Pradedame skelbti Kovo 11-osios Akto signataro, buvusio Lietuvos Respublikos vicepremjero parengtą 1988–1989 m. apžvalgą, kuria skaitytojams siekiama padėti giliau suprasti aplinkybes, leidusias trijų valstybių tautoms ateiti į Baltijos kelią.
1989 m. rugpjūčio 23 d. įvykęs 650 km Baltijos kelias sujungė Taliną, Rygą ir Vilnių. Apie 2 mln. žmonių, iš jų vien Lietuvoje – apie milijoną ne tik lietuvių, bet ir rusų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, žydų, totorių išėjo į mus sujungusį bendrą kelią. Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės susijungė bendram tikslui – atkurti šių valstybių nepriklausomybes, kurias tuomet, prieš 50 metų, buvome praradę dėl slaptų Vokietijos ir Tarybų Sąjungos susitarimų. Tai buvo reiškinys, kurį pakartoti neįmanoma. Jokie projektai nepadės. Kiekvienai kartai laikmetis suteikia savų išbandymų. Neįmanoma sugrįžti į praeitį. Šiandieninė mūsų karta, tikiu, spręs savo iššūkius, kaip dabar madinga sakyti. O kartoti Baltijos kelio nereikia, nes tai bus… netikra.
1989 m. rugpjūčio 23 d. Estijos Liaudies Fronto (ELF), Latvijos Tautos Fronto (LTF) ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) pakviesti žmonės susijungė Baltijos kelyje lyg savaime. Tai buvo jų ilgai lauktas iš kartos į kartą tyliai širdimis, giliais jausmais perduodamo sunkiai nusakomo jausmo prasiveržimas. Net tie, kuriems tai buvo vienintelė akcija jų gyvenime, netikėtai įgijo galimybę savo veiksmu ir bendrumu pasakyti, kad tai svarbu ir jiems, ir visiems. Šis bendrumo, atsakomybės dėl savo ir mūsų ateities, Baltijos šalių pasidalinimo suvokimas ir bendras taikus, tačiau tuo ir stiprus, pasakymas NE šiam suokalbiui prieš mūsų tautas ir TAIKUS pasakymas TAIP mūsų ateičiai.
Tai ir sukūrė nepakartojamą bendrumo jausmą. Nuoširdumas ir atvirumas, gėrio siekį patvirtinantys šviesūs veidai ir nenuilstančios šypsenos, susikaupimas veiduose. Tai švietė veiduose ir seno, patyrusio gyvenimo skausmą, ir mažylio, dar daug ko tuomet nesupratusio, bet kažkaip suvokusio tą nuostabų ir nepakartojamą jausmą būti drauge su šeima ir visa gausybe nežinia iš kur atsiradusių ir į milžinišką grandinę drauge rankomis susikabinusių žmonių. Baltijos kelias parodė trijų Baltijos tautų gebėjimą sutelkti jėgas gyvybiškai svarbiam bendram tikslui. Baltijos kelias – tai ir politinės kovos kelias, patvirtinęs, kad Baltijos tautos moka apginti savo tikslus ir idealus TAIKIAI. Prievarta – ne Baltijos kelias.
2009 m. UNESCO įtraukė Baltijos kelią į „Pasaulio atminties“ sąrašą. Bet ne dėl ginkluoto sukilimo, kurio, ačiū Dievui, neprireikė, o dėl TAIKAUS kelio – tvirto ir įtikinamo didžiulio mąsto pasireiškimo ir jo unikalumo. Tai padarė žmonės be ginklo! Todėl ir į 1990 m. kovo 11-ąją Lietuva atėjo taikiu būdu. Po Baltijos kelio iš Kremliaus atsklidę grasinimai ir pyktis mūsų jau nebegąsdino, o tik patvirtino mūsų taikaus pasirinkimo stiprumą ir pasirinkto kelio teisingumą. Todėl šios šventės minėjimas su karo lėktuvais – tai istorijos nežinojimas ir nepagarba pačiam Baltijos keliui, jo dvasiai ir dalyviams.
Kad tai suvoktume šiandien, būtina prisiminti šio reiškinio kontekstą. Tai buvo ne tik Vokietijos ir Sovietų (arba kaip tada vadinta, Tarybų) Sąjungos slapto sandorio dėl mūsų pasidalinimo 50-osios metinės. Tai buvo tvirtas mūsų taikus ėjimas į Nepriklausomybę, žmonių pasitikėjimas savimi, Estijos Liaudies Frontu, Latvijos Tautos Frontu ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu. 1989 m. sausio 15 d. papildomuose rinkimuose į XI šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) kandidatai laimėjo tris vietas: Kazimieras Motieka (Raseinių rajone), Romualdas Ozolas ir Zigmas Vaišvila (Šiauliuose). LPS Seimo rengiami įstatymų projektai padėjo dar sparčiau skintis kelią ir oficialiame sovietinės valdžios parlamente. Prie rinkimus laimėjusių LPS Seimo Tarybos narių K. Motiekos, R. Ozolo ir Z. Vaišvilos prisidėjo Justinas Marcinkevičius ir VISI studentė Jūratė Kupliauskienė. Taip Lietuvos TSR Aukščiausiojoje Taryboje susiformavo darbinga sąjūdiečių grupė, pasiekusi ne vieną laimėjimą.
Jiems talkino ir TSRS liaudies deputatai, išrinkti 1989 m. kovo 26 d. rinkimuose. Be 36 Sąjūdžio remtų deputatų, dar buvo išrinkti 4 LKP atstovavę deputatai: Algirdas Brazauskas, Vladimiras Beriozovas, Kęstutis Zaleckas, Genadijus Konopliovas ir 2 atviri Lietuvos valstybingumo priešai – Anicetas Brodavskis ir Ivanas Tichonovičius. Du Sąjūdžio iškelti kandidatai be LPS Seimo tarybos sprendimo atsisakė dalyvauti rinkimuose: Arvydas Juozaitis leido rinkimuose likti vienam LKP CK I sekretoriui Algirdui Brazauskui, o Algimantas Nasvytis – LKP CK II sekretoriui Vladimirui Beriozovui. Dar 16 deputatų iš Lietuvos išrinko sąjunginės visuomeninės organizacijos. TSRS liaudies deputatai su patariamojo balso teise dalyvavo Lietuvos TSR AT darbe teikė įstatymų projektus, paklausimus Vyriausybės nariams, dalyvavo diskusijose, tik neturėjo balsavimo teisės.
1989 m. balandžio mėn. KGB sudarė visų LPS Seimo tarybos narių charakteristikas, surašė asmenines savybes, giminystės ryšius užsienyje, artimųjų represavimo aplinkybes. KGB surinko žinias apie tuos, kurie pasisakė už nepriklausomą Lietuvos valstybę, pirmiausia apie tuos, kurie perdavinėjo „neigiamą informaciją“ į užsienį – Bronislovą Genzelį, Romą Gudaitį, Vytautą Landsbergį, Alvydą Medalinską, Kazimierą Motieką, Romualdą Ozolą, Vytautą Radžvilą, Zigmą Vaišvilą. Planuotos ir represijos. KGB Lietuvos skyrius, vadovaujamas Stanislavo Caplino, 1989 m. pradžioje pradėjęs ruoštis veikti ypatingomis sąlygomis, 1989 m. balandžio mėn. pirmą kartą vykdė mokymus pagal visišką kovinę parengtį. Pagal slaptą planą „Metel“ („Pūga“), parengtą pagal 1989 m. liepos 6 d. TSRS VRM instrukciją dėl specialiųjų priemonių panaudojimo (bet kurio masinio renginio pretekstu, paskelbus ypatingąją padėtį), buvo numatyta sulaikyti 273 asmenis. Tam buvo sudaryti ir su VRM suderinti kiekvieno jų sulaikymo planai, parengta ir apginkluota 50 operatyvinių kovinių būrių. Paskelbus ypatingąją padėtį, 8 iš šių asmenų turėjome būti likviduoti. Skaičiuota, kad tam užteks 1386 milicininkų, milicijos mokyklų kursantų ir vidaus kariuomenės kareivių. Prireikus buvo numatyta beveik 9 tūkst. kareivių ir milicininkų permesti iš Minsko, Kijevo, Maskvos ir Mogiliovo. (Tęsinys – kitame numeryje)
Zigmas Vaišvila