Tie, kuriems teko gyventi 1988–1991 metais, Baltijos kelią prisimena kaip įsimintiniausią to nepakartojamo laiko įvykį. Saulėta 1989 m. rugpjūčio 23 d. popietė. Neaprėpiamos ir nesibaigiančios automobilių virtinės, besirikiuojančios trimis, o kai kur ir keturiomis eilėmis net ten, kur tėra tik dvi eismo juostos ir šioks toks kelkraštis. Svarbiausia – besišypsantys, draugiškai nusiteikę žmonės. Nors „moskvičių“ ir „zaporožiečių“ varikliai kaista ir net gęsta, niekas nepuola isteriškai maigyti garso signalo mygtuko ar keiktis, kaip tai matome ir girdime kasdien. Daugelio Baltijos kelio dalyvių rankose – gėlės, o veiduose – atviros nuoširdžios šypsenos. Jei kieno nors transporto priemonė „sustreikavo“, bematant prišoka keli, norintys ir galintys padėti. Antai visas būrelis staigiai atsiradusių pagalbininkų pastumia sustojusį automobilį, ir pastarojo variklis vėl „prabyla“. Visi supranta, kaip svarbu laiku pasiekti numatytą vietą.
Pagaliau automobiliai stovi pašalėje, o iš jų išlipusieji rikiuosi ir susikabina rankomis dar gerokai iki numatyto laiko. Iš žemai praskrendančio lėktuvo, tarsi iš paties dangaus, virš gyvosios grandinės pabirusios gėlės atrodo lyg iš fantastikos srities. O tą lemtingą akimirką, kai visa eilė – nuo Vilniaus iki Rygos ir Talino iškelia susikibusias rankas – su nieko nepalyginama. To niekada dar nebuvo. Ir mūsų grupelė, susibūrusi ties Maišiagala, tampa nebeįsivaizduojamos energijos laidininku. Lyg girdėtum, kaip vienu ritmu plaka ne tik lietuvių, latvių ir estų, bet ir šiose valstybėse gyvenančių, laisvės siekiui neabejingų įvairių tautybių žmonių širdys.
Po to dar ilgai nesiskirstome. Tas pakelės plotelis, kuriame ką tik buvome susikibę, tampa nenusakomai jaukia erdve. Nuoširdžiausiai kalbamės ne tik su bendradarbiais, bet ir su žmonėmis, kuriuos matome pirmą kartą ir kažin, ar kada dar sutiksime. Niekam nereikia aiškinti, ko čia suvažiavome. Niekas neabejoja, kad į savo namus po šio vakaro grįšime kitokie, negu atvykome. Nepaisant visų abejonių ir gąsdinimų, aišku, kad mes tai PADARĖME. Parodėme ne tik visam pasauliui, bet ir sau, kad galime padaryti tai, ko žmonijos istorijoje dar niekada nėra buvę: „Mes laisvi dvasioje.“ Mūsų tautų neįmanoma palaužti net per penkiasdešimt žiauriausios ir absurdiškiausios priespaudos metų. Nuolat kartojami sovietinės propagandos burbulai sprogo akimirksniu.
Kai estai pirmieji paskelbė, kad būtent Estijos įstatymai jos žemėje yra viršesni už tuos, kuriuos bandė primesti okupacinis režimas, purvinasis ir kruvinasis Kremlius bandė „pamokslauti“, t. y. mokyti estus, kad būtina ir toliau lindėti imperijos užkampyje. Išvadino juos nacionalistais (beje, kuo blogas šis tarptautinis žodis, kad jo ir šiandien baidosi negyvenę sovietiniame „lageryje“?) ir separatistais (aršiai neigdamas patį okupacijos faktą ir slaptus šlykščiausių režimų vadukų suokalbius). Lietuvių ir latvių tuometinės valdžios atstovai, net ir dėdamiesi suprantantys savo tautų lūkesčius, dar kurį laiką bijojo pritarti estams…
Bet štai visų trijų užgrobtų Baltijos valstybių tautos sustojo į vieningą gyvą grandinę. Tą akimirką net tas, kuris bijojo ir netikėjo, pamiršo savo abejones. Kremliaus propaganda užspringo iš netikėtumo. Nutylėti jau nebepavyks, bet kaip paaiškinti, kas čia įvyko? Tam šios propagandos „specai“ nebuvo paruošti. To niekada nebuvo… O po kurio laiko pasipylę šlykštūs komentarai tik dar labiau paaiškino kruvinojo režimo esmę. Susirinkusieji į Baltijos kelią nekvietė kerštui (nors keršyti tikrai buvo už ką). Nekvietė prie ginklo, bet kvietė prisidėti gėlėmis ir dainomis, kurių nemaža dalis buvo sukurta būtent tomis dienomis. Dainuojančios revoliucijos pasaulis dar nebuvo matęs. Ir jei kas nors iki šiol mano, kad svarbiausias tų metų įvykis buvo Berlyno sienos griuvimas, akivaizdžiai painioja faktus ir datas. Baltijos kelias paskatino Berlyno sienos griuvimą, o ne atvirkščiai. Toji data turi būti įrašyta kaip pirmoji ir svarbiausioji, Europai vienijantis ir įtvirtinant laisvės idealus. Ir jokie „junkeriai‘ ar „makronai“ to niekada nenuneigs. Tik privalome jiems ir jų tautiečiams tai priminti, nors tarp jų dar yra daugybė tokių, kurie nežino, kas yra tremtys ir gulagai – sovietinės mirties stovyklos, kas buvo NKVD ir KGB ir kokiais metodais šios struktūros siekė išugdyti laisvės nepažįstančius „nomadus“ ir „mankurtus“.
Mūsų pareiga pasirūpinti, kad jie tai sužinotų. Puikų pavyzdį parodė Rūta Šepetytė (Šepetys) savo nepakartojama knyga „Tarp pilkų debesų“. Ta knyga išversta į beveik 40 kalbų (o šiandien gal jau ir į daugiau) ir įtraukta į ne vienos, net gana tolimos Lietuvai valstybės mokyklų programas, nes mokinukams yra psichologiškai artimas ir tiesus paauglės pasakojimas apie pergyventą siaubą. Nesiimu spręsti, ar pavyko pastatyti šios knygos siužetu paremtą filmą, bet tikiuosi, kad dar ne vienas kūrėjas imsis ekranizuoti tai, ką mūsų tautoms teko pergyventi.
Niekaip negaliu suprasti dabartinių Lietuvos valdžios veikėjų, kurie nesugeba principingai ir adekvačiai, pasauliniu mastu reaguoti į vis labiau įžūlėjančių Rusijos valdžios atstovų veiksmus, į jų bandymus sumenkinti ar net apšmeižti Baltijos valstybių kovą už savo laisvę, kai net jaunimo grupei „Misija – Sibiras“ jau antri metai neleidžiama nuvykti ir tvarkyti sovietinio režimo kankinių kapų Krasnojarske ar kur kitur, kai bandoma sumenkinti kankinimų mastą ar net patį jų atminimą. Kodėl nepakvietus ir mūsų tautiečių žydų įsitraukti į šių kankinių atminimo įamžinimą? Juk tarp tremtinių buvo daugybė ir šios bei kitų tautų atstovų. Ar jų mirtys nebuvo tokios pat šiurpios ir beprasmiškos, kaip ir nacių stovyklose? Ar gulaguose žuvusiųjų gyvybė – mažiau vertinga? Ar sovietų budelis mažiau pavojingas už nacių? Beje, puikiai žinoma, kad sovietinio teroro aukų skaičius yra daug didesnis ir apėmęs dar didesnį valstybių skaičių už tą, kur siautėjo Hitlerio kariauna. Tačiau kodėl kai kurios žydų organizacijos taip lengvai pasiduoda Kremliaus skalikų propagandai, lyg pamiršdamos, kas vyko žemėje, kurioje jų nariai ir dabar gyvena?
Teko dalyvauti ne viename renginyje, kur buvo ruošiamasi Baltijos keliui. Nežinau, kas buvo šios idėjos autorius ar kieno pasiūlymai šią idėją labiausiai subrandino. Negirdėjau, kad kas nors tai žinotų. Bet gal ir gerai, kad nežinome to autoriaus (ar autorių). Baltijos kelias yra bendra ir neliečiama visų trijų tautų nuosavybė. Jo autorystės nesisavina nė vienas Sąjūdžio, Lietuvos laisvės lygos, Latvijos ar Estijos liaudies frontų vadovų.
Tačiau yra viena pamoka, kurią turi labai gerai išmokti tiek tada gyvenę ir dalyvavę Baltijos kelyje, tiek ir gimę po jo. Visuomenė, kuri ėjo į Baltijos kelią, buvo kitokia negu dabar. Tai buvo žmonės, išgyvenę šiurpios, primityvios priespaudos dešimtmečius, kuriuos suvienijo žmogaus ir tautos laisvės troškimas. Jie puikiai žinojo savo siekius. Ta prasme Baltijos kelias yra nepakartojamas.
Šis kelias yra nepaneigiamas pavyzdys visiems, kovojantiems už tautos teisę pačiai tvarkyti savo ateitį, pačiai lemti savo likimą ir išlikimą. Jau buvo Ignalinos atominės elektrinės apjuosimas gyvąja grandine, Baltijos jūros apkabinimas. Ką tik įvyko Honkongo patriotų gyvybės kelias, kai pasipriešinta nuožmiausiam okupantų tikslui – susidoroti su laisvės kovotojais, išsiunčiant juos į kontinentinę Kiniją, paminant svarbiausią Honkongo visuomenės teisėkūros laisvės garantiją. Ką mums primena į Katedros aikštę atpuolusių keisto plauko asmenų žviegimas, bandant nuolat kartoti, kad „tai – tik Kinijos reikalas“. Ar ne tokie patys, atsiprašant, žvygavimai kartojami, vos tik kas nors užsimena apie Tibeto okupaciją, apie Taivano teisę į savarankiškumą? Kas buvo ta apkūni, isteriško pykčio priepuolio apimta moteriškė ir ką mums primena Katedros aikštėje aidėję jos klyksmai ir reikalavimai nesikišti į Kinijos „vidaus reikalus“? Kas bent pradėjo ruoštis Kinijos komunistinio teroro ideologų ir uolių šio teroro vykdytojų tarptautiniam tribunolui? Juk jo aukų – šimtai milijonų. Kas bent pradėjo rinkti dokumentus apie vadinamosios „kultūrinės revoliucijos“ sumanytojų nusikaltimus? Ar pasaulio sąžinę užtemdė milijardiniai pelnai iš prekybos su Kinija?
Svarbiausia Baltijos kelio pamoka – neleisti šiam įvykiui nugulti į istorijos archyvų lentynas. Sąžinės ir gerumo, vienybės ir laisvės siekio idėjų neįmanoma „suarchyvuoti“. Esu už tai, kad retkarčiais šis kelias būtų pakartotas, primenant naujoms kartoms, dėl ko jis buvo sumanytas. Tačiau tam yra vienas „bet“. Puikiai žinojome, kas mus vedė į Baltijos kelią, ir jais pasitikėjome. O ar tarp dabartinių valdžios atstovų turime tokių, su kuriais eitume, jais visiškai pasitikėdami? Norėčiau, kad jie apie tai susimąstytų.
Prof. dr. Jonas Jasaitis