Lietuvos politikai vis dar mano, kad turtingą ir laimingą ateitį sukurs didesnis BVP (bendras vidaus produktas). Daug kas jais patiki. Todėl labai retai pripažįstama, kad svarbiausias politikų uždavinys yra sukurti kuo daugiau laimės.
Taip pasakius būtų nuoseklu, prieš priimant sprendimus, išsiaiškinti, kas ją suteikia. Deja, Lietuvoje laimės statistikos vengiama, tokio rodiklio nerasime statistinėse ataskaitose apie padėtį mūsų šalyje. Todėl belieka remtis tarptautiniais laimės lygio ir ją lemiančių veiksnių tyrimais. Kone išsamiausiai laimės reikšmę pristato „Pranešimas apie pasaulio laimę” (angl. World Happiness Report). Jame yra nemažai moksliškai pagrįstų faktų, kuriuos tikrai praverstų apsvarstyti.
Svarbiausias veiksnys – psichinė sveikata
Šiame tyrime atkreiptas dėmesys į psichinę apklaustųjų būklę. Paaiškėjo, kad pasitenkinimas gyvenimu ir laimė yra tvirtai susiję, kad bendra subjektyvi gerovė reiškia ir gerą psichinę būklę. O psichinės būklės sutrikimai dažnai sukelia stipresnį nepasitenkinimo, nelaimės jausmą nei nedarbas ar net skurdas.
Surinkę ir susisteminę duomenis apie BNL (bendros nacionalinės laimės) indeksą, pranešimo autoriai galėjo atlikti matematinius skaičiavimus ir įvertinti, kuris laimę mažinantis veiksnys (skurdas, nepakankamas išsilavinimas, nedarbas, vienišumas, fizinės ir psichinė sveikata) daro didžiausią poveikį tiriamųjų laimei. Netikėta išvada – didžiausią galią pakeisti žmogaus laimę turi būtent psichinė būklė. O gal ši išvada laukta? Nes net 22 proc. pasaulio žmonių šiandien galima diagnozuoti stipresnę ar silpnesnę depresiją arba nerimą. Be to, tokių diagnozių skaičius auga.
Vienų numatyta, o kitiems netikėta išvada – norinti kurti laimingą visuomenę, pirmiausia reikia rūpinti jos psichine sveikata Antai, „panaikinus“ neturtą JAV, bendras nacionalinės laimės indeksas išaugtų 1,7 proc., o pagerinus visuomenės psichinę sveikatą – 5,6 proc. Panašūs rezultatai ir apžvelgus Australijos ar Jungtinės Karalystės duomenis. Toks pat rezultatas gautas analizuojant ekonomiškai silpnesnės šalies Indonezijos duomenis: ir joje visuomenės psichinė būklė turi didesnį poveikį BNL nei kiti gyvenimo kokybę apibūdinantys rodikliai.
Kiek lėšų tam reikia?
Matant išskirtinę psichinės sveikatos įtaką visuomenės laimės lygiui, dera užduoti klausimą, kiek lėšų reikėtų jos pagerinimui.
Laimės ekonomikos pagrindas – bandymai susieti gyvenimo kokybe (šeimą, išsilavinimą, socialinę apsaugą ir pan.) su sąnaudomis ir nauda. Todėl pranešimo autoriai pabandė apibendrintai apskaičiuoti, kiek pinigų reikėtų norint pakeisti vieno skurstančio, bedarbio, beraščio ar ligonio padėtį. Jie nurodo, kad siekiant išgelbėti žmogų iš skurdo Jungtinėje Karalystėje reikėtų išleisti 180 tūkst. svarų, nedarbo – 30 tūkst., suteikti išsilavinimą – 100 tūkst. svarų, o gydyti depresiją ar nerimą reikėtų mažiausių sąnaudų – 10 tūkst. svarų.
Tačiau net ir šioje ekonomiškai išsivysčiusioje šalyje psichinė sveikata nėra nei viešojo valdymo, nei sveikatos apsaugos sistemos prioritetas. Pasaulinės sveikatos organizacijos pranešime, skirtame psichikos sveikatai, formuluojama psichikos sveikatos samprata, kuri pabrėžia, kad psichikos sveikata – tai geros savijautos būsena, leidžianti individui realizuoti savo gebėjimus, įveikti įprastus gyvenimo sunkumus, produktyviai dirbti ir prisidėti prie visuomenės vystymosi.
Į ką orientuojasi sveikatos apsaugos sistema?
Požiūrio, kad teisė į psichinę sveikatą ir gerovę yra svarbi laimės prielaida, niekas neginčija, tačiau modernių šalių sveikatos apsaugos sistemos vis dar orientuotos ne į laimės kūrimą, o į ligų gydymą, taigi ne į priežasčių, o į pasekmių šalinimą. Todėl ligų prevencijai skiriama vos keli procentai sveikatos apsaugos sistemos biudžeto. Dvasinės gerovės, kuri yra būtina laimės sudėtinė dalis, kūrimas ar atkūrimas dažnai net nepaminimas tarp sveikatos politikos tikslų ir suvokiamas kaip išimtinai individualios problemos.
Toks požiūris ignoruoja akivaizdžius faktus. Visuomenės savijauta gali būti išmatuojama, o nuolatiniai matavimai gali tapti ir tikslingesnės pagalbos kenčiantiems nuo psichikos problemų, kurie tikrai nėra laimingi, pagrindu.
Deja, Lietuvoje nėra nei matavimų, nei jais pagrįsto veikimo. Tai lemia išskirtinai didelius ekonominius nuostolius. Aptardami tik ribinius atvejus, kurie susiję su gyvybės praradimu, pastebime, kad depresijos, savižudybės, alkoholizmas, narkomanija šiandien atskleidžia ne vienos šalies padėtį. Aiškiausiai ją parodo požiūris į žmogaus gyvybę ir jos įkainojimas, kuris yra ne mažiau, o gal ir labiau tikslus ekonominio išsivystymo rodiklis nei BVP dalis, tenkanti vienam gyventojui.
Kiek kainuoja žmogaus gyvybė?
Dažniausiai tokie įkainojimai remiasi teismų praktika ir draudimo bendrovių skaičiavimais, kai vidutinė vidutinio amžiaus žmogaus gyvybės kaina prilyginama metinių piniginių pajamų sumai ir gretinama su vidutinės mirties tikimybe. Pagal tokius skaičiavimus Liuksemburgo piliečio gyvybė vidutiniškai įkainojama 5 mln. eurų, Švedijos – 2,4 mln., Portugalijos – 1 mln. Lietuvos žmonės dar 2010 m. atliktoje apklausoje patys savo gyvybę įvertino 150–300 tūkst. eurų. Tikslesnių skaičiavimų šioje, kaip ir kitose su laimės ekonomika susijusiose srityse, neturime. Lyginant su panašaus ekonominio lygio šalimis, galima manyti, kad Lietuvos piliečio kaina galėtų būti apie 500 tūkst. eurų.
Kiek prarandame?
Sugretinus šiuos skaičius su savižudybių skaičiais, tenka konstatuoti, kad dėl nepakankamo dėmesio žmonių psichinei sveikatai, jų dvasinei būklei, o apibendrintai – laimei, Lietuvoje pačiais minimaliausiais skaičiavimais nuo nepriklausomybės atkūrimo bent pusantrų metų valstybės biudžetas prarastas dėl savižudybių.
Pridėjus kitų su psichinės sveikatos stoka – alkoholizmu, narkomanija, depresija, nemiga ir pan. – susijusias problemas, šis skaičius veikiausiai siektų ir kelerių metų valstybės biudžeto dydžius. Išvada – arba esame pernelyg turtingi ir galime švaistytis lėšomis, arba vis dėlto turėtume pripažinti, kad visuomenės laimės lygio, laimės ekonomikos principų nepaisymas sukelia išskirtinai reikšmingus finansinius nuostolius.
Prof. dr. Gediminas Navaitis
Autorius yra psichologas, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius