Saulėtą rugsėjo pirmąją Klaipėdoje iškilmingai atidengtas paminklas Vydūnui.
Pertvarkytas tarp Puodžių ir Bokštų gatvių esantis skveras, kurio centre virš tykiai sruvenančio fontano iškilo dvasingumu spindinti mąstytojo figūra, tapo jaunatve dvelkiančiu Vydūno sodu. Jauni medžiai ir žydintys gėlynai kartu su bronzoje įkūnytu išminčiumi tarsi kviečia čionai užsukusius pajausti skaidresnės dvasios gaivą ir jai veikiant augti.
Paminklo atsiradimą prieš septynerius metus inicijavo visuomeninės organizacijos „Mažosios Lietuvos reikalų tarybos“ Klaipėdos krašto skyrius, kuris netrukus įkūrė ne tik šiuo paminklu, bet ir kitais krašto istorinio paveldo objektais besirūpinančią viešąją įstaigą „Mažosios Lietuvos kultūra“. Jos direktoriumi buvo išrinktas dr. Arvydas Girdzijauskas, valdybos pirmininku – Rimantas Cibauskas, nariais – Arūnas Trukanas, dr. Vytautas Čepas, Antanas Stanevičius, Algimantas Švanys, Bernardas Aleknavičius, dr. Janina Pupelienė, prof. dr. Artūras Razbadauskas, Petras Šmitas, prof. habil. dr. Domas Kaunas, Algimantas Kirkutis, Jonas Lukšas, Teresė Budraitienė, Sigutė Augutienė, dr. Albertas Dovydas Juška (miręs), Eva Jankus-Gerola (mirusi).
Ši įstaiga ne tik kartu su miesto savivaldybe ieškojo paminklui tinkamos vietos, bet ir atliko didelį švietėjišką darbą, ieškojo rėmėjų, pati rinko aukas, į šį reikalą įtraukdama verslininkus. Pastariesiems finansiškai parėmus, paminklo pastatymo idėja tapo įgyvendinama. Su statymu susijusias konkrečias problemas sprendė komisija, kuriai vadovauti ėmėsi bene daugiausiai ir savo lėšomis prisidėjęs žinomas uostamiesčio verslininkas Rimantas Cibauskas. Parėmė ir Kultūros ministerija. Sutvarkyti aikštę ir paruošti vietą paminklui ėmėsi miesto savivaldybė.
„Mažosios Lietuvos kultūros“ organizuotą konkursą meniniam objektui ir architektūriniam skvero sutvarkymo projektui sukurti laimėjo menininkų grupė – ukrainiečiai architektas Petras Džervus, skulptoriai Olesis Sidarukas ir Borisas Krylovas, kuriems Klaipėdoje atstovavo skulptorius Arūnas Sakalauskas.
Paminklo atidengimo iškilmėse dalyvavo kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, Seimo nariai Algimantas Kirkutis ir Dainius Kepenis, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, kiti savivaldybės darbuotojai, tarybos nariai, Vydūno brolio dukraitė Brita Storost, Vydūno draugijos delegacija. Buvo perskaityti Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos, Premjero Sauliaus Skvernelio ir Seimo Kultūros komiteto pirmininko Ramūno Karbauskio sveikinimai.
Ceremonijos metu buvo paskelbta, kad Vydūno draugija savo garbės nariais išrinko Vydūno brolio dukraitę Britą Storost, gyvenančią Vokietijoje, ir paminklo statymo komisijos pirmininką Rimantą Cibauską.
Dr. Vacys Bagdonavičius
„Žmoniškumo būt paveikslu“ Vydūno draugijos garbės pirmininko Vacio Bagdonavičiaus kalba, atidengiant paminklą Vydūnui
Šiandien ypatinga diena ne tik dabartinei Mažosios Lietuvos sostinei Klaipėdai, bet ir visai Lietuvai, visiems po platųjį pasaulį išsibarsčiusiems lietuviams, visai lietuvių tautai. Ypatinga, nes atidengiame paminklą vienai iš ryškiausių Mažojoje Lietuvoje išaugusių ir veikusių tautos asmenybių – kūrėjui, mąstytojui, darbščiam kultūros laukų artojui, kurio vardas mums skamba kaip galingas varpas – Vydūnui.
Vydūną (1868–1953) būtų galima pavadinti mūsų tautoje užgimusiu žmoniškumo apaštalu. Visa, ką jis darė, buvo skirta žadinti tautą, kad ji „vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų tobulesnio žmoniškumo“. Jis sukūrė laisvos, nepriklausomos asmenybės ugdymo programą: žmogus sau, tautai, žmonijai, atskleidžiant žmoniškumu pagrįstus asmens ryšius su pasauliu. Lietuvių kultūra su Vydūno literatūros, filosofijos kūriniais, su M. K. Čiurlionio paveikslais peržengia tautos ir Vakarų pasaulio ribas, susisieja su Rytų civilizacijomis ir kosminės visatos vizijomis. Jo darbų visuma – išskirtinis mūsų kultūros reiškinys. Jau kiekviena atskira šio reiškinio dalis yra gana didelis ir reikšmingas indėlis į kurią nors kultūros sritį, į jos raidą. Užtektų daugiau kaip trisdešimties grožinių kūrinių, kad galėtume kalbėti apie didžiulę Vydūno reikšmę mūsų literatūros, ypač dramaturgijos, ir teatro raidai.
Jis buvo ryškiausias XX a. pradžios filosofinės dramos ir modernaus teatro kūrėjas. Dvylika filosofijos traktatų, keli šimtai straipsnių, įstabiosios filosofinės indų poemos „Bhagavadgytos“ vertimas reprezentuoja Vydūną kaip vieną iš turiningiausių ir originaliausių mūsų mąstytojų, bandžiusių spręsti reikšmingiausias žmogaus ir tautos būties problemas.
Keturis dešimtmečius trukusi praktinė dirigento ir režisieriaus veikla su Tilžės lietuvių giedotojų draugija sudaro ištisą epochą dvasiniame XX a. pirmosios pusės Prūsijos lietuvių gyvenime. Gaivinama lietuviška daina, įspūdingi spektakliai lietuvininkams buvo ne tik vieninteliai jų estetinės kultūros puoselėtojai, bet ir patikimiausi būdai stiprinti jų tautinę savigarbą, „garbėn kelti lietuviškumą“, kultūriniam visavertiškumui ir kūrybiniam pajėgumui suvokti. O kur dar daugybė kalbų tautiečiams, periodikos skiltyse išsimėčiusi gausi publicistika ir eseistika, ištisai paties prirašyti „tautos dvasiai kelti“ skirti žurnalai „Šaltinis“, „Jaunimas“, „Naujovė“, „Darbymetis“, gimtosios kalbos vadovėliai, į didžiųjų tautų sąmonę apie Lietuvą prabilti besistengią vokiškai parašyti darbai iš savo krašto istorijos. <…>
Taip jau sutapo, kad mūsų tauta laisvai būčiai pakilo 1988 m. kovą, Lietuvai švenčiant Vydūno 120-ąsias gimimo metines. Toji sukaktis buvo tarsi pradžia veržlios dvasinio laisvėjimo bangos, panašios į tą, kurią daugiau kaip prieš šimtmetį regėdamas Maironis pasakė: „Nebeužtvenksi upės bėgimo.“ Iš esmės tada, prieš trisdešimt metų, atgimė ne tiek pats Vydūnas, o veikiau priespaudos uždusinta tautos gyvybė, kuri mums asocijavosi su vienu iš įstabesniųjų jos puoselėtojų, kurio gražią sukaktį tada šventėme, vardu.
Kam artimiau buvo pažįstamas Vydūno idėjinis palikimas ir žinomos tikrosios jo radimosi intencijos, tam regėjosi gražios tautos atsigavimo perspektyvos, kurios, rodėsi, tiesis tame palikime akumuliuotos išminties spindulių rodoma kryptimi. Tada buvo intuityviai suvokta, vardan ko pakyla tauta, vardan ko ji veržiasi būti sau tauta, o žmogus sau žmogumi. Toji pakilusioji tauta buvo graži tauriu dvasingumo spindėjimu, kilnia drąsa, širdingu vieningumu, bekompromisiu tiesos ir teisingumo siekimu.
Už kelių mėnesių po Vydūno sukakties gimęs Sąjūdis ėmė rengti tautą nusimesti imperijos pančius. Tai beveik visuotinai asocijavosi ne tik su politinės laisvės iškovojimu, bet ir su visokio įmanomo okupacijos sąlygomis susikaupusio blogio įveikimu. Visus tuometinius tautos veiksmus drąsiai buvo galima tikrinti su vydūniškuoju vertybių kompasu. Jų kryptis būtų nuostabiai sutapusi su to kompaso rodoma kryptimi. <…>
Ypač gyvą tėvynę regėjome pirmųjų demokratiškai vykusių rinkimų metu, Baltijos kelyje, 1991 m. sausio agresijos akivaizdoje, tų pačių metų vasario 9-osios plebiscite. Ta pačia dvasios gyvybe ji spindėjo ir 1991-ųjų spalį, kai pasitiko amžinam poilsiui Rambynan sugrįžusius Vydūno palaikus. To pasitikimo metu parodytą labai širdingą pagarbą sugrįžusiam išminčiui norėjosi suprasti kaip jam duodamą priesaką – atsivėrusį laisvą gyvenimą skirti tam, kas sudarė jo paties kredo: „Būti tautoje aiškia žmoniškumo apraiška ir kitus tam žadinti.“
Ar tebespindi toji dvasia šiandien, kai Vydūnui dar kartą parodome ypatingą pagarbą – atidengiam jam skirtą paminklą, kuriuo tarsi dar kartą kviečiame žvelgti į jo regėtą tauraus žmoniškumo horizontą? Ar pajusime tą dvasią, vaikščiodami po jo vardu pavadintą sodą? Klausiu su nerimu. Šiandienė Lietuva atstatė ir pastatė daug paminklų. Garbingą tautos ir valstybės praeitį bei galią mena bronziniai ir granitiniai kunigaikščiai, prezidentai bei kiti iškilūs tautos didžiavyriai. Iškentėtu skausmu dvelkia su meile gražiai sutvarkytos laisvės kovotojų kapavietės, jiems skirti obeliskai, tremtinių kančių kelio žymenys, Antakalnio Sopulingoji motina.
Sustodamas prie tų paminklų, nuolat prisimenu Vydūno misteriją „Probočių šešėliai“. Joje pavaizduota situacija XX a. pradžioje. Tada tauta skynėsi kelią laisvon būtin ir besiskindama blaškėsi. Kūrėsi visokie judėjimai, partijos, radosi įvairios ateities vizijos, ir visa tai sukosi apie materialinės gerovės idėją. Ją simbolizavo bendromis to meto aktyvesniųjų tautos sambūrių pastangomis pastatytas paminklas spėkai ir medegai – jėgai ir materijai – beatodairiško turtėjimo ideologijos simbolis. Jis tautai užstojo kelią į dvasinės raiškos erdvę, kaip pačiam Vydūnui atrodė, į tikrąją, esmingąją, laisvę. Nemenkų pastangų reikėjo tą bedvasį griozdą nuversti, kad misterijos herojus Tautvyda, kuris simbolizavo pabudusią ir kelio priešaušryje ieškančią tautą, be svyravimų galėtų pasakyti: „Klausyti noriu ir tarnaut šviesybei, dorybės, žmoniškumo būt paveikslu – ant vietos, kur likimo pastatytas.“
Šiandienėje nepriklausomybe jau tris dešimtmečius besididžiuojančioje Lietuvoje, deja, išdidžiausiai stovi ir visus kitus paminklus savo šešėlyje laiko Tautvydos kadaise nuverstas, o nūnai labai entuziastingai atstatytas spėkos ir medegos paminklas. Tiesa, jo niekur nėra akmeniniu, bronziniu ar kitokiu materialiu pavidalu, bet jis grėsmingai riogso mūsų sąmonės erdvėje, mūsų vertybių pasaulyje, mūsų gyvensenoje. <…> Turtėjimo ideologija tarsi nejučiomis tampa vos ne pagrindiniu mūsų gyvenimo spiritus movens.
Ar pajėgsime tąjį spėkos ir medegos paminklo šešėlyje įsimetusį spiritus movens pakeisti į tą, į kurį nukreiptas atidengiamame paminkle įkūnyto Vydūno žvilgsnis? Manyčiau, kad pajėgsim, jei būsim atkaklūs, jei pasitelksim dvasios šviesą skleidžiančius, o iš jų būtinai – ir vydūniškąją išmintį bei paties išminčiaus gyvenimo pavyzdį. Jei labai aiškiai suvoksime, kad dvasinė kultūra, dorovė, besąlygiškas teisingumas yra patys didžiausi prioritetai prasmingo gyvenimo siekiančiam žmogui, savo būties prasmę jaučiančiai tautai, savo tikrąją paskirtį žinančiai valstybei. Šiandien atidengiamas paminklas turėtų tapti vienu iš stipriausių to suvokimo žadintojų.
Nerimą, kurį ką tik išreiškiau, šiandienos iškilmėje viršija džiaugsmas, kylantis dėl nelengvos, bet gražios šio paminklo radimosi eigos. Jaudina tai, kad paminklo projektą kūrė ir jį patį liedino kovojančios Ukrainos žmonės. Gražumas ir tai, kad prie jo statymo nors ir kukliai ar bent simboliškai prisidėjo daug Lietuvos žmonių, taip pat ir Vydūno draugija, o patį radimąsi inicijavo tautai, o ne valdžiai atstovaujantys Klaipėdos visuomenininkai, pirmiausia susibūrę į Mažosios Lietuvos Reikalų tarybos Klaipėdos skyrių, bei tie, kurie šiam reikalui įgyvendinti įkūrė viešąją įstaigą „Mažosios Lietuvos kultūra“, o joje – paminklo statymo komisiją. Jos nelengvą triūsą palaikė ir visokeriopai prie jo prisidėjo ne tik miesto savivaldybė, bet ir nemaža uostamiesčio šviesuomenės dalis. <…> Šis momentas ypač džiugina, nes akivaizdžiai parodo, kad dalis lietuviškojo verslo atstovų suvokia savo veikimo ne tik žemiškąją, bet ir būtiškąją prasmę, kad ir jų tiesiamas kelias irgi turi vesti šventovėn. Šį kartą tos šventovės vieta – aikštė, kurioje dabar esame, o pastatytasis paminklas – kad ir nedidelė, bet vis dėlto šventovė. <…>