Valentinas Baltrūnas. (2018). Ledyno dvelksmas: Grenlandija ir Lietuva. Vilnius: Gamtos tyrimų centras. Spausdino UAB „Petro ofsetas“, 10,32 sąl. sp. l.
profesorius, habil. dr. Valentinas Baltrūnas
Visada labai džiugu pranešti apie naują mokslo populiarinimo knygą, kurios autorius – ilgametis tyrėjas, gebantis parodyti, kokią reikšmę net bendram asmenybės formavimuisi turi mokslininkų veikla. Valentinas Baltrūnas – aktyvus akademinės bendruomenės narys, Gamtos tyrimų centro profesorius, ilgametis Lietuvos mokslininkų sąjungos narys, gyvenimą pašventęs sričiai, kurią ne vienas pastebime, tačiau labai retai susimąstome, kas lėmė tai, ką matome po kojomis. Autorius turi retą puikaus pasakotojo dovaną, kuri jam padeda atskleisti, ką šiandien tyrinėja geografai ir geologai, mūsų kraštovaizdžio reljefo specialistai, kokia kartais net labai pavojinga yra tyrėjo diena.
Apie ledynus, kadaise nuklojusius Lietuvą, visi esame girdėję dar pradinėje mokykloje, tačiau tik vienas kitas galime tas žinias susieti su konkrečiais kraštovaizdžio objektais ar reiškiniais. Knygoje aprašytos dvi ekspedicijos į didžiausią pasaulio salą, atskleidusios daugybę susijusių reljefo formavimosi reiškinių, juo labiau kad visa tai vyksta ir mūsų dienomis, tačiau tik specialistas tai pastebi. Nagrinėjama, kuo skiriasi magminės, metamorfinės ir nuosėdinės uolienos, aprašomi didieji Lietuvos akmenys (Puntukas ir jo „brolis“ (Anykščių r.), Puokės akmuo (Skuodo r.), pateiktos pastatų, sumūrytų iš riedulių, kuriuos kažkada atvilko ledynai, nuotraukos, supažindinama su uolienų tyrinėtojų darbais, paskelbtais prieš pusantro šimto metų ar dar anksčiau. Vargu ar kas domėjosi, kiek metų Puntukui ir pačiai uolienai, iš kurios jis sudarytas.
Daugelį tikrai sudomins skyrius „Kas kūrė krašto paviršių?“ Vargu ar pagalvotum, kad vaizdingos kalvos šalia Aukštadvario yra paskutiniojo apledėjimo pasekmė, lygiai kaip ir beveik trijų šimtų metrų aukščio Juozapinės kalva prie Medininkų. Iki šiol diskutuojama, kaip Lietuvoje atsirado siauri, ilgi ir gana gilūs ežerai, tarp kurių ir ilgiausias (29 km ilgio) Asvejos, (dažnai vadinamas Dubingių) ežeras. Realų pagrindą turi ir senieji padavimai apie prasmegusias pilis ar net miestus. Apie tai liudija daubos, susidariusios ištirpus po nuogulų danga atsidūrusiems ledo luitams.
Autorius daugelį skaitytojų nustebina faktais, kad Pietų Amerikos ir Afrikos žemynų kontūrų panašumas susijęs su tuo, jog prieš daugelį milijonų metų tie žemynai buvo susijungę, o kažkada buvęs senasis Baltikos žemynas buvo greta Grenlandijos. Todėl aiškėja, kodėl tai, „ką mes Lietuvoje matome tik iš giliųjų gręžinių iškeltame kerne (cilindriniame uolienų stulpelyje), Grenlandijoje galima stebėti žemės paviršiuje“.
Knygoje labai vaizdingai aprašoma, kaip keitėsi Grenlandijos teritorijos priklausomybė nuo X a., kai joje pradėjo lankytis europiečiai, kaip formavosi vietinių salos gyventojų verslai, gyvenimo būdas, kultūra ir religija, kaip dabartiniai gyventojai yra prisitaikę prie atšiauraus klimato. Nedaug kur kitur pamatysi ir specialų kelio ženklą, įspėjantį apie šunų kinkinius. Pateikta žinių apie Grenlandijos tyrinėtojus, palaikiusius gerus santykius su Lietuva ir net išreiškusius paramą besikuriančiai Lietuvos valstybei, tarp kurių buvo ir norvegų mokslininkas Fritjofas Nansenas (Fridtjof Nansen, 1861–1930), 1920 m. apsilankęs Kaune. Skaitytojus, be abejo, labiausiai sudomins jo kelionės į Grenlandijos ledyninį skydą.
Plačiam skaitytojų ratui skirta knyga gausiai iliustruota puikios kokybės spalvotomis nuotraukomis. Pateiktas labai informatyvus literatūros šaltinių sąrašas. Jonas Jasaitis