Praėjo jau 76 metai, kai Panevėžio apskrities ligoninės kieme buvo pastatytas paminklas sovietinių saugumo struktūrų žiauriai nužudytiems trims Panevėžio chirurgams: Stanislovui Mačiuliui, Juozui Žemguliui ir Antanui Gudoniui. Vykstant karui ir keičiantis valdžioms, ne tik žmonėms, bet ir paminklui teko dramatiški išgyvenimai.
Su 1940 m. sovietų okupacija prasidėjo „liaudies priešų“ paieška, jų areštai, trėmimai ir žudymai. Tais metais gydytojas Stanislovas Mačiulis, kaip okupaciniam režimui netinkamų pažiūrų žmogus, iš Panevėžio apskrities ligoninės direktoriaus ir chirurgijos skyriaus vedėjo pareigų buvo atleistas. Į jo vietą paskirtas iš Kauno atvykęs garsus chirurgas, visuomenininkas Juozas Žemgulys.
1941 m. birželio 22 d. prasidėjus hitlerinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, buvo subombarduotas prie Panevėžio esantis Pajuostės aerodromas. Iš jo, o ir iš kitų fronto vietų, į Panevėžio ligoninę plūstelėjo labai daug sužeistųjų. Ligoninės personalas dirbo labai įtemptai. Pagal jos direktoriaus sudarytą grafiką medikai triūsė po 16 valandų. Ligoninėje sužeistuosius saugojo raudonarmiečiai, o jiems talkino budėję ginkluoti vietos komjaunuoliai.
Po keturių tokio įtempto darbo parų negausus personalas buvo labai išvargęs ir operacinės gailestingajai seselei Zinaidai Kanevičienei išsprūdo lemtingi žodžiai: „O, kad greičiau kokia nors pabaiga…“ Tuos žodžius ginkluoti budėjusieji palaikė priešišku pasakymu jų atžvilgiu, todėl nusprendė seselę areštuoti. Ieškoma seselė tuo metu talkino operavusiems gydytojams Stanislovui Mačiuliui ir Antanui Gudoniui operacinės tvarstomajame, tad liko jos laukti už durų.
Išsigandusi Z. Kanevičienė išlipo per langą ir pasislėpė ligoninės sode. Neberadę jos, budėję ginkluoti komjaunuoliai ir raudonarmiečiai areštavo tada operavusius chirurgus ir ligoninės direktorių J. Žemgulį. Juos, dar vilkinčius baltus chalatus, pakeltomis rankomis išvarė per miestą į KGB būstinę. Sužinojusi apie gydytojų areštą, sutrikusi seselė paklausė ligoninėje tuo metu buvusio gydytojo Jono Statkevičiaus, ką jai daryti. Gydytojas patarė elgtis taip, kaip liepia sąžinė. Apsisprendusi Z. Kanevičienė nuskubėjo aiškintis į KGB būstinę, tikėdamasi išgelbėti kolegas…
Tačiau iš miesto pasitraukus raudonarmiečiams, panevėžiečiai netrukus aptiko gydytojus Juozą Žemgulį, Stanislovą Mačiulį, Antaną Gudonį ir gailestingąją seserį Zinaidą Emiliją Kanis-Kanevičienę su dar trimis panevėžiečiais KGB rūsyje, enkavedistų labai žiauriai nužudytus. Pasklido baisi žinia. Tuo metu mieste vokiečių kariuomenės dar nebuvo.
Po kelių dešimtmečių sovietmečiu vietos spaudoje buvo stengiamasi perrašyti istoriją, šią kraupią žmogžudystę priskiriant vokiečiams. Tai sukėlė dar buvusių gyvų to meto įvykių liudininkų didelį nustebimą ir pasipiktinimą.
Nukankinti medikai buvo puikūs specialistai ir aukštos moralės žmonės. Šias kraupias žudynes, jų priežastis 1988 m. prisiminė tuo metu dirbęs gydytojas Vladas Dalinda. Apie tai liudija gydytojo Daliaus Patkausko surinkti ir kitų tuo metu dirbusių ligoninės darbuotojų prisiminimai.
Juozas Žemgulys
Gimė 1890 m. gruodžio 17 d. Kretingos apskrityje Veiviržėnų valsčiuje Rusėnų kaime ūkininko šeimoje. Mokėsi Palangos progimnazijoje, po to – Liepojos valstybinėje gimnazijoje, kurią 1910 m. baigė aukso medaliu. Tais pačiais metais įstojo į Peterburgo karo medicinos akademiją, iš kurios 1913 m. persikėlė į Dorpato (dabar Tartu) universiteto Medicinos fakultetą. 1914-aisiais buvo mobilizuotas, dirbo caro kariuomenėje jaunesniuoju gydytoju. 1917 m. buvo sužeistas ir gydytas Charkovo karo ligoninėje. Besigydydamas tęsė studijas Charkovo universitete ir 1917 m. jį baigė.
1918 m. atvyko į Lietuvą. Iš pradžių dirbo Jurbarko ligoninės vedėju, o nuo 1919 m. – Kauno miesto ligoninės Chirurgijos skyriaus vedėju. Užsirekomendavo kaip gabus, veiklus ir energingas chirurgas, pareigingas ir griežtas vadovas. 1923 m. perėjo dirbti jaunesniuoju ordinatoriumi į Karo ligoninės chirurgijos skyrių. 1935 m. išėjo į atsargą, turėdamas medicinos tarnybos pulkininko leitenanto laipsnį ir iki 1939 m. dirbo Klaipėdoje Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ligoninės Chirurgijos skyriaus vedėju.
Vokiečiams užėmus Klaipėdą, grįžo į Kauno karo ligoninę, buvo Chirurgijos skyriaus konsultantu. Pelnė karo medicinos pulkininko laipsnį. 1940 m. Kauno karo ligoninei perėjus Raudonosios armijos žinion, J. Žemgulys buvo paskirtas Panevėžio apskrities ligoninės direktoriumi ir Chirurgijos skyriaus vedėju.
Su J. Žemgulio asmenybe susiję svarbiausi įvykiai Nepriklausomos Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje. 1919 m. jo iniciatyva įkurta pirmoji Lietuvoje Kauno medicinos draugija, pagreitintas Aukštųjų medicinos kursų, vėliau tapusių Kaune kuriamo universiteto dalimi, steigimas. Jis buvo pirmojo medicinos žurnalo „Medicina“ organizatorius ir jo pirmasis redaktorius. Pats šiam leidiniui parašė per 50 mokslinių straipsnių traumatologijos, karo lauko chirurgijos ir kitais klausimais. Buvo vienas iš Lietuvos chirurgų draugijos (1935 m.) ir Kovos su vėžiu draugijos steigėjų. Aktyviai dalyvavo, organizuojant Lietuvos gyventojų sanitarinio švietimo darbą. 1936 m. J. Žemgulys įsteigė Klaipėdos medicinos draugiją ir 1937 bei 1938 m. buvo renkamas jos pirmininku. Aktyviai dalyvavo įvairių gydytojų draugijų ir Lietuvos gydytojų suvažiavimų darbe, skaitė mokslinius pranešimus chirurgijos ir sveikatos apsaugos organizavimo klausimais. 1939 m. buvo išrinktas Lietuvos gydytojų sąjungos valdybos vicepirmininku. Kartu su kitais kolegomis atkūrė korporaciją „Fraternitas Lituanica“. Pasireiškė ir kaip išradėjas – 1930 m. sukonstravo aparatą kaklo spondilitui gydyti, tobulesnį už iki tol naudotus užsienyje aparatus, pasiūlė gipsavimui pritaikyti vietines žaliavas. Gydytojas tobulinosi Vokietijoje ir Prancūzijoje. Buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys. Apdovanotas LDK Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, Šaulių žvaigždės ordinu, Nepriklausomybės medaliu. Dabar jo palaikai ilsisi Kauno kapinėse. Dėl galimų grįžtančių sovietų represijų jo žmona Leokadija su keturiais vaikais – Juozu Algimantu, Egle, Živile ir Reda 1944 m. pasitraukė į Vakarus.
Stanislovas Mačiulis
Gimė 1893 m. vasario 7 d. Rokiškio apskrityje, Panemunėlio valsčiuje, Bimbų kaime ūkininko šeimoje. 1914 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, o 1919-aisiais – Petrogrado karo medicinos akademiją. Dirbo profesoriaus Sergejaus Fiodorovo klinikoje. 1921 m. Karo Medicinos akademijoje išlaikė chirurgo specialisto egzaminus, dirbo Gydytojų tobulinimosi institute chirurgijos klinikos asistentu. 1922 m. grįžo į Lietuvą ir tarnavo Alytuje 6-ojo Pilėnų kunigaikščio Margirio pėstininkų pulko gydytoju, Marijampolėje – 9-ojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio pėstininkų pulko vyr. gydytoju bei gydytoju antrajame pasienio pulke.
1923 m. savo prašymu išėjo į atsargą ir apsigyveno žmonos ūkyje Panevėžio apskrityje. Čia, be gydytojo darbo, daug metų buvo Panevėžio apskrities Tarybos nariu, Smilgių valsčiaus Tarybos, Žemės ūkio draugijos, Smulkaus kredito banko valdybos pirmininku. 1925 m. Stanislovas Mačiulis buvo paskirtas Panevėžio apskrities gydytoju, o 1930 m. sausio 10 d. – Panevėžio apskrities savivaldybės ligoninės vedėju. Tų metų liepos mėnesį tapo ir Chirurgijos skyriaus vedėju.
Jis pasireiškė kaip geras ligoninės darbo organizatorius, puikus savo specialybės žinovas. 1934 m. tobulinosi Vienoje ir Budapešte. 1933 m. kartu su kitais Lietuvos gydytojais įsteigė Draugiją kovai su vėžiu. Buvo aktyvus Lietuvos chirurgų draugijos, Panevėžio miesto ir apskrities gydytojų draugijų narys. Parašė daug mokslinių straipsnių į medicininę spaudą. 1937 m. Vytauto Didžiojo universitete išlaikė medicinos doktoranto egzaminus, rengė disertaciją. Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas LDK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. Stanislovas Mačiulis palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus kapinėse (Ramygalos gatvėje) šalia dukters studentės Stasės, kurią Vilniuje 1941 m. gegužę pakirto tuo metu siautusi vidurių šiltinė. Baigiantis karui jo žmona Vanda Mačiulienė su dukterimis Irena ir Aldona išvyko į Vakarus.
Antanas Gudonis
Gimė 1911 m. rugsėjo 5 d. Rokiškio apskrityje, Serapiniškio kaime ūkininko šeimoje. Anksti netekęs tėvo, dirbo sunkius ūkio darbus ir mokėsi privačiai. 1932 m. baigė Rokiškio valstybinę gimnaziją ir įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą, kurį baigė 1938 m. Stažavosi Rokiškio apskrities savivaldybės ligoninėje. 1939 m. birželio 1 d. persikėlė į Panevėžį, o nuo liepos 1 d. dirbo Panevėžio apskrities savivaldybės ligoninėje chirurgu asistentu. Bendradarbiai jį prisimena kaip kuklų, nuoširdų ir draugišką. Jis buvo Panevėžio apygardos lietuvių gydytojų draugijos narys, 1940–1941 m. ligoninės tarnautojų komiteto narys. Karo išvakarėse tobulinosi Kaune. 1941 m. birželio 22 d. pėsčiomis iš Kauno grįžo į Panevėžį ir tuoj pat atėjo į ligoninę, kur buvo labai reikalingos chirurgų rankos. Birželio 23 d. buvo trumpam areštuotas. Paleistas vėl grįžo į ligoninę, operavo sužeistus raudonarmiečius ir beveik be poilsio dirbo iki pat mirties. Jam žuvus, žmona liko su mažu sūneliu Antanu. Palaidotas Rokiškyje.
Zinaida Emilija Seiliūnaitė-Marčiuk-Kanis-Kanevičienė
Gimė 1893 m. kovo 19 d. Girnakalnių kaime Trakų apskrityje. Tėvams anksti mirus, liko našlaitė. Emilija augo pas ištekėjusią vyresniąją seserį Oną Stankauskienę, per Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukusią į Rusiją. Mirus Onos vyrui, ši, turėdama savo tris vaikus, išleido Emiliją tarnauti. Marčiukų šeimai Emilija patiko. Jie augino ją kartu su savo dukra Zina, o pastarajai mirus ją įvaikino. Taip lietuvaitei katalikei Emilijai teko Zinos vardas ir įtėvių pavardė. Vėliau Kaune ji įgijo gailestingosios sesers profesiją, slaugė ir tvarstė žaizdas už Lietuvos nepriklausomybę kovojusiems sužeistiems savanoriams.
1922 m. sausio 21 d. ištekėjo už Panevėžio Karaliaus Mindaugo 4-ojo pėstininkų pulko karininko Kosto Kanio-Kanevičiaus. Dirbo Panevėžio savivaldybės apskrities ligoninės Chirurgijos skyriuje gailestingąja sesele. Buvo kolegų ir ligonių vertinama kaip rami, gera medicinos darbuotoja.
Lemtingomis karo pradžios dienomis, kai Chirurgijos skyriaus personalas dirbo ištisai dieną ir naktį, ji, matyt, labai išvargusi, ištarė tuos kelis žodžius, sukėlusius čekistų, visur įžiūrėjusių tik sabotažą, įtarimus. Suėmus gydytojus, pati nuėjo aiškintis tikrosios padėties, tačiau jau kitą dieną buvo rasta ypač žiauriai nužudyta. Palaidota Panevėžio miesto stačiatikių kapinėse.
Paminklo istorija
Panevėžio medikams
1941 m. gruodžio 8 d. greta ligoninės esančioje Panevėžio mergaičių gimnazijoje įvyko sovietų saugumiečių nukankintų medikų atminimo minėjimas. Visuomenei buvo pristatyta žymaus miesto fotografo Jono Žitkaus darbų paroda apie šiuos kraupius įvykius (vėliau, grįžus sovietams, dėl tų nuotraukų J. Žitkus buvo ištremtas 10 metų kalėti į Sibiro lagerius). Minėjime pagrindinį pranešimą perskaitė ligoninės vedėjas gydytojas Kazimieras Gudelis. Jis pritarė ir minčiai nukankintiems gydytojams ligoninės kieme pastatyti paminklą. Panevėžio apskrities valdybos nario Petro Butkaus iniciatyva paminklui pastatyti sudaryto komiteto nariais, be jo, tapo gydytojai Kazimieras Gudelis ir Mykolas Marcinkevičius. Lėšų paminklui skyrė Panevėžio apskrities valdyba. Paminklas kainavo 8600 reichsmarkių.
1943 m. rugsėjo 19 d. ligoninės kieme prie vainikais apipinto ir gėlėmis papuošto skulptoriaus Bernardo Bučo sukurto paminklo gausiai susirinkus ligoninės dirbantiesiems ir kitiems panevėžiečiams, vyskupas Kazimieras Paltarokas laikė gedulingas pamaldas. Gydytojui Gudeliui pakvietus, kalbėjo valdžios atstovai. Po to įvyko paminklo nužudytiems gydytojams atidengimo ceremonija.
Akmeninis paminklas susideda iš trijų dalių. Dviejuose paviršiuose užrašyta „GELBĖJO KITUS ir ŽUVO PATYS“, su atitinkamomis iliustracijomis, o paminklo priekyje po gydytojų profilių bareljefų buvo iškalti žodžiai: PANEVĖŽIO APS. LIGONINĖS GYD. ST. MAČIULIS, J. ŽEMGULYS, A. GUDONIS ŽIAURIAI BOLŠEVIKŲ NUŽUDYTI 1941.VI.26. (Vėliau už šio paminklo atidengimo iškilmių organizavimą sovietų saugumas gydytoją Gudelį persekiojo ir ne kartą tardė). Siekiant įamžinti žiauriai nukankintų gydytojų atminimą, jų pavardėmis buvo pavadintos Panevėžio gatvės.
1944 m. prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, buvo susirūpinta nužudytiems gydytojams pagerbti skirto paminklo ligoninės kieme likimu. Vokiečių lėktuvams bombarduojant miestą, nukentėjo ligoninės pastatai, buvo apgadintas ir paminklas, nuskeltas vienas viršutinis kampas.
Manoma, kad tuo metu, vengiant sovietų valdžios represijų, galbūt ir paties paminklo autoriaus iniciatyva, buvo panaikinta užrašo dalis, liudijanti, kas ir kada gydytojus nužudė. Dėl apsaugos, o ir šiaip, kad mažiau matytųsi, paminklą apkalė lentomis. Tačiau vieną ankstyvą rudens rytą paminklas dingo. Pasirodo, nujausdamas apie galimą paminklo sunaikinimą, naktį dirbęs gydytojas Jonas Statkevičius su ligoninės ūkvedžiu ir vienu ligoniu iškasė gėlyne gilią duobę ir ten šį paminklą „palaidojo“ iki geresnių laikų. Taigi jis buvo paslėptas praktiškai toje pačioje vietoje, kur ir pastatytas.
Po kelių dešimtmečių, jau statant naujus ligoninės korpusus, paminklas buvo aptiktas du kartus. Tačiau vėl, žinant tik ekskavatorininkui Jonui Taučikui, inžinieriui ir vyr. gydytojui, jis liko gulėti žemėje iki Atgimimo metų.
1988 m. Lietuvoje prasidėjus Atgimimo sąjūdžiui, jo nuotaikas greitai ėmė populiarinti ir miesto medikai. Ligoninėje subrendo mintis atstatyti paminklą 1941 metais nužudytiems gydytojams. Atsirado žmonių, žinojusių paminklo pamato buvimo ir užkasimo vietą. 1988 m. spalio 14 d., gausiai dalyvaujant medikams, miesto Atgimimo sąjūdžio ir valdžios atstovams paminklas chirurgų rankomis iškilmingai iškastas. Kadangi akmuo buvo kiek pažeistas, skulptorius Algimantas Vytėnas jį restauravo ir atnaujino buvusius užrašus. Lapkričio 1 d. vėl susirinkus dideliam medikų ir miesto žmonių būriui ankstyvesnėje vietoje atstatytas paminklas buvo iškilmingai atidengtas. Jį pašventino tuometinis Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros klebonas Juozapas Antanavičius.
Kadangi prasidėjus antrajai sovietų okupacijai gatvių pavadinimai, kuriuose įamžintos nužudytų gydytojų pavardės, buvo panaikinti, Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, savo profesijai likusių ištikimų ir dėl to žuvusių medikų – Juozo Žemgulio, Stanislovo Mačiulio, Antano Gudonio, Zinaidos Kanevičienės – vardais pavadintos kitos Panevėžio gatvės, esančios netoli Kristaus Karaliaus katedros.
Kraupus sovietinio saugumo susidorojimas su jų kariams teikusiais pagalbą Panevėžio medikais neblėsta žmonių atmintyje. Kankinių atminimas pagerbtas ir 2011 m. birželio 14 d. Panevėžio kraštotyros muziejaus organizuotuose Lietuvos tremties 70-mečiui bei Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių metams paminėti skirtuose renginiuose. Juozo Miltinio dramos teatre apie nužudytus medikus kalbėjo knygos „Panevėžio medicinos istorija iki 1990 m.“ (2010) autorė gydytoja Liudvika Knizikevičienė. Buvo pristatyta paroda „Tragiškas 1941 m. birželis Panevėžyje“.
Panevėžio krašto chirurgų draugija 2011 m. birželio 22 d. surengė mokslinę konferenciją, skirtą stalinizmo aukų – Panevėžio medikų – Juozo Žemgulio, Stanislovo Mačiulio, Antano Gudonio ir Zinaidos Kanevičienės žūties 70-osioms metinėms paminėti. Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas už žuvusiuosius aukojo šv. Mišias. Padėtos gėlės ir uždegtos atminimo žvakutės prie paminklo nužudytiems gydytojams ir ant Stanislovo Mačiulio bei Zinaidos Kanevičienės kapų. Konferencijoje pranešimus skaitė med. mokslų daktarė doc. Jūratė Norvaišienė (Kaunas), gyd. Almonija Marcinkevičiūtė-Bernadišienė (Vilnius), istorikė Joana Viga Čiplytė, vyr. chirurgas Remigijus Samuolis ir kt. Pristatyta J. V. Čiplytės knyga apie žuvusius medikus „Prasmingas medikų gyvenimas“. Į šį renginį iš Amerikos atvyko nužudyto gydytojo sūnus Antanas Gudonis ir Juozo Žemgulio giminaičiai, daug prisidėję J. V. Čiplytei rašant knygą, dalindamiesi prisiminimais ir dokumentais.
Hipokrato priesaikai ištikimi chirurgai Juozas Žemgulys, Stanislovas Mačiulis, Antanas Gudonis ir gailestingoji seselė Zinaida Kanevičienė, net ir žuvę, ilgam išliko žmonių atmintyje ir tapo sektinu pavyzdžiu savo ir kitų kartų medikams.
Liudvika Knizikevičienė
Literatūra
Bielskytė V. „Tragedija prie Nevėžio“. Tiesa, 1988 m. spalio 29 d., 4 p.
Bielskytė „ Balta rožė vietoj epitafijos gailestingajai seselei“. Panevėžio balsas, 1991 m. rugpjūčio 17, 20 d., 2 p.
Brazauskas J. „Menanti istoriją nuotrauka“. Sekundė, 2008 m. spalio 28 d. , 6 p.
Čiplytė J. V.. „Prasmingas medikų gyvenimas“. 2011, Vilnius: „Homo liber“, 21, 38, 72, 103.
Dalinda V. „Apie 1941 m. birželio įvykius. Medikų prisiminimai“. 1988, Rankraščiai, lap. 1. L. Knizikevičienės archyvas.
Knizikevičienė L. „Panevėžio medicinos istorija iki 1990 m.“ 2010, Panevėžys: „ARG ofsetas“, 121.
Labanauskas L; Norvaišienė J. „Lietuvos gydytojų sąjunga“. 1998, Kaunas: „Spindulys“, 28–31.
Lietuvos gydytojų sąjunga. „Mūsų gydytojai. Žinynas“. 1998, Kaunas: „Spindulys“, 98, 163.
Merkelis A. „Raudonasis teroras Panevėžio apskrityje“. Panevėžio apygardos balsas, 1942 m. rugsėjo 12 d., 3 p.
Mikalajūnas H. „Neiškraipyta istorinė tiesa“. Trimitas, 2007 m. rugpjūtis, 20 p.
„Paminklas bolševikų nukankintiems“. Panevėžio apygardos balsas, 1943 m. rugsėjo 25 d. Nr. 36–37, 2 p.
Nagrockienė I. „Istorinį paminklą apraizgė mįslės“. Sekundė, 2019 m. rugsėjo 4 d., p. 1–3.
Pilkauskas D. „Raudonojo teroro auka“. Panevėžio tiesa, 1990 m. birželio 13 d. 2 p.
Sabaliauskienė-Statkevičiūtė B. 2003; Statkevičius, K. 1989: „Iš tėvo pasakojimų. Medikų prisiminimai“. Rankraščiai, lap. 26, 82–85. L. Knizikevičienės archyvas