos ūkio atsilikimą nuo kitų tuometinių Europos valstybių. Anot jo, Lietuvoje vėliausiai iš visų Europos valstybių atsirado amatininkai, verslai, prekyba ir miestai. Istorikas A. Nikžentaitis aiškino, „kad XIII a. pagonių lietuvių kariuomenė buvo primityvi, vyravo pėstininkai, kovėsi tik pėsčiomis, kovos taktika buvo prasta, kariai buvo prietarūs ir kerštingi.“ (žr. Vladas Terleckas. Ar senoji Lietuva atsiliko nuo Europos? // XXI amžius. – 2002 m. birželio 26 d.).
Į tautos niekinimo kampaniją įsitraukė ir istorikas Liudas Truska, tarpukario Lietuvą vaizduodamas kaip pūvančią ir neturėjusią asmenybių, o kaltę už Lietuvos nepriklausomybės praradimą jis suverčia jos vadovams, partijoms ir visai tautai. Tuos, kurie išdrįsta minėtus istorikus kuriuo nors aspektu sukritikuoti, vadina diletantais, liguistais praeities idealizuotojais, ištroškusiais Lietuvos istoriją pagražinti ir pan.
Matyt, įkvėptas tų istorikų ir jų padrąsintas, į Lietuvos šmeižimo ir niekinimo, ginkluoto Lietuvos pasipriešinimo okupantams ir jo vadų žeminimo, išjuokimo ir išsityčiojimo kampaniją įsitraukė ir rašytojas Marius Ivaškevičius. Dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje, už kurios vadavimą ir įtvirtinimą padėjo galvas 22 tūkst. Lietuvos partizanų ir Sausio 13-osios didvyriai, jis gerai uždirbo – net 34 tūkst. eurų. Taip jį valstybės biudžeto pinigais apdovanojo Literatūros ir meno komisijos pirmininkė prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė ir visa jos vadovaujama komisija, siekianti ir toliau skatinti Lietuvos nepriklausomybės ir valstybingumo šmeižikus ir niekintojus, kad tik greičiau šita nelaiminga žemė – Lietuva, suniekinta, apšmeižta ir apvemta, liktų be lietuvių. Tokia mūsų dienų tikrovė.
Pavojingiausia, kad tokie Lietuvos istorikai yra įsitvirtinę Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete ir žiniasklaidoje. Lietuvai pavojingą jos istorijos interpretaciją jie skelbia ne tik iš VU katedrų, bet ir plačiajai Lietuvos visuomenei, o patriotinės krypties istorikus, tokius kaip a. a E. Krikščiūnas, vadina nemoderniais ar net primityviais (žr. „Lietuvos aidas“, 2002 m. kovo 12 d.). Skaitydamas istorijos paskaitą LEU studentams, būsimiesiems istorijos mokytojams, A. Nikžentaitis kalbėjo, kad jam iš visų vasario mėnesio švenčių mieliausia yra Valentino diena, na, gal dar Užgavėnės, „o Vasario 16-osios ilgainiui niekam nereikės“ (žr. „Šiaurės Atėnai“, 2002 m. birželio 1 d.). Jis teigia, kad Klaipėdos sukilime lietuvininkai nedalyvavo, o Klaipėdos kraštą užėmė Lietuvos kariuomenė, kartodamas sovietinių okupantų skleistą tezę, kad „Lietuva – Klaipėdos krašto okupantė“.
Ekonomikos mokslų daktaras, kelių monografijų autorius ir žymus publicistas Vladas Terleckas rašo: „Skaudu, kad Tautos praeities niekinimas, vien neigiamybių kėlimas sklinda kaip užkratas. Stokojama tautinio išdidumo ir suvokimo, kad kertamos mūsų tautos išlikimo šaknys. Gal todėl dalis tautiečių drovisi patriotizmo, kai politologas R. Lopata iš jo tyčiojasi, vadindamas lituanobambizmu, o filosofuojantis A. Šliogeris – idiotizmu. Net režisierius R. Tuminas leido sau pasakyti, kad „kas antras lietuvis yra nevykėlis, esame žudikai ir vagys“ (žr. „Kultūros barai“, 2002, Nr. 2, p. 42–43). Nežinojau, kad R. Tuminas yra ne tik teatro režisierius, bet ir laiko save ir psichiatru, ir net sociologu.
Tada, kai inteligentai laiko geru tonu tyčiotis iš savo senolių, jų pasiaukojamų kovų, kančių, vargų, iš visos Lietuvos istorijos, gal ir nedera piktintis mūsų pusiauinteligenčiais, kurie nesuvokia, ką daro, nes jiems niekas neįdomu ir nieko nėra brangaus ir švento. Lieka tik viltis, kad jau ateina gyventi ir valdyti ta karta, kuri žygiavo su deglais ir trispalvėmis Vasario 16-osios eisenose Vilniuje ir Kaune, ir kuriems tėvai ir Tėvynė yra šventi ir neatskiriami dalykai! Tarp jų yra ir istorikų. Jie – mūsų viltis.
Prof. Ona Voverienė